Vis dėlto skaudžiausiai nuo rytinės kaimynės yra nukentėjusi Suomija. Sovietų Sąjunga vos neprarijo šios tūkstančių ežerų šalies.
Neteko teritorijos dalies
Kas išgelbėjo suomius nuo kruvinos sovietų okupacijos bei stalinistinio teroro? Politinė valia ginti savo laisvę ir didvyriškas suomių karių pasipriešinimas 1939–1940 m. Žiemos karo metu, pasakys daugelis, ir iš esmės bus teisūs. Tačiau išlikti nepriklausomiems suomiams padėjo ne tik tai.
Po 1940 m. kovo 12 d. Maskvoje pasirašytos taikos sutarties Suomijai dar mažiausiai du kartus grėsė pakartotinis sovietų įsiveržimas, ir čia jau šalį gelbėjo ne tiek ginklai, kiek vyriausybės nuovokumas ir gebėjimas tinkamai pasinaudoti sudėtinga geopolitine situacija. Galima sakyti, kad pačiomis pavojingiausiomis politinės įtampos bei karinių konfliktų sąlygomis suomiams pavyko tiesiog stebuklingai išsaugoti savo valstybę.
Įžūliai 1939-ųjų pabaigoje sovietų išprovokuotas Žiemos karas pasibaigė 1940-ųjų pavasario pradžios taika, kuri, nors ir apkarpė Suomijos teritoriją, tačiau lyg ir turėjo užtikrinti šalies nepriklausomybę.
Per visą tris mėnesius trukusį karą suomiai fantastiškai kovėsi prieš, atrodytų, begalinius rezervus turinčią Raudonąją armiją, tačiau būtent taikos pasirašymo išvakarėse agresyvaus Rytų milžino apgultos šiauriečių pajėgos buvo ties pakrikimo riba – narsūs ir mokantys kariauti suomiai tiesiog fiziškai nepajėgė sulaikyti plūstančių Stalino ordų.
Pačioje konflikto pradžioje visiškai nemokšiškai kariavę sovietai paaukojo tūkstančius karių, bet per kelis mėnesius išmoko geriau derinti atskirų kariuomenės rūšių sąveiką bei protingiau regzti atakas.
1940 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje tankų, aviacijos bei artilerijos remiami raudonieji galiausiai pralaužė garsiąją Mannerheimo liniją ir privertė didžiulius nuostolius patyrusius suomius trauktis.
Sovietams atsivėrė bemaž atviras kelias į Suomijos gilumą ir sostinę Helsinkį. Suomių vyriausybė paskubomis prašė taikos derybų ir... Stalinas sutiko.
Taikos sutartis pasirašyta pačiu sėkmingiausiu sovietams Žiemos karo periodu – tai, remiantis to karo dalyvių atsiminimais, nustebino nemažai Raudonosios armijos vadų.
Kokios to priežastys?
Žinoma, pirmiausia tai – ryžtas ginklu priešintis sovietizacijai. Suomija nenorėjo tapti dar viena „broliška Stalino saulės šildoma respublika“.
Prieš rengdami puolimą sovietai tikėjosi, kad jų įsiveržimas į Suomijos teritoriją išjudins vietinę komunistams simpatizuojančią penktąją koloną, kuri sukels kažką panašaus į pilietinį karą, tačiau nieko panašaus neįvyko.
Šalis pasirodė kaip niekada vieninga, o numatomo bolševikų statytinio Otto Kuusineno figūra susilaukė visuotinės pajuokos bei pasmerkimo. Stalinas suvokė, kad netgi sutriuškinus Suomijos kariuomenę gresia nuožmus partizaninis pasipriešinimas, o tai nebuvo itin viliojama perspektyva.
Vis dėlto vargu ar suomių partizanų narsa gąsdino sovietų diktatorių ir darė įtaką jo sprendimams. Juk bet kokį nepaklusnumą Stalinas mokėjo malšinti pačiomis kruviniausiomis priemonėmis, tad sustabdyti jį galėjo kažkas kita.
Galbūt tai netolimo karo su laikinais sąjungininkais – vokiečiais nuojauta ar pasklidusi informacija apie galimą tiesioginį britų ir prancūzų įsikišimą į karinį konfliktą ir paramą Suomijai?
Beje, pastarasis scenarijus buvo visiškai realus, kadangi Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės, nepaisant prasidėjusio jų „keistojo karo“ su vokiečiais, visiškai rimtai svarstė karinės pagalbos suomiams klausimą, įskaitant rusų pozicijų bombardavimą. O 1940-ųjų pradžioje kariauti su šiomis valstybėmis Stalinas dar nebuvo pasiruošęs. Juk jei su maža Suomija tiek vargo, kas bus, kai teks kautis su kur kas moderniau ginkluotomis, ekonomiškai stipriomis, pasaulines kolonijas valdančiomis valstybėmis?
Vokiečių karo su Vakarų sąjungininkėmis perspektyva buvo neaiški (tuomet niekas nežinojo, kad Prancūzija kris per tokį trumpą laiką), tad Suomijai praryti Kremlius galėjo laukti tinkamesnės progos: kai Vakarų šalys išsekins viena kitą tarpusavio kovoje. Ko gero, 1940-ųjų taikos sutartis su suomiais sovietams reiškė ne ką daugiau, o tik trumpą atokvėpio pertraukėlę ir galimybę persitvarkyti laukiant palankios progos.
O tai, kad Stalinas neatsisakė planų pavergti suomius, liudija tolimesni SSSR veiksmai bei Viačeslavo Molotovo derybos su A.Hitleriu.
Vokietijos pasiūlymas
Nors Sovietų Sąjunga skelbė laimėjusi Žiemos karą, o jos propaganda trimitavo apie visų užsibrėžtų tikslų pasiekimą, iš tiesų viskas buvo kitaip.
1940 m. rugsėjo 18 d. gynybos liaudies komisaras Timošenka ir generalinio štabo viršininkas Šapošnikovas išleido direktyvą, kurioje svarstoma nauja karinė operacija prieš Suomiją. Per 35 kovų dienas Raudonoji armija turėtų užimti Helsinkį ir pasiekti Botnijos įlankos pakrantę.
Slaptus sovietų pasirengimus naujam karui lydėjo nuolatinis Maskvos spaudimas Suomijos vyriausybei. Ultimatyvia forma keliami vis nauji reikalavimai, apie kuriuos taikos sutartyje tarp sovietų ir suomių net nebuvo užsimenama. Suomiai turėjo „grąžinti“ sovietams visą išvežtą turtą iš SSSR atitekusių Suomijos teritorijų, demilitarizuoti Alandų salas, leisti rusams kasti naudingas iškasenas savo pačios teritorijoje.
Daugelį naujų reikalavimų suomiai patenkino, nors buvo visiškai aišku, kad Stalinas tik ir ieško preteksto pakartotinei agresijai. Prancūzija – jau vokiečių okupuota, dėl savo pačių išlikimo kaunasi ir britai.
Todėl suomiams net teoriškai nebuvo iš kur tikėtis pagalbos. Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga vis dar buvo saistomi draugystės sutarties, o ir pačioje Suomijoje daug kas jautė, kad nenumaldomai artėja jų nepriklausomybės pabaiga.
Tačiau čia netikėtai į suomius kreipėsi hitlerinės Vokietijos vadovybė, kuriai žūtbūt reikalingas karinis tranzitas per Suomijos teritoriją į vermachto okupuotą Norvegiją. Tuomet Vokietija jautėsi vienintele tikrąja Europos galybe, tad jos tranzito keliai bei kariniai interesai, Adolfo Hitlerio akimis, buvo laikomi neliečiamais. Manoma, kad akylai stebėję bei analizavę Žiemos karo veiksmus vokiečiai nusprendė, jog kariniu požiūriu komunistinė SSSR – ne pats stipriausias priešininkas, tad jos „gyvybinių interesų“ galima nepaisyti.
Vokietijos pasiūlymą pasirašyti tranzito sutartį, kaip vėliau rašė maršalas Carlas Gustafas Emilis Mannerheimas, suomiai priėmė su palengvėjimu: „Visiems buvo aišku, kad vokiečių suinteresuotumas mumis buvo tarsi tas paskutinis gelbėjimosi šiaudas, kurį mes galime pagriebti“. 1940 m. rugsėjį tarp hitlerinės Vokietijos ir Suomijos buvo pasirašyta karinio tranzito sutartis – netiesioginis saugumo garantas nuo pakartotinės sovietų agresijos.
Apie Suomijos sutartį su naciais sužinoję sovietai nusiuntė užsienio reikalų ministrą V.Molotovą į Berlyną. Maskvos atstovas įnirtingai spyrė Hitlerį „išspręsti Suomijos klausimą“. V.Molotovas įrodinėjo, kad pagal 1939 m. Ribbentropo–Molotovo paktą Suomija priskirta sovietų įtakos sferai, o Hitleris savo ruožtu kartojo, kad padėtis per metus visiškai pasikeitė ir Suomija Vokietijai reikalinga kaip karinio tranzito ir žaliavų tiekimo šalis.
Fiureris tikino, kad naujas suomių-sovietų karas visiškai neatitinka vokiečių interesų ir jo sukėlimas gali virsti nenuspėjamomis pasekmėmis. Tai buvo slaptas grasinimas Stalinui, kad nedrįstų kišti prie Suomijos nagų. Į Maskvą V.Molotovas grįžo pabrukęs uodegą. Taip suomiai išvengė antrojo ir, ko gero, kur kas stipresnio sovietų puolimo ir beveik garantuotos okupacijos.
Sąžiningumo neįvertino
1940 m. pabaigoje – 1941 m. pradžioje vokiečiai pradėjo nedviprasmiškai siūlyti suomiams prisijungti prie planuojamo SSSR puolimo. Prieštaravimų draskomi ir nuogąstavimų dėl savo šalies ateities apimti suomiai atsidūrė gana keblioje padėtyje.
Viena vertus, vokiečiai pateikė viliojamą perspektyvą – atsiimti Žiemos karo metu skausmingai atplėštas teritorijas, tačiau kita vertus, puldama sovietus Suomija teisiškai sulaužytų 1940-ųjų taikos su rusais sutartį, o tai Vakarų pasaulyje galėjo būti įvertinta kaip agresijos aktas.
Suomiai troško atsiimti savo prarastą nuosavybę, tačiau kartu ir baiminosi pasekmių. Gerai, jei Vokietija laimės, tačiau kas bus, jei nugalės Sovietų Sąjunga?
O atsisakymas pulti kartu su vokiečiais galėjo pasėti nepasitikėjimo sėklą bei suteikti dingstį naciams okupuoti „nedėkingą“ Suomiją. Pasvarstę, kad vermachtas turi daugiau galimybių nugalėti Raudonąją armiją, suomiai nusprendžia pulti kartu, bet su ta sąlyga, kad atakuos tik išprovokavę sovietų puolimą ir žengs ne toliau 1939 m. valstybinės suomių-sovietų sienos.
1941 m. birželio 22 d. paryčiais vokiečiai puola SSSR, o suomiai išlaipina savo desantą demilitarizuotame Alandų salyne. Faktiškai suomiai išsilaipina savo pačių teritorijoje, bet rusai į tai atsako bombonešių antskrydžiu. Birželio 25 d. sovietai pradeda beveik savaitę besitęsiantį karinių Suomijos objektų bombardavimą. Tą pačią dieną savo kalboje prezidentas Risto Ryti paskelbia, kad suomiai buvo užpulti, ir pereina prie gynybinio karo.
Birželio 29 d. vokiečių bei suomių daliniai puolė sovietus iš Suomijos teritorijos.
Tačiau suomiai tvirtai laikėsi užsibrėžtos strategijos nesiveržti gilyn į Rusiją. Jų kariuomenė iš pradžių sustojo ties 1939 metų siena, o paskui pasistūmėjo dar keliasdešimt kilometrų giliau. Vokiečiai nekart ragino suomius veržtis su jais tolyn ir žadėjo suomiams palikti visas teritorijas, kurias tik jie sugebės užvaldyti, tačiau maršalas C.G.E.Mannerheimas buvo nepalenkiamas.
Jam rūpėjo pasauliui parodyti, kad Suomija tik atsiima tai, kas yra jos, bet nesigviešia svetimo, todėl, pavyzdžiui, suomiams niekada nepriklausiusio Petrozavodsko jis neleido pervadinti suomišku pavadinimu. Žinoma, ir Suomijoje būta savų radikalų, siekusių visos Karelijos bei Kolos pusiasalio prisijungimo, tačiau oficialioji valdžia laikėsi pozicijos, kad šaliai turi būti grąžintos tik prieš Žiemos karą priklausiusios teritorijos.
Būsimosios taikos sąlygomis suomiai buvo pasiryžę nesispyriodami atitraukti savo kariuomenę už senųjų sienų.
Deja, kaip ir galima buvo tikėtis, Vakarų šalys apšaukė Suomiją agresore ir hitlerinės Vokietijos sąjungininke. 1941 m. gruodį Didžioji Britanija, Kanada, Naujoji Zelandija ir Australija paskelbė Suomijai karą.
Vokiečiams įstrigus Rusijos platybėse ir patyrus pirmus katastrofiškus pralaimėjimus, sovietų okupacijos grėsmė prieš suomius iškilo trečią kartą. Ir šįsyk – pačios nuožmiausios, kadangi sovietų akyse Suomija buvo A.Hitlerio bendrininkė– okupantė.
Maskva iškėlė beprotiškas sąlygas
Suomiai vėl pradeda ieškoti išeičių iš susidariusios itin sudėtingos padėties. 1943 m. kovą jie, rizikuodami būti Hitlerio okupuoti, atmeta karinės sąjungos su Vokietija pasiūlymą, tačiau pernelyg karu užsiėmę vokiečiai nesiima jokių veiksmų.
Po kiek laiko Helsinkis paslapčia nuo vokiečių bei tarpininkaujant JAV siekia užmegzti ryšį su sovietais. Šios nedrąsios derybos tęsėsi gana ilgai. Iš pradžių sovietai pareikalavo suomių visiškai kapituliuoti, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas. Suomijos likimas patiems suomiams nedalyvaujant buvo sprendžiamas 1943 m. Teherano konferencijoje.
Winstono Churchillio teigimu, išgirdęs anglų bei amerikiečių nuogąstavimus, kad Suomija bus paversta sovietų provincija, Stalinas pareiškė neturįs planų prisijungti Suomijos, „jeigu patys suomiai savo veiksmais neprivers jo padaryti priešingai“.
Tučtuojau buvo aptartos ir suomių išstojimo iš karo sąlygos, pagal kurias suomiai turi nutraukti santykius su vokiečiais, iš savo šalies išvaryti jų kariuomenę, atiduoti sovietams dar daugiau teritorijų, sumokėti milžiniškas reparacijas ir išformuoti didžiąją dalį savo kariuomenės. Sužinoję sovietų reikalavimus suomiai buvo šokiruoti.
Reparacijos buvo tokios milžiniškos, o jų išmokėjimo terminai tokie trumpi, kad įvykdyti šio reikalavimų punkto buvo neįmanoma. Be to, Stalinas sąjungininkams pareiškė, kad pasilieka sau teisę okupuoti kurią nors Suomijos sritį iki visiško „žalos atlyginimo“, o tai buvo tiesioginė užuominą į galimą laipsnišką visos šalies prarijimą.
Suomiai atmetė sovietų pasiūlymą ir 1944 m. didžiulėmis pastangomis sugebėjo atlaikyti Raudonosios armijos vasaros puolimą. Rugsėjo 25 d. suomiai dar kartą kreipėsi į sovietus siūlydami taiką.
Šįkart Maskva iškelia tik dvi sąlygas: nedelsiant nutraukti santykius su vokiečiais ir išprašyti iš šiaurinės Suomijos Trečiojo Reicho pajėgas – apie 200 tūkst. karių. Žinoma, vokiečiai nė nemanė išsikelti, tad Stalino reikalavimas faktiškai reiškė, kad Suomija privalo paskelbti karą Vokietijai. Taip prasideda vadinamasis Laplandijos suomių-vokiečių karas, kuris, nors ir tęsėsi pusę metų iki pat Vokietijos kapituliavimo, ypatingais mūšiais nepasižymėjo.
Taikos paliaubų sutartis tarp Suomijos, SSSR ir Didžiosios Britanijos buvo pasirašyta 1944 m. rugsėjo 7 d. Atsiųstai į Maskvą maršalo Mannerheimo delegacijai buvo paruoštas žeminantis ir kupinas nežinios išbandymas: suomiams teko ištisą savaitę laukti, kol juos teiksis priimti sovietų Stalino patikėtiniai.
Suomiai vėl prarado papildomas teritorijas, pasižadėjo išmokėti reparacijas, buvo priversti legalizuoti komunistų partijos veiklą, leisti įsteigti Porkalos pusiasalyje sovietų karinę bazę ir sugrąžinti į „plačiąją tėvynę“ daugiau nei 60 tūkst. „tarybinių piliečių“: nuo sovietų teroro bėgusių Rusijos suomių, karelų, estų. Žinoma, daugelis jų buvo iškart represuoti kaip „tėvynės išdavikai“.
„Išvalė“ bibliotekas
Prieš pasirašant paliaubų sutartį vyriausiąjį Suomijos delegacijos atstovą Antį Hakcelį ištiko insultas, jo vietą užėmė kitas įgaliotasis asmuo. Galutinė taikos sutartis tarp sovietų ir suomių pasirašyta 1947 m. Paryžiuje.
Taip Suomija didžiulių praradimų kaina išsaugojo savo nepriklausomybę, tačiau jos likimas buvo kur kas geresnis nei Baltijos šalių.
Pokariu JAV Kongresų bibliotekos iniciatyva buvo parengta sovietų-suomių santykių studija, kurioje teigiama, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui sąjungininkai vargu ar smarkiai būtų prieštaravę sovietinei Suomijos okupacijai, jei tik Stalinas primygtinai būtų to reikalavęs.
Tai buvo didelių nuolaidžiavimų sovietinio monstro užgaidoms metas, tad suomiai lengvai galėjo būti paaukoti, kaip buvo paaukoti lietuviai, latviai, estai. Tačiau pusę Europos prarijusiam ir virškinančiam slibinui Suomija nebuvo svarbiausias tikslas.
O pokario Suomija pasuko ne tik ekonominės sėkmės, bet ir visiško sovietų nekritikavimo keliu.
Iš bibliotekų pašalintos visos „antisovietinės“ knygos, siekiant „nepiktinti kaimyno“ kontroliuota spauda, apie Žiemos karą kalbėta nenorom, per televiziją drausti ar iškarpomi visi sovietus smerkiantys filmai. Visos šios parodomojo nuolankumo bei cenzūros priemonės vėliau imtos apibūdinti žodžiu „finliandizacija“.
Galima tai smerkti, o galima – priešingai – bandyti pateisinti, tačiau nepriklausomybės kainą puikiai žinantys suomiai pasirinko būtent tokį kelią.
