Vis dėlto apie jokį pasivijimą ir aplenkimą negalėjo būti nė kalbos.
Žemės ūkio padėtis sovietų valstybėje buvo tokia katastrofiška, kad visiškai nerealu buvo kalbėti net apie kokį nors žymesni jos pagerinimą.
Nepaisant to, viršuje buvo nuspręsta, kad reikia tai įgyvendinti, tačiau kokiais būdais – niekas konkrečiai nežinojo. Juk kaip ir bet kurioje kitoje ekonomikos srityje, žemės ūkio augimas neįsivaizduojamas be tam tikrų sąlygų: milžiniškų investicijų, nuoširdaus ir intensyvaus darbo, tinkamos infrastruktūros, o ypač – palankios valstybinės sistemos. O sovietai, be nuostolingų kolūkių ir didžiulės biurokratijos mašinos, viso to neturėjo.
Griebėsi klastočių
N.Chruščiovo kvietimas „pasivyti ir aplenkti“ buvo sutiktas audringais plojimais, tačiau tikriausiai ne vienam šią iniciatyvą sveikinusiam partiniam apskričių šului plaukai stojosi piestu vien nuo minties, kad plojimai ir šūkiai greit baigsis, o štai atsiskaityti teks mėsa, pienu, kiaušiniais, javais, bulvėmis.
Neįvykdyti užsibrėžtų planų reiškė prarasti postus, pareigas, narystę partijoje, galbūt netgi laisvę, o juos įvykdyti teisėtais būdais nebuvo nė mažiausių galimybių. Taip, SSSR ir tuomet buvo „pavyzdingų kolūkių“ (pavyzdingi buvo vadinami bent nenuostolingi), tačiau absoliuti jų dauguma gyvavo į skolą tikintis tų pačių skolų nurašymo.
Žodžiu, nesukčiaujant ir neklastojant dokumentų „pasivyti“ JAV buvo neįmanoma, ir ypač čia pasižymėjo partinė Riazanės vadovybė.
1959 metų pradžioje Riazanės srities komiteto pirmininkas Aleksejus Nikolajevičius Larionovas išdidžiai pažadėjo, kad jo apskritis dukart, o po to ir triskart viršys metines mėsos tiekimo normas.
Kodėl A.Larionovu patikėjo N.Chruščiovas ir aukščiausia sovietų vyriausybė, nežinia. Dar 1954 metais „Riazanės obkomo“ pirmininkas buvo pagautas klastojant pieno gavybos ataskaitas, tačiau tuomet jį užstojo įtakingi pažįstami Maskvoje.
Neįgyvendinamus apskrities komiteto pirmininko žodžius N.Chruščiovas sutiko su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu, kad sritis avansu buvo apdovanota Lenino ordinu. Apie šlovingą riazaniečių iniciatyvą tučtuojau paskelbė visi šalies laikraščiai, į kraštą nukrypo visų žvilgsniai.
Kiemuose liko tik katės ir šunys
Nežinia, ką tuo metu galvojo puikiai tikrąsias savo galimybes suvokiantis srities vadovas, tačiau viešai pasižadėjus, kelio atgal jau nebebuvo. Vietos valdžia liko viena prieš milžinišką mėsos pridavimo planą.
Iš pradžių buvo išpjautos beveik visos apskrities kolūkių raguočių bandos ir kiaulės. Skurdžiuose valstybiniuose kolūkiuose gyvuliai buvo ne pačios geriausios formos: neįtikėtinai liesi, sergantys, menkai prižiūrėti. Žinoma, to neužteko, tad netrukus į skerdyklas nukeliavo iki tol saugotos pačios pieningiausios karvės ir apvaisinti skirti stipriausi jaučiai. Po to imtasi neseniai atsivestų ir ne daug tesveriančių veršiukų, kurių išgalabijimas nepagerino nei statistinių rodiklių, nei davė kokios nors kitos naudos.
Atviros privačių ūkelių plėšimo politikos metu kartu vyko valstiečių terorizavimas. Žmonės buvo verčiami priduoti į kolūkius savo gyvulius, tačiau dažniausiai vietoj varganų skatikų jiems buvo įteikiami beverčiai skolų rašteliai, kuriais apskrities valdžia pasižadėdavo po kiek laiko išmokėti pinigus už gyvulį arba parūpinti kitą. Žinoma, tiek gyvulius, tiek pinigus daugelis matė kaip savo ausis.
Nepaklūstančių valstybiniam turto prievartavimui laukė rimti nemalonumai darbe ar milicijoje. Jie buvo kaltinami sabotažu, noru sužlugdyti partinius planus, kita kenkėjiška veikla. Juos viešai „svarstydavo“, badydavo pirštais ir grasindavo tol, kol neapsikentęs kaimietis pats atsisakydavo savo gyvulių.
Kadangi viskas keliavo tiesiai į skerdyklą, iš parduotuvių lentynų akimirksniu dingo mėsos produktai, pienas, sviestas, kiaušiniai, o valstiečių kiemuose liko vien katės ir šunys, kurių irgi nebuvo kuo maitinti.
Triušiai Riazanės neišgelbėjo
A.Larionovo valdžia ėmėsi kito žingsnio – pradėjo supirkinėti gyvulius. Iš pradžių kaimyninėse srityse, o paskui ir kitose sovietų respublikose. Savaime suprantama, kad „laisvų“ pinigų ekonomiškai išsekinta Riazanė neturėjo, tad pradėtos leisti statyboms, švietimui skirtos lėšos, valstybės paskolos. Gyvuliai buvo perkami už sovietinės rinkos kainą, skerdžiami, o mėsa priduodama 3–4 kartus pigiau. Tokia praktika vedė į tiesioginį srities bankrotą, tačiau A.Larionovas nė nemanė sustoti.
Galiausiai kaimyninės sritys (kurioms reikėjo įvykdyti savo žemės ūkio planus) uždraudė parduoti gyvulius ir mėsą supirkėjams iš Riazanės. Tam buvo pasitelkta net milicija, kuri patruliavo pakelėse ir kratė visus pravažiuojančius automobilius.
Viena paskutinių skandalingų Riazanės srities valdžios iniciatyvų – visuotinė „mėsos duoklė“. Ją buvo priverstos mokėti visos įstaigos, gamyklos, fabrikai, netgi mokyklos. Visur atsirado ištisos fermos, kuriose buvo veisiami... triušiai. Šie maži gyvūnai nereikalavo tokios priežiūros kaip stambūs raguočiai ir gana greitai veisėsi, tačiau Riazanės tai neišgelbėjo.
Jau po pirmųjų A.Larionovų pažadų triskart viršyti mėsos normas buvo visiškai aišku, jog milžiniški užmojai – neįgyvendinami. Tikriausiai šiais planais nelabai tikėjo ir pats N.Chruščiovas, tačiau jis vylėsi stebuklo, troško pavyzdžio visai šaliai, naujų sovietinės gyvulininkystės didvyrių. Bent jau tokiais žodžiais savo tėvą gina publicistas Sergėjus Chruščiovas – sovietų lyderio biografijos autorius.
Pirmaisiais „Riazanės stebuklo“ mėnesiais Maskvą užgriuvo daugybė valstiečių skundų dėl A.Larionovo ir jo kompanijos savivalės. Iš pradžių šie skundai buvo ignoruojami, tačiau netrukus apiplėšti ir vadinamaisiais mėsos mokesčiais užkrauti valstiečiai ėmė masiškai atsisakinėti dirbti. Dažnas, spjovęs į savo kolūkio valdžią, bėgo į miestus. Nuslėpti to jau buvo neįmanoma.
Likęs be gyvulininkystės kraštas badavo, netrukus paaiškėjo, kad prašvilpti visi fondai, o iš Maskvos atsiųsta komisija susidūrė su masinio dokumentų klastojimo atvejais.
Tas pat gyvulys buvo perkamas ir skerdžiamas po kelis kartus, tyčia pateikiama klaidinga statistika.
Paaiškėjo, jog į „Riazanės stebuklo“ aferą įsivėlę daugybė vietos valdininkų – nuo kolūkių tarybų iki aukščiausių srities vadovų. Tai buvo baisus smūgis ne tik Riazanės kraštui, bet ir sovietinio žemės ūkio prestižui, pačiam N.Chruščiovui, kuris, sužinojęs, kokiais būdais buvo pasiektas „stebuklas“, pratrūko nerinkdamas žodžių.
Pats „Riazanės obkomo“ pirmininkas N.Larionovas nusišovė savo darbo kabinete net nelaukdamas tyrimo pabaigos. Tikrieji jo motyvai ir viltys prieš pradedant Riazanės aferą taip ir liko paslaptimi.
