Bajoriškų šaknų ieškotojai iš archyvų išstūmė mokslininkus

Tautiečiai bajoriškų šaknų suskato ieškoti ne prašydami auksinės žuvelės, o samdydami istorijos mėgėjus ir net profesionalus ar patys archyvuose vartydami pageltusius lapus. Kilmės šaknų ieškotojai taip užgulė Lietuvos valstybės istorijos archyvą, kad į jį neretai sunku patekti mokslininkams – vietos prie stalų būna užimtos, nes eilės prie archyvo  susidaro anksti ryte, prieš atveriant atminties saugyklos duris.

Praeidami ar pravažiuodami Gerosios Vilties gatve vilniečiai gali pamatyti net ant šaligatvio nusidriekusią žmonių eilę. Ne, čia ne prekybos centras, paskelbęs nuolaidų akcijas, ir ne dėvėtų drabužių parduotuvė, į kurią atvežė naują siuntą.

Eilės nusidriekia prie Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) durų. Tarp dešimties tūkstančių archyvo dokumentų – gimimo ir mirties, santuokos liudijimų, įstaigų ir organizacijų, religinių bendruomenių raštų žmonės ieško savo kilmės šaknų, protėvių pėdsakų.

Archyvinių dokumentų LVIA – apie 17 linijinių kilometrų. Valstybinis archyvas – ne biblioteka, dokumento į namus, parodęs skaitytojo bilietą, neišsineši. Ne visus dokumentus galima ir kopijuoti. Skaityti, nurašyti tekstus galima arba originalių dokumentų, arba mikrofilmų skaitykloje.

Per jas abi yra tik 40 darbo vietų, o lankytojų per dieną vidutiniškai būna apie 80, o neretai ir per 100. Neradę vietos kantriai laukia koridoriuje, kol ji atsiras, kol kas nors baigs paieškas ir atlaisvins vietą prie stalo.

Lietuvius užvaldė trauka iš praeities iškapstyti savo protėvius, nusipiešti genealogijos medį – ir labai svarbu, kad jame puikuotųsi bajoriškos kilmės pavardės.

„Sovietų laikais aristokratišką kilmę teko slėpti, siekiant karjeros, privalumas buvo darbininkiška ir valstietiška kilmė. O dabar bajorystė tapo madinga“, – juokaudama sakė LVIA direktorė Virginija Čijunskienė.

Šią vasarą istorijos archyvuose ketino padirbėti žymus istorikas Antanas Tyla. Kelionė į Gerosios Vilties gatvę 86 metų mokslininkui nelengva, deja, paaiškėjo, jog vargta veltui. Archyvo skaityklos sausakimšos. Profesoriui teko kulniuoti namo.

„Vasaromis atvažiuoja pulkai istorikų ir istorijos mėgėjų iš Lenkijos. Čia jie savo šaknų irgi ieško. Kaip ir baltarusiai, jų nemažai atvyksta. O nuo rudens, nukasę bulves ir prigrybavę, vietas užsėda bajorystės ieškotojai“, – padėtį archyvuose šmaikščiai paaiškino LVIA direktorės pavaduotojas Alfonsas Tamulynas.

Archyvo fondų vedėja Rūta Šrubėnienė sakė, jog prieš kelerius metus bandyta užtikrinti vietas mokslininkams, ant kelių stalų padėti lenteles su užrašu „Rezervuota“.

„Netrukus sulaukėme skambučio. Vyriškis pasakė esąs advokatas ir pareikalavo neužtverti kelio piliečiams į archyvus, nes tai pažeidžia Konstituciją. Ir jis teisus, pagal įstatymą, jokių išimčių mokslininkams archyvuose nenumatyta. Mums reikia didesnių patalpų, čia per ankšta“, – aiškino R.Šrubėnienė.

Tiesa, į archyvus žmones gena ne tik tuštybė gauti įrodymų apie aristokratišką kilmę ir didžiuotis mėlynu krauju – čia atveda ir labai praktiški motyvai.

Pavyzdžiui, jei iškyla ginčių dėl nuosavybės atkūrimo, palikimo ir prireikia įrodyti giminystės ryšius.

Dieną, kai žurnalistai lankėsi istorijos archyve, salėje prie dokumentų mikrofilmų triūsė, įrašus šifravo apie 30 metų sutuoktinių pora: Vilma ir Edgaras.

Jie vykdė giminaičių, gyvenančių Vengrijoje, užsakymą – ieškojo jų sąsajų su Lietuva.

„Lietuviškų šaknų vengrams prireikė dėl palikimo dalybų ar panašiai, nesigilinau daug. Aš štai jau savaitė kaip renku duomenis apie savo senelius, prosenelius, proprosenelius iš tėvo pusės. Jis anksti mirė, mažai žinau apie savo kilmę iš tėvo pusės, dabar labai įdomu sužinoti“, – aiškino Edgaras.

Pensininkė Aldona Žadeikienė sakė jau beveik mėnesį po kruopelę rankioja savo šeimos kilmės istoriją – ne praktiniais sumetimais – jai tiesiog įdomu.

„Pasirodo, mano tėvo giminė buvo valstiečiai, o mama kilusi iš bajorų. Maždaug XX a. pradžioje valstiečių ir bajorų giminių keliai susikryžiavo, jie susituokė“, – atradimo džiaugsmu dalijosi pagyvenusi moteris.

Giminaičių paprašytas sudaryti plačiašakį giminės geneologijos medį nuo XIX a. vidurio kaunietis Vytautas sakė triūsiantis istorijos archyve Vilniuje jau pusę metų. Jis pripažino, jog yra pasitaikę, kai rytiniu traukiniu atvykęs į Vilnių, jau neberasdavo laisvos vietos prie stalo skaitykloje.

"Kartais palaukiu valandą, atsiranda vieta. Bet kartą pusvalandį išlaukiau, vietos neatsirado, teko grįžti namo nieko nepešus", - pasakojo kaunietis.

Darbo laikinai neturintis vyriškis prisipažino, jog giminės už triūsą sulipdyti kilmės medį pažadėjo tūkstantį litų, apmoka ir kelionės išlaidas.

Vis dėlto bristi į archyvų džiungles patiems, neturint nors ir nedidelio istorijos, archyvistikos žinių bagažo, būtų laiko gaišimas.

Pavyzdžiui, jei norite ką nors sužinoti apie savo prosenelį, reikia žinoti nors pavardę ir labai svarbu, kokio miestelio, kaimo bažnyčioje jis galėjo tuoktis. Įrašai bažnyčių knygose – pirmasis siūlo galas vingrių giminės praeities kelių paieškose.

„Pirmąkart į archyvą atėję žmonės dažnai to nesupranta. Kai paklausiame, kokioje bažnyčioje tuokėsi ar buvo krikštytas juos dominantis asmuo, kartais sulaukiame tokio atsakymo – raudonų plytų bažnyčia buvo, prie upės. Ir apskritai, koks jūsų reikalas, duokite šen išrašą“, 0 šypsojosi fondų skyriaus vedėja R.Šrubėnienė.

Tad savo šaknų ieškotojai dažniausiai samdo tarpininkus – archyvų logiką perkandusius tyrinėtojus. Sudaryti giminės medį kainuoja nuo 500 iki 2 tūkst. Lt. Bet jeigu norite knistis kuo giliau ir trūks plyš iškapstyti aristokratiškos kilmės įrodymų, tai gali kainuoti ir iki 4 tūkst. Lt, jei tyrėjui reikės perversti krūvas dokumentų, prie jų palinkus dirbti mėnesį ar du.

Praeities dulkėse besikapstančius tyrinėtojus įprasta vadinti „archyvų žiurkėmis“, įsivaizduojant, kad tai daro perkarę senukai, pasibalnoję nosį raginiais akiniais storais stiklais.

Toks įvaizdis šiais laikais visiškai neteisingas. Jau trejus metus archyvuose triūsianti istorikė genealogė Kornelija Gureckaitė – daili 28 metų moteris.

Ji sakė, kad užsakovų netrūksta, ji vos spėjanti suktis. Sudaryti geneologijos medį, net turint specialių istorinių žinių, užtrunka nuo mėnesio iki dviejų.

„Mūsų darbas labai primena detektyvines paieškas. Dienų dienas ieškau siūlo galo, iš kurio pradeda vyniotis įdomi, neretai pikantiška šeimos istorija. O ieškoti tikrai nelengva. Tarkime, turiu dabar vieną užsakymą sudaryti genealogijos medį. Užsakovo proseniai kilę iš Kėdainių rajono, bet tolesnių jų gyvenimo pėdsakai čia nutrūksta. Po ilgų paieškų paaiškėjo, jog jie tuokėsi toli nuo gimtųjų vietų, Telšių apylinkėje. Galbūt slapčia nuo tėvų“, – apie savo darbo subtilybes pasakojo Kornelija.

Tarp jos klientų – nemažai užsieniečių, JAV lietuvių, taip pat Rusijos gyventojų.

„Rusai pastaruoju metu uoliai ieško lietuviškų šaknų. Jie labai geri užsakovai, niekada nesidera dėl kainos, nes pas mūsų kainos daug mažesnės nei Maskvos archyvų“, – tikino jauna mokslininkė.

Mėgėjai pridaro žalos

Jeigu kyla noras pasikapstyti po savo giminės praeitį, nieko nepešite, jei mokate tik gimtąją lietuvių kalbą. Beveik visi dokumentai iki 1918 metų rašyti rusų ir lenkų kalbomis, praverčia ir lotynų kalbos pagrindai.

O jeigu įtariate, kad esate Lietuvos didikų Radvilų, Goštautų ar Sapiegų palikuonis – paieškoms teks apsiginkluoti senąja rusėnų (bažnytine slavų) kalba. Išmokti perskaityti ja užrašytus tekstus tik truputį lengviau, nei perprasti kiniškų hieroglifų paslaptis.

Taip jau yra – iki XX a. vidurio Lietuvos ir lietuvių šeimų istorija užrašyta nelietuviškai.

Šaknų ir kilmės paieškos iš pomėgio tampa sėkmingu verslu.

K.Gureckaitė su kolege įkūrė viešąją įstaigą, Istorinių ir genealoginių tyrimų institutą. Jaunos istorikės yra vienos iš  nedaugelio profesionalių mokslininkų, duoną valgančių iš genealoginių šeimos medžių.

Dažniausiai tuo užsiima mėgėjai. Ieškoti senų dokumentų jie moka, tačiau, kadangi nėra profesionalai, nesuvaldo istorinio konteksto, todėl jų surinktos žinios skurdokos.

Mėgėjai pridaro archyvams ir techninės žalos. Tiesa, bandymų nugvelbti vertingų dokumentų jau nepasitaiko, nes rankraščių skaitykloje ne tik įrengtos stebėjimo kameros, bet per stiklinę pertvarą skaitytojus atidžiai stebi archyvo darbuotojai.

Bet brangiai kainuojančią kompiuterinę mikrofilmų skaitymo įrangą neretai tenka taisyti.

„Vis atsiranda apsukruolių, kurie bando į savo kompiuterius parsisiųsti dokumentų aplankus. Tokią funkciją esame uždraudę, bandydami perlaužti užkardą neatsakingi praeities tyrinėtojai sugadina įrenginį“, – apgailestavo R.Šrubėnienė.

LVIA darbuotojai pažymėjo, jog užsieniečių susidomėjimas mūsų archyvų dokumentais labai padidėjo. Tai susiję ir su siekiais gauti dvigubą pilietybę.

„Domisi, skambina žmonės iš tokių šalių kaip Brazilija, Kolumbija. Jie tik miglotai tebuvo girdėję, kad jų protėviai kažkada į Lotynų Ameriką atplaukė kažkur iš Rytų Europos, net nelabai įsivaizduoja, kur yra Lietuva, jiems svarbiausia rasti europietiškos kilmės patvirtinimų“, – sakė LVIA direktorė Virginija Čijunskienė.

Izraelio mokslininkai ir eiliniai izraeliečiai itin susidomėję žydų religinių bendruomenių archyvais – didžioji dalis tragiškos lemties litvakų istorijos taip pat saugoma Vilniuje.

Istorikas profesorius Zigmantas Kiaupa sakė sveikinantis lietuvių susidomėjimą savo šeimų šaknimis, jo nuomone, tai turės naudos ir istorijos mokslui. Bet pripažino, jog archyvų patalpos pernelyg ankštos ir mokslininkai šalia gausių genealogijos tyrinėjimo aistruolių neišsitenka.

V.Čijusnkienė sakė, kad archyvuose buvo apsilankęs premjeras Algirdas Butkevičius ir kultūros ministras Šarūnas Birutis. Jie nutarė, jog plėsti senų LVIA patalpų Gerosios Vilties gatvėje nebėra galimybių.

„Planuojama mums suteikti naujas patalpas Mindaugo gatvėje. Bet kol kas tai tik viltis, konkretaus sprendimo nėra“, – sakė LVIA vadovė.

LVIA yra sukaupta 1 mln. 337 tūkst. 40 vienetų dokumentų, saugomų 1144 fonduose.

Dokumentai suskirstyti į 8 stambius kompleksus.

1. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) įstaigų fondai, XV–XVIII a. istorijos šaltiniai. Žymiausi jų – Lietuvos Statutai.