„Iš dokumentų žinome, kad bažnyčioje yra palaidoti septyniolika brolių karmelitų, – sako Tabariškių medinukės kunigas Valdemaras Ulčukevičius ir rodo įdubimus šventovės grindyse. – Jos deformuojasi, o prieš pat Verbų sekmadienį įlūžo navos grindys. Tad galbūt kaip tik tose vietose ir guli vienuoliai? Ventiliacijos anga taip pat rodo po bažnyčia esančius požemius“.
Pasak kunigo, būtų labai paprasta pakeisti grindis, tačiau tuomet po betono sluoksniu pradingtų svarbi šios senos vietovės bei bažnyčios istorijos dalis, kurioje klausimų kol kas – daugiau nei atsakymų. Juos gali suteikti tik išsamūs tyrimai bei archeologiniai kasinėjimai.
Dosnieji fundatoriai
Tabariškės istoriniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėtos 1507 metais. Manoma, kad šis vietovardis susijęs su vyskupu Vojteku Taboru, kuris čia pastatydinęs pirmąją medinę bažnyčią. Ji buvusi ne dabartinės vietoje, bet nutolusi kažkur link Ašmenos.
Iki mūsų dienų išlikusią medinukę pastatė šiose apylinkėse XVII a. įsikūrusi Važinskių giminė. Dvarą bei žemių iš tėvo Joakimo paveldėjęs Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis fundavo šventovę, kuri iškilo 1770 –aisiais. Jis pakvietė į Tabariškes senosios regulos karmelitus ir skyrė jiems 22 tūkst. auksinių. Jo rūpesčiu kapinėse buvo pastatyta Nukryžiuotojo Kristaus koplyčia. 1810 m. Tabariškės perėjo Antanui Važinskiui, Ašmenos pakamariui, kuris karmelitų vienuolyno išlaikymui taip pat užrašė nemažą pinigų sumą.
Karmelitų vienuoliai rūpinosi parapijos mokykla ir ligonine, prie vienuolyno buvo įsteigta vargšų prieglauda. 1832 m. caro valdžia vienuolius išvaikė. Kėsintasi uždaryti ir bažnyčią, tačiau ji išliko. 1870 m. buvo pakeisti medinukės sienojai. Apskritai bažnyčia remontuota 1826, 1831, 1926, 1977 m. Stebėtina, tačiau šie remontai iš esmės nepakeitė medinukės architektūros formų. Nenukentėjo ji ir karų metu.
Unikalus palikimas
Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios ir varpinės su vartais ansamblis yra liaudies architektūros formų, turintis baroko bruožų. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, statyta 1890 metais. Deja, vienuolyno pastatai neišliko.
Bažnyčia yra bazilikinė, trijų navų, su trisiene apside ir bokšteliu. Viduje vyrauja didelė vidurinės navos ir presbiterijos erdvė, interjeras – puošnus. Trys presbiterijos altoriai pasižymi vėlyvojo baroko bruožais, barokinė sakykla gausiai dekoruota augaliniais motyvais.
Rytinėje apsidės sienoje, įkomponuotas Šv.Arkangelo Mykolo paveikslas ir drobė, vaizduojanti Šv.Dvasios atsiuntimą.
Iš barokinės karmelitų šventovės įrangos išsaugoti vertingi šoninių navų altoriai. Abu jie vienodi, pasižymi plastiškomis formomis, puošti vietos medžio meistrų drožyba.
Iki mūsų dienų išliko XVIII a. barokinių formų relikvijoriai, liturginiai indai, nešiojami altorėliai, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. Taip pat – vertingi XVIII a. molbertinės tapybos kūriniai: 1774 m. sukurtas bažnyčios globėjo A.Važinskio portretas, Šv.Onos su Šv.Juozapu ir Šv.Joakimu paveikslas.
Deja, jau beveik keturiasdešimt metų nebeveikia vargonai, o prieš porą metų mirė ir ilgametis bažnyčios vargonininkas.
Kančia ir talentas
Didžiajame bažnyčios altoriuje matome keturias rokokines skulptūras ir karmelitų bažnyčioms būdingą Šv.Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi paveikslą. Jo autorė – prieš septynerius metus mirusi garsi tabariškietė, savamokslė dailininkė, liaudies menininkė Ana Krepštul. Šios moters kūryba pasklidusi po visą pasaulį, keturis jos darbus turėjo ir popiežius Jonas Paulius II.
A.Krepštul gyvenimas buvo paženklintas ypatingos kančios ir dieviško įkvėpimo. Dešimties metų susirgusi osteoporoze, per 75 nugyventus metus Ana patyrė 77 lūžius, o vis naujos sunkios ligos pylėsi kaip iš gausybės rago – stenokardija, infarktai, insultai, diabetas, alergija dažams, hipertenzija... Kai ji nebegalėjo tapyti, paveikslus siuvinėjo. „Kenčiu, nešu savo kryžių ir tikiu, kad neveltui, nes kančia turi didžiausią jėgą ir stiprybę“, – sakė Ana.
Dailinininkė per savo skausmingą gyvenimą sukūrė per pusketvirto tūkstančio paveikslų, kai kurie puošia įvairias Lietuvos ir Lenkijos bažnyčias. Ji palaidota Tabariškių kapinaitėse, o jos kūrybos galima pamatyti ne tik vietinės medinukės pagrindiniame altoriuje, bet ir šiame kaime įkurtame jos muziejuje.
Abejingų – nėra
„Niekaip nesuprantame, kodėl bažnyčioje nesama jokio ženklo apie jos fundatorių Mykolą Važinskį – jo portreto ar bent jau atminimo lentelės. Galbūt pats Mykolas to nenorėjo? – svarsto kunigas V.Ulčukevičius. – Tai dar viena paslaptis, kurią galbūt atskleistų tyrinėjimai“.
Teigiama, kad Mykolas kartu su kitais savo giminės nariais palaidotas kriptoje prieš centrinį altorių. Čia ilsisi ir Antano sesuo Joana, beveik penkiasdešimt metų buvusi vieno iš Vilniaus vienuolyno viršininke. Važinskių giminės nariai labai rūpinosi savo mirusiųjų atminimu, skyrė solidžias pinigų sumas karmelitams, kad šie kasdien melstųsi už Važinskius.
Kunigas negali atsistebėti šios giminės tradicijų stiprumu, kurio neįveikė net šimtmečiai. Prieš porą metų į Tabariškes kartu su vaikais buvo atvykęs vienas iš didikų palikuonių Chrisas Važinskis, šiek tiek kalbantis lenkiškai. „Jis rodė man Važinskių giminės genealoginį medį – įspūdinga, kaip jos nariai iki šiol domisi savo praeitimi. Jie tebeturi netgi nuotraukos apie šeimos dvarą bei jame vykusį gyvenimą. Dabartiniai Važinskiai džiaugėsi, kad, nors nebėra Tabariškėse nei jų dvaro, nei vienuolyno, išliko bent bažnyčia“.
Regis, ne mažiau stipria istorine atmintimi pasižymi ir Tabariškių bendruomenė. „Išsaugojome bažnyčią ir neįkainojamas jos vertybes per visą sovietmetį. Juo labiau šiais laikais nenorime, kad nukentėtų bažnyčios autentiškumas, kad iš jos dingtų paveikslai ar liturginiai daiktai. Pavyzdžiui, krikštykla kažkodėl atsidūrė Turgelių bažnyčioje, o juk ji yra sudėtinė ir neatskiriama mūsų medinukės dalis“, – susirūpinimo neslepia bendruomenės pirmininkas Henrikas Danulevičius.
Kaimo gyventojai rūpinasi ir bažnyčios aplinka bei augalais – jie pasidalino teritoriją plotais, už kuriuos yra atsakingi.
