Ištyrinėjęs ispanų dailininko rašyseną Paulis Eluard'as priėjo prie išvados: „Myli aistringai, bet jo meilė žudo“. O kai viena paskutiniųjų P.Picasso meilužių Genevieve Laporte išsiskyrė su juo, Jeanas Cocteau pasakė jai: „Jūs laiku priėmėte šį sprendimą, gali būti, kad tai jums išgelbėjo gyvybę“.
Būdamas aštuonerių Pablo nutapė pirmąjį rimtą savo paveikslą „Pikadoras“. Sulaukęs šešiolikos lyg juokais jis įstojo į San Fernando karališkąją menų akademiją. Mokslus jis metė lygiai taip pat lengvai. Užuot graužęs knygas Pablo su draugais įsisuko į Mardrido bordelius. Būdamas devyniolikos dailininkas susirengė užkariauti Paryžiaus. Prieš išvykdamas jis nutapė savo autoportretą. Paveikslo viršuje juodais dažais užrašė: „Aš karalius!“ Šiaip ar taip, Prancūzijos sostinėje „karaliui“ nebuvo lengva. Trūko pinigų. Vieną žiemą, kad nesušaltų, akmeninę krosnį jis kūreno savo paties darbais. Intymaus gyvenimo fronte reikalai klostėsi kur kas geriau. Moterys visada garbino P.Picasso. O pats dailininkas ciniškai kalbėjo: „Aš pripažįstu tik dviejų tipų moteris – deives ir šluostes kojoms valyti.“ Beje, visas savo deives jis greitai paversdavo šluostėmis.
Pirmąja jo mylimąja tapo Fernanda Olivier (jai buvo 18, jam 23 metai). Paryžiuje P.Picasso gyveno vargšų kvartale Monmartre, bendrabutyje, kuriame apsistodavo pradedantieji dailininkai ir kuriame F.Olivier retkarčiais pozuodavo jiems. Ten ji ir susipažino su P.Picasso – tapo jo modeliu ir mergina. Įsimylėjėliai gyveno vargingai. Ilgainiui P.Picasso paveikslai ėmė dominti pirkėjus.
Jie kartu pragyveno beveik dešimtmetį. Išliko daug šio laikotarpio P.Picasso paveikslų, kuriuose pavaizduota Fernanda. Meno tyrinėtojai mano, kad būtent Fernanda pozavo „Avinjono merginoms“, vienam garsiausių P.Picasso darbų, kuris suvaidino lemiamą vaidmenį XX amžiaus meno istorijoje. Bet buvo laikas, kai jie pykosi (1907 metų vasara ir ruduo). Tada jis turėjo meilužę, o ji – meilužį. Bet blogiausia buvo tai, kad jis gyveno su moterimi, kuri visiškai nesuprato kubizmo. Gali būti, kad P.Picasso kankino depresija. Vėliau jam sustreikavo skrandis. Pablo ir Fernanda išsiskyrė.
Pirma tikroji meilė dailininką aplankė 1917 metais, kai jis susipažino su viena Sergejaus Diagilevo balerinų Olga Chochlova. Olga šoko baleto „Paradas“ premjeroje. P.Picasso buvo atsakingas už kostiumus ir dekoracijas. Dailininko motinai Olga nepatiko. Mat ji – užsienietė, rusė, netinkama genialiajam sūnui! Gyvenimas parodė, kad motina neklydo. Olga ir Pablo susituokė 1918 metų birželio 18-ąją pravoslaviškame Aleksandro Neviškio sobore. Trejus metus jie buvo laimingi ir dažnai kartu pasirodydavo viešumoje. 1921 vasario 4 dieną Olga dailininkui pagimdė sūnų Paulį. Nuo tos dienos sutuoktinių santykiai ėmė byrėti. Olga švaistė vyro pinigus, o tas beviltiškai pyko.
Be to, Olga norėjo, kad Pablo būtų saloninis portretistas, komerciškai sėkmingas dailininkas, besisukiojantis aukštuomenėje. Genijui toks gyvenimas nusibodo. Tai akimirksniu persimetė į jo paveikslus: savo žmoną P.Picasso ėmė vaizduoti kaip piktą senę su grėsmingais aštriais dantimis. 1927 metais, kai P.Picasso buvo 46-eri, jis pabėgo nuo Olgos su 17-mete Marie-Therese Walter.
Tai buvo gaisras, misterija, beprotybė. Ši meilė buvo ypatinga – tiek P.Picasso gyvenime, tiek kūryboje. Šio laikotarpio darbai smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių tiek stiliaus, tiek kolorito atžvilgiu. Gyvenimas su Marie-Therese Walter, ypač iki dukters gimimo, yra P.Picasso kūrybos viršūnė.
1935 metais Olga iš draugo sužinojo ne tik apie šį vyro romaną, bet ir apie tai, kad Marie-Therese Walter nėščia. Pasiėmusi Paulį ji nedelsdama išvyko į Prancūzijos pietus ir kreipėsi dėl skyrybų. P.Picasso atsisakė turtą dalintis per pusę, kaip reikalavo Prancūzijos įstatymai. Todėl Olga iki mirties liko teisėta jo žmona. Ji mirė 1955 metais Kanuose. P.Picasso į jos laidotuves nenuvyko.
Gimus vaikui P.Picasso jausmai Marie-Therese'i atšalo. Dailininkas susirado dar vieną meilužę – 29 metų dailininkę Dorą Maar. Sykį Dora ir Marie-Therese atsitiktinai susitiko P.Picasso studijoje, kai dailininkas tapė savo garsiąją „Gerniką“. Supykusios moterys pareikalavo, kad Pablo pasirinktų vieną iš jų. P.Picasso atsakė, kad jos turėtų dėl jo grumtis. Damos puolė viena kitą kumščiais. Vėliau P.Picasso sakė, kad dviejų jo meilužių kumštynės buvo pats ryškiausias įvykis jo gyvenime.
Marie-Therese neilgai trukus pasikorė. Aistringajai Dorai skyrybos su P.Picasso tapo katastrofa – ji pateko į Paryžiaus šv.Anos psichiatrijos ligoninę, kur ją gydė elektrošoku. Ją tiek iš ligoninės, tiek iš krizės ištraukė senas bičiulis, žymus psichoanalitikas Jacques'as Lacanas. Dora visiškai užsisklendė savyje – daugeliui ji tapo simboliu moters, kurios gyvenimą sugriovė žiaurusis genijus P.Picasso. Užsidariusi savo bute ji pasinėrė į misticizmą ir astrologiją.
Ketvirčiu amžiaus pergyvenusi tą, kuris, anot Andre Bretono, buvo „beprotiška jos gyvenimo meilė“, vieniša ir neturtinga D.Maar mirė 1997-ųjų liepą. Jai buvo 90 metų. Maždaug po metų jos portretas „Verkianti moteris“ buvo parduotas aukcione už 37 mln. frankų.
Kiekvieno širdžių ir likimų daužytojo gyvenime anksčiau ar vėliau atsiranda moteris, kurios palaužti nepavyksta. Tokią stiprią ir savimi pasitikinčią moterį P.Picasso sutiko 1943 metais. Dailininkas su ja susipažino restorane ir tuoj pat ją pakvietė… išsimaudyti vonioje. Okupuotame Paryžiuje karštas vanduo buvo prabanga – P.Picasso buvo vienas iš nedaugelio, kuris galėjo sau leisti tokią prabangą. Su Francoise Gilot P.Picasso iš naujo mokėsi džiaugtis gyvenimu. Jis tarsi žvelgė į ją iš šalies. Tai buvo ramios laimės laikotarpis, mėgavimasis paprastais džiaugsmais, tokiais kaip žaižaruojanti jūra ir girgždantis smėlis. Būtent šios laimės kibirkštys matyti jo „Gyvenimo džiaugsmuose“, pačiame ryškiausiame to laikotarpio paveiksle.
Francoise sugebėjo suteikti P.Picasso jėgų ir neišeikvoti savųjų. Ji pagimdė dvi dukteris ir sugebėjo įrodyti, kad šeimos idilė – ne utopija, o tikrovė. Francoise ir Pablo vaikai gavo Picasso pavardę ir po dailininko mirties tapo dalies jo turto savininkais. Skirtingai nuo kitų genijaus mylimųjų, F.Gilot neišprotėjo ir nenusižudė. Sužinojusi apie jo neištikimybę ji pati paliko Pablo ir nesuteikė jam galimybės papildyti paliktų moterų sąrašo. Jos tolesnis gyvenimas buvo turtingas ir laimingas. Išleisdama knygą „Mano gyvenimas su Picasso“, F.Gilot daugeliu atžvilgiu prieštaravo P.Picasso valiai, bet išgarsėjo visame pasaulyje.
Paskutinius du gyvenimo dešimtmečius šalia P.Picasso buvo J.Roque. Jos ištikimybė, meilė ir rūpestis pakerėjo dailininką. Jis visada moteryse vertino tokias savybes, o paskutiniaisiais gyvenimo metais – ypatingai. Beveik 20 metų Jacqueline buvo kone vienintelis jo modelis. P.Picasso nutapė apie 400 „savo Jacqueline“ portretų.
Parengė Ramūnas Gerbutavičius
