Paberžės bažnyčia – Tėvo Stanislovo gėris ir grožis

Paberžės medinukė stebina nuo pat įėjimo, kuris pasitinka lankytojus vienu iš svarbiausių krikščionybės simbolių – mus stebinčia ir saugančia Dievo akimi. Tačiau ji kiek neįprasta, mat su antakiu. Daug laiko su Tėvu Stanislovu praleisdavusi muziejininkė Regina Galvanauskienė pasakoja sykį pasiteiravusi jo, kodėl atsirado tam šventam ženklui nebūdinga detalė: „Tėvelis atsakė tiesiog pagalvojęs, kad jei žmogus turi antakius, kodėl jų negalėtų turėti ir Dievas?“

Nedidelėje kuklioje šventovėje ryškios romantizmo idėjos. Anot medinių Lietuvos bažnyčių tyrinėtojos Algės Jankevičienės, jos klasicistinę architektūrą papildo ne tik liaudiškos, bet ir neogotikos bei neobaroko stiliaus formos.

Ši bažnyčia yra stačiakampė vienanavė, prie jos šonų jungiasi žemesnės zakristijos, o priekyje yra keturių mūrinių kolonų portikas. Virš trikamio frontono yra aštuoniakampis bokštelis, užsibaigiantis neobarokiniu varpo formos šalmu. Šventorių juosia metalinė tvora su mūriniais stulpais, jame stovi XIX amžiuje statyta medinė varpinė.

Medinę aštuoniakampę koplyčią Paberžėje 1787 metais pastatė vienuose šaltiniuose baronu, kituose grafu vadinamas Paberžės dvaro savininkas Šilingas. Deja, ji greitai sudegė. 1858-aisiais, kaip manoma, iš Ugionių čia buvusi atgabenta senoji bažnyčia, kurią sutvarkė kunigas Ipolitas Baronas.

Nors mūsų dienomis Paberžės vardas labiausiai asocijuojasi su Tėvo Stanislovo dvasine veikla, iš tiesų šiai vietovei visais laikais sekėsi su išskirtinėmis asmenybėmis, kurias siejo tas pats bruožas – dirbti ir aukotis dėl kitų labo.

Štai kunigas Antanas Mackevičius 1856–1862 m. buvo Paberžės filialistas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Suorganizavęs bemaž pustrečio šimto savo bendraminčių būrį, jis 1863 m. kovo 20 d. Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą ir leidosi į kovą. Deja, sukilimas pralaimėjo, o narsusis kunigas buvo pakartas.

Kitas Paberžės kuratas kunigas Antanas Kasperavičius lietuviškos spaudos draudimo laikais platino draudžiamą literatūrą.

Šventos pėdos už altoriaus

Bažnyčios viduje akį pirmiausia traukia įspūdingas medinis didysis altorius, drožtas žinomiausio lietuvių dievdirbio Vinco Svirskio. Legenda byloja, kad po centriniu altoriumi esąs akmuo, kur įspaustos Mergelės Marijos pėdos. Dėl jos apsilankymo medinukė esą ir gavusi Švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios vardą.

2005 m. vykusios bažnyčios restauracijos metu buvo iš naujo sustiprinti pamatai, pakeisti išpuvę sienojai, išimtos senos bažnyčios grindys. Tačiau centrinis altorius nejudintas, todėl akmuo su šventomis pėdomis toliau išlieka neatskleista medinukės paslaptis.

„Turime išsaugoję kunigo A.Mackevičiaus mišiolą, kurio tituliniame lape jis savo ranka parašęs, kad atstatęs bažnyčią jis laiko pirmąsias mišias ir skiria jai vardą – Švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia“, - pasakoja R.Galvanauskienė.

1966 metais į Paberžę dirbti paskirtas buvęs politinis kalinys Tėvas Stanislovas skoningai išpuošė bažnyčią, sutvarkė parapijos kapines. Šventoriuje ir kapinėse atsirado originalių paminklų, buvo įkurtas bažnytinių drabužių ir ritualinių reikmenų muziejus, o garsas apie vienuolio puoselėtą metalinių saulučių meną pasklido per visą Lietuvą.

Šioje medinukėje nerasime nieko nereikalingo, pretenzingo, nė menkiausios užuominos į aukso spindesį. Anot R.Galvanauskienės, Tėvas Stanislovas buvo kompozicijos meistras – kiekviena jo kur nors surasta smulkmena Paberžės bažnyčioje prilipo tarsi visada čia buvusi ir pabrėždavusi liaudišką jos pobūdį, išgrynintą paprastumą bei kuklumą.

Kaip prisimena muziejininkė, iš šventovės kunigas pašalino viską, kas blizgu ar gremėzdiška: „Kur dabar rasi bažnyčią be bronzos, gipso, aukso? O Tėvelis pakabino kuklius kaltinius šviestuvus, net sidabrines žvakides išdalijo vienuolynams, pakeisdamas jas medinėmis. Paberžė jį be galo džiugino, pamenu, kaip vaikštinėdamas aplinkui dažnai kartodavo: gėris ir grožis, gėris ir grožis!“

Dar tolimais 1966 m. Tėvas Stanislovas rado supuvusias, grybelio suėstas medinukės grindis. Daug vargo, kol jį išnaikino. Pastebėjęs, kad grindys prie altoriaus labai duobėtos, kunigas paklausė vietos senbuvių, ką tai reiškia. Paberžės močiutės papasakojo, jog negalinčios susilaukti vaikų moterys eidavo ir eidavo keliais aplink altorių. Kadangi tai padėję ne vienai moteriškei, netruko pasklisti gandas, kad Šv.Mergelės Marijos apsilankymą pas Šv.Elžbietą vaizduojantis paveikslas yra stebuklingas.

Beveik trisdešimt metų Tėvas Stanislovas su didžiausia meile puošė kiekvieną Paberžės kampelį, todėl, pasak pašnekovės, čia iki šiol tvyranti tokia gera energija, kad viso labo trumpam į Paberžę užsukę žmonės nebenori išvažiuoti: „Ir kol Tėvelis gyvas buvo, klausdavau jo, ką tokio daro, kad minios pas jį plūsta. O jis atsakydavo: rodos, nieko nedarau, tik leidžiu laisvėje būti. Dar pajuokaudavo, kad dėl Paberžės populiarumo „kaltas“ Vincas Mykolaitis-Putinas, parašęs romaną „Sukilėliai“.

Muziejininkė veda į kambarėlį, iki pat lubų nusagstytą ryškiaspalviais liktoriais. Moteris prisimena, kad Tėvas Stanislovas atgabeno jų ne vieną sunkvežimį. Keliaudavo nuo bažnyčios prie bažnyčios ir rinko išmestus surūdijusius skardinius rankų darbo liktorius, kurie kažkada buvo naudojami bažnytinėms procesijoms.

„Suvertė visus juos į varpinę. Paskui mirkėme liktorius specialioje rūgštyje, skutome nuo jų rūdis, po to Tėvelis ėmė juos gaivinti ir puošti. Ir pats darbavosi, ir jaunus žmones į tą procesą įtraukė. O jau girdavo, o komplimentus dalindavo! Tokia buvo jo darbo terapija. Mūsų bažnytėlėje apsilankantys užsieniečiai sako niekur pasaulyje nematę šitokio liktorių muziejaus“, - pasakoja ponia Regina.

Nors Tėvas Stanislovas dar 2005 m. atgulė jo numylėtos medinukės šventoriuje, jo tradicija priimti kiekvieną čia užklydusį, ieškantį dvasinės paramos žmogų, rūpestingai saugoma. Po senovei Paberžės bažnyčios ansamblyje suteikiamas prieglobstis terapinėms nuo įvairių priklausomybių kenčiančių žmonių grupėms. Kaip ir anksčiau, čia galima pagyventi vienumoje, atsitvėrus nuo išvarginusio išorinio pasaulio.