Skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Krantinės arka“ – ne pirmas Vilniuje, sukėlęs diskusijų. Tokio pat likimo sulaukė ir daugiau nei 12 metrų aukščio Zbigniewo Pronaszkos sukurtas poeto A.Mickevičiaus paminklo maketas, kuris Vilniuje iškilo rudenį prieš 90 metų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Maketas buvo sukaltas iš dervuotų ir apcementuotų pušinių lentų, todėl tuometės Vilniaus tarybos politikai jo neįsileido į aikštę miesto centre – monumentą teko priglausti kareivinių teritorijoje. Šios kareivinės buvo visai šalia tos vietos, kur dabar stūkso „Vamzdis“.
Kodėl šio A.Mickevičiaus paminklo nuotraukų išliko vos viena kita, kodėl apie jį istorikai ir amžininkai užsimena tik keliais sakiniais?
Atsakymų į šiuos klausimus ne vieną dešimtmetį ieškojo buvęs sostinės vadovas Algirdas Vileikis. Gali būti, kad paminklo maketo istorija nutylima dėl to, kad jis buvo tapęs Vilniaus gėda.
Siūlė imtis kito projekto
Milžino piligrimo paminklas. Taip buvo vadinamas tarpukariu atsiradęs A.Mickevičiaus monumentas. Paminklas buvo be postamento, taip demonstruojant protestą prieš tradicinę tokių kūrinių sampratą.
Z.Pronaszka Lenkijoje jau buvo prikepęs paminklų A.Mickevičiui. Vilniuje iškilęs maketas – penktasis jo kūrinys. Jau iš pat pradžių jis buvo vadinamas drąsiu, avangardinės dailės krypties.
Kodėl visuomenė atstūmė tokios krypties kūrinį?
Dienraščio „Slowo“ redaktoriaus Czeslawo Jankowskio žodžiais, Z.Pronaszka Vilniaus visuomenei primetė skulptūros formalizmo pavyzdį, ramiai galėjusį stovėti kur nors Paryžiuje ar Romoje, bet tik ne Vilniuje.
Kiti paminklo A.Mickevičiui statyba besirūpinančio komiteto nariai skulptoriaus kūrinį vertino švelniau, kaip neįprastą, kurį verta eksponuoti, kad visuomenė apsiprastų, taip pat polemikai sukelti.
Z.Pronaszkai buvo pasiūlyta sukurti kitą projektą, kad A.Mickevičius atrodytų jaunesnis.
Miesto aikštė – ne vieta
Nors kilo diskusijų banga, prieš 90 metų rudenį A.Mickevičiaus paminklo maketas iškilo dešiniajame Neries krante, greta Žvejų priemiesčio.
Ir vėl sutapimas – daugelį to meto vilniečių pribloškęs kūrinys atsirado netoli „Vamzdžio“, šalia dabartinių Koncertų ir sporto rūmų. Tiesa, dailės istorikas Vladas Drėma netiksliai nurodė, kokia proga buvo pastatytas maketas.
Anot V.Drėmos, jis buvo skirtas poeto gimimo 130-osioms metinėms, tačiau iš tiesų kariškiai maketą pastatė minėdami A.Mickevičiaus tremties į Sibirą šimtmečio sukaktį.
Laikinas medinis maketas turėjo atsirasti Vladislavo Sirokomlės teatro aikštėje, kad jį galėtų įvertinti visuomenė. Šis teatras glaudėsi Rotušėje. Bet šiai idėjai nepritarė Vilniaus taryba, todėl monumentui pasirinkta artilerijos pulko kareivinių teritorija.
Nuplovė patvinusi Neris
Trijų A.Mickevičiaus paminklų projektų tarpukario Vilniuje istoriją yra tyrusi Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė.
Keista, bet vietinės lenkų inteligentijos norai įamžinti romantizmo dainiaus atminimą taip ir liko neįgyvendinti.
Kariškių rūpesčiu 1924 metais pastatytą medinį paminklo maketą I.Mažeikienė pavadino akibrokštu. Anot jos, Z.Pronaszkos kūrinys Vilniuje pirmasis ano meto spaudoje sukėlė iki tol neregėto masto viešos diskusijos laviną. Primityvių straipsnelių jūroje ėmė rastis vis daugiau autoritetingų specialistų minčių.
Likimo ironija – sukėlęs diskusijų laviną Z.Pronaszkos kūrinys 1931 metais ir pražuvo per Neries potvynį.
„Neatrėmęs jį užliejusios stichijos verpetų, jis nesulaukė ir amžininkų pripažinimo“, – konstatavo I.Mažeikienė.
Išeitų geras kalendorius
„Vieną paminklą nunešė potvynis, o kitą, manau, nuneš vilniečiai“, – šypsojosi A.Vileikis, lygindamas A.Mickevičiaus paminklo istoriją su „Vamzdžiu“ praminta „Krantinės arka“.
Bet A.Vileikis sakė nemanąs, kad su „Vamzdžiu“ reikėtų taip drastiškai pasielgti.
Tegu jis lieka, tik jį reikėtų kiek pakeisti. Apie tai A.Vileikis užsiminė Vilniaus klube. Idėja buvo netikėta.
Rytų filosofijoje ruduo vaizduojamas balta spalva, žiema – juoda, pavasaris – mėlyna, o vasara – raudona. Kodėl „Vamzdžio“ nepavertus kalendoriumi, kiekvienu metų laiku perdažant šiomis spalvomis?
Galima surasti panašumų
Nors paslaptinga A.Mickevičiaus paminklo istorija A.Vileikis domėjosi ir anksčiau, dar daugiau smalsumo jam sukėlė senų atvirukų paroda Vilniaus apskrities centriniame pašte.
Viename atviruke jis pastebėjo A.Mickevičiaus paminklą. Taip, tą patį. Bet buvo matyti tik siluetas. Parodos rengėjai skėsčiojo rankomis išgirdę A.Vileikio prašymą. Jie tikino neturį paminklo iš arčiau fotografijų. Kodėl?
Atsakymo A.Vileikis ieškojo ir vėliau kalbėdamasis su vienu skulptoriumi.
Paklaustas, kodėl išnyko šio paminklo nuotraukos, pašnekovas atsakė klausimu: „O ar neatrodo, kad tuo A.Mickevičiaus paminklu buvo pasinaudota?“
Plagiatas? Išgirdęs tokį klausimą A.Vileikis tiktai papurtė galvą: „Ne, šio žodžio negalima vartoti.“
Tačiau sudėjus greta paslaptingojo A.Mickevičiaus monumento ir skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurto paminklo Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui nuotraukas panašumų galima atrasti.
Tačiau V.Vildžiūno to jau nebepaklausi – praėjusių metų rudenį jis iškeliavo į amžinybę.
A.Vileikis prisiminė M.K.Čiurlioniui skirto paminklo kūrimo istoriją, kai jo autorius pareiškė, kad kūrinį parodys tik tada, kai jis bus baigtas. Jokių konsultacijų jam tąsyk nereikėjo.
