Dvylika moterų, kurios pakeitė Bažnyčios istoriją

Krikščionybė savo sekėjams gyvenimo tiesas dažnai aiškina per sektinus pavyzdžius, tokius kaip Nekaltoji mergelė Marija, Kristaus motina, ir Marija Magdalietė, atgailaujanti nusidėjėlė. Pateikiamas visas spektras pavyzdžių – su nusidėjeliais ir doraisiais. Pirmoji Marija – nesutepta, tyra, susitaikanti ir nesiskundžianti likimu.

Apie antrąją buvo kalbama kaip apie puolusią moterį (nors evangelijose apie tai kalbama labai miglotai, Marija Magdalietė apibūdinama kaip apsėsta septynių demonų moteris). Į krikščioniškuosius paveikslus ji įtraukiama tam, kad įkūnytų žmogišką silpnumą prieš seksualinius troškimus ir skausmą, kai tave nugali tikėjimas. Ji pirmoji pamatė prisikėlusį Viešpatį, o ne koks vyras, ir taip tapo pirmąja krikščione.

Penkto amžiaus mozaikos ne vieną amžių skaičiuojančioje „Saint Prassede“ bažnyčioje Romoje vaizduoja keturių moterų paveikslą. Viena iš šių keturių moterų įvardinama Teodoros Episkopos, arba Teodoros – moters vyskupės vardu. Oficialiai katalikai yra linkę šį vardą versti kaip Teodora – vyskupo žmona, nes vedę kunigai iki XII amžiaus buvo visiškai normalu dalykas. Tačiau moterų įšventinimo šalininkai teigia, kad tai puikus įrodymas, jog moterys ankstyvaisiais bažnyčios laikais vaidino daug svarbesnį vaidmenį nei dabar Bažnyčia nori pripažinti.

Karaliaus dukterėčia Hilda buvo dalis Keltų vienuolystės tradicijos, kuri apimė visą teritoriją nuo Airijos iki Škotijos, naujųjų Anglijos krikščionių žemių. 657 m. ji įkūrė ir vadovavo vienuolynui su atskirais namais vyrams ir moterims (kas nebuvo neįprasta tvarka tiems laikams). Tačiau metams bėgant ir Bažnyčiai „vyriškėjant“, moterys buvo „išprašytos“ ir iš tokių vienuolynų. Hildos, kaip mokytojos, reputacija suteikė jai privilegiją laikyti pirmąjį angliškos Bažnyčios sinodą Vitbyje 664 m.

Jos, kaip popiežės, istorija nuvertinta ir pasmerkta Vatikano, tačiau nuo XII iki pat XVII a. pab. užrašyta daugiau nei 500 popiežiaus metraštininkų. Tarp rašiusiųjų – keli popiežiaus tarnautojai ir vyskupai, bet nei vienas iš jų nebuvo popiežės egzistencijos liudininkas. Pasakojama, kad Joana buvo šviesi, jauna vokiečių moteris, kuri persirenginėdama vienuoliu sugebėjo baigti mokslus ir, negana to, taip puikiai, kad užsitarnavo popiežiaus Leono IV globą bei buvo išrinkta jo įpėdine – popieže Joana. Jos tikroji lytis buvo atskleista tik tada, kai popiežiaus procesijos metu tiesiog vienoje iš Romos gatvių Joana pagimdė kūdikį. Įvairiuose šaltiniuose pasakojama, kad gatvėje ją ir jos kūdikį įsiutę žmonės užmėtė akmenimis, arba, kad ji buvo pririšta prie arklio kojų ir tempiama grindiniu, tol, kol ją ištiko mirtis.

Hildegarda – nepakartojamo proto vokiečių mokslininkė, nuo aštuonerių metų visą savo gyvenimą paskyrusi Bažnyčiai, tam, kad Bingene, šalia Reino, įkurtų pirmąjį moterų vienuolyną. Išsilaisvinę nuo vyrų kontrolės šioje visiškai moteriškoje aplinkoje Hildegardos vadovaujamos vienuolės įrodė, kad tokia aplinka – tikras šiltnamis, skatinantis meistriškumą visose darbo srityse. Hildegarda rašė poemas, teologinius, medicininius ir botanikos traktatus ir kūrė muziką, kuri vis dar atliekama ir kuria iki šiol žavimasi.

Karaliaus dukra, pažadėta ir sužieduota nuo ketverių metukų amžiaus Elzbieta, viena iš nedaugelio šventųjų, turėjusių vyrą ir susilaukusi vaikų. Suaugusi ir subrendusi Elzbieta, įkvėpta tikėjimo, ėmėsi įvairių labdaringos veiklos darbų. Deja, jos vyras ją paliko našle, kai jai buvo vos 20, ir mergina ilgai priešinosi tam, kad jos dar kartą neištekintų už kito vyro. Pasirinkusi pranciškonų tikėjimą Elzbieta įsteigė ligoninę vargšams ir sunkiai sergantiems ligoniams. Jos tikėjimas buvo toks stiprus, jog moteris, siekdama apsivalyti nuo išdidumo nuodėmės, retkarčiais dalindavosi viena lova su raupsuota moterimi.

Savanorė mokytoja ir Nekaltosios Šv. Mergelės Marijos Instituto Anglijoje įkūrėja (šiandien žinomo kaip Jėzaus Kongregacija), Mary Ward buvo laikoma per daug radikalia savo laikų moterimi. Ji mėgino mokyti uždarame vienuolyne, tačiau vėliau mieliau pasirinko dėstymą turtingų ir vargšių mergaičių mokykloje Prancūzijoje. Jos pastangos rasti būdą, kaip išmokyti vienuoles ne tik tikėjimo tiesų, tačiau supažindinti jas su pasauliu, buvo palaikytos pavojingomis ir jos institutas buvo uždarytas pontifiko įsakymu 1630 m. Atkurtas po 73 metų institutas tapo globalia jėga jaunų merginų auklėjime visame pasaulyje.

„Mažoji gėlelė“- taip šią merginą, Prancūzijos karmelitę, susitelkusią į mažus gerumo gestus, vadino žmonės. „Dideli darbai man uždrausti“, – rašė ji. „Vienintelis būdas, kuriuo galiu įrodyti savo meilę, tai barstydama gėles. Šios gėlės – tai visi maži pasiaukojimai, visi žvilgsniai ir žodžiai, ir visi maži veiksmai iš meilės.“ Visą gyvenimą Teresė kentėjo dėl silpnos sveikatos ir savo trumpą amžių baigė sulaukusi 24-erių. Po mirties jos dvasingas dienoraštis „Sielos istorija“ tapo bestseleriu, o jos palaikai (jos kaulų dalelės) tęsė kelionę aplink pasaulį.

Kalkutos Motina Teresė, kuri mirė 1997 m., buvo palaiminta paties popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo 2002 m. ir palikta vos per vieną žingsnį nuo paskelbimo Šventąja. Albanų vienuolė, kuri Airijoje mokėsi būti mokytoja, o po to, nuo 1929 m. gyveno Indijoje, kurioje buvo pašaukta tarnauti didžiausiems vargšams iš visų vargšų – „žmonėms, kurie tapo našta visuomenei, kurių visi šalinasi“. 1950 m. ji įkūrė savo Misionierių labdaros organizaciją – dabar išsiplėtusią per 130 šalių, subūrusią 4000 narių su išskirtinėmis baltai mėlynomis mantijomis. Kritikai teigė, jog ji skleidė pasenusias labdaros sąvokas labiau nei teisingumą ir tuo buvo panašesnė į diktatorius. Nepaisant to, 1979 m. ji buvo apdovanota Nobelio taikos premija.

Užauginta kaip Romos katalikė, Katharine 2006 m. tapo pirmąja moterimi arkivyskupe viename iš Anglikonų Komunijos filialų. Ji tapo pirmininkaujančia vyskupe vienoje iš JAV bažnyčių, kur jos paskyrimas vos nesukėlė atskyrimo nuo bažnyčios. Nebūdingai krikščionių šventikams ji palaiko moters teisę į abortą.

Ši kukli buvusi vienuolė ir mokytoja iš Austrijos buvo atskirta nuo katalikų bažnyčios 2002 m. po to, kai su grupe kitų katalikių moterų pranešė, jog jos buvusio vyskupo buvę įšventintos į kunigus. Tai įvykę laive viduryje Dunojaus upės. „Dunojus septyniukė“ įkvėpė mažiausiai dar 100 moterų sekti jos pavyzdžiu, ir 2003 m. Mayr-Lumetzberger žengė dar toliau – buvo įšventinta į vyskupus (tiesa, kito vyskupo). Gimtojoje Austrijoje ir Vokietijoje ji sakosi dažnai kviečiama prie altoriaus tam, kad laikytų mišias ar sutuoktų poras.