Kėdainių rajone esančiame Šventybrastyje šventa viskas: bažnyčia su varpine bei vertingu sakraliniu menu, garsiojo dievdirbio V.Svirskio kryžiais, senos kapinaitės, 1863 m. sukilėlių kapai ir paminklas jų garbei, vietos žmonių atmintyje tebegyva pagonių mitologija, keturi išlikę ąžuolų giraitės galiūnai ir giliai įspaustas garsiausio šios vietovės išeivio poeto Czeslawo Miloszo pėdsakas. Be to, čia, Nevėžio slėnyje, susikerta Aukštaitija ir Žemaitija, o bažnytkaimio senbuviai yra įsitikinę, kad šioje vietoje gyvena ne aukštaičiai ir ne žemaičiai, tačiau tikrieji lietuviai.
Mena stabmeldžių laikus
Šventybrasčio pavadinimas siejamas su šventa pagonių alka ir į Nevėžį įtekančiu Brastos upeliu. Šventa alka, anot padavimo, ruseno dabartinės Kristaus Atsimainymo bažnyčios vietoje, netoli upelio. Tikima, kad šventos pagonių vietos pabaigą primena netoli rytinės bažnyčios sienos kyšantis akmuo su iškalta Lietuvos krikšto data. 1387 – šie akmenyje įspausti skaičiai akivaizdūs, juolab kad juos pirštu išvedžioja garsus archeologas, Cz.Miloszo premijos laureatas Algirdas Juknevičius. O jis yra autoritetingiausias gidas po legendinį Isos slėnį.
Nežinia, kada pagonių šventyklos vietoje atsirado krikščionių bažnyčia. Dabartinę medinukę 1774 m. pastatė už poros kilometrų nuo Šventybrasčio nutolusio dvaro savininkas Ignacas Zaviša. 1873-aisiais iškilo taipogi medinis varpinės bokštas. Iki Pirmojo pasaulinio karo jame kabėjo dideli varpai, kuriuos 1915 m. išsivežė traukęsi rusų kareiviai. 1880 m. prie bažnyčios buvo išmūrytos koplyčia ir zakristija.
Zavišų giminė dvarą valdė gan ilgai – nuo XVI a. pab. iki 1828 m, tad ji buvo ir šventovės globėja. Paskui bažnyčia priklausė teisėjui Mykolui Augustauskiui. Tačiau kuomet ši giminė palaidojo paskutinį savo narį, rūsio durų raktai esą buvę įmesti į rūsį ir durys užtrenktos amžiams. Iš tiesų bažnyčios rūsyje esančios kriptos iki šių dienų puikiai išsilaikiusios. Čia ilsisi vėliau šventove besirūpinusių Jankauskų ir Vainauskų šeimos.
Nerimą kelia lietvamzdžiai
Medinės bažnyčios eksterjerui būdingos eklektinės formos. Pagrindinis bažnyčios tūris suręstas iš rąstų, o šoninė koplyčia, zakristija sumūryti iš plytų, tinkuoti. Stogai dengti skarda. Planas – kryžiaus formos. Prie pietinio fasado glaudžiasi koplyčia. Navos langai – smailėjančių arkų, apjuosti mediniais profiliuotais apvadais, o koplyčios ir zakristijos – stačiakampiai, vietomis pagyvinti raktais.
Interjere vyrauja stilizuotas barokas su klasicizmo detalėmis, praturtintomis liaudiška drožyba. Originalumo interjerui suteikia karpytinė arka ir lubų konstruktyvinis sprendimas. Didysis altorius – medinis. Visuose trijuose altoriuose ryški skausmo tematika. Bažnyčios sienas puošia paveikslai, tarp kurių yra ir šventovės statytoją I.Zavišą primenantis Šv.Ignacas.
Bažnyčios varpinė yra istorizmo laikotarpio statinys, tradicinių liaudies architektūros formų, darnių proporcijų. Pasak Kėdainių rajono paveldosaugininkės Margaritos Rukšienės, šventovės būklė yra nebloga, tačiau labai svarbu sutvarkyti visiškai sutrūnijusią lietvamzdžių sistemą.
Šventorių juosia ažūrinė metalo strypų tvora. Klebonija stovi už šventoriaus tvoros, ji su dviem prieangiais. Ūkinis pastatas – tvartas su daržine – stovi lygiagrečiai klebonijai. Beje, tvartas krėstas iš molio. Buvusi nesudėtingos architektūros špitolė pastatyta į pietus nuo bažnyčios, prie pat Brastos upelio.
Karžygių aura
„Esu dėkingas už tai, kad kadaise, seniai, medinėje bažnytėlėje tarp ąžuolų buvau priimtas į Romos katalikų Bažnyčią“, – rašė Nobelio literatūros premijos laureatas Cz.Miloszas, kuris buvo pakrikštytas Šventybrasčio medinukėje 1911 m. spalio 31d.
Poetas pratęsė sakralines savo giminės tradicijas, mat 1885 m. šioje bažnyčioje susituokė Cz. Miloszo seneliai Zigmantas Kunatas ir Juzefa Sirutytė. Po dviejų metų čia buvo pakrikštyta jų pirmagimė, poeto motina Veronika Kunataitė. Šventoriuje palaidotas Cz. Miloszo senelis Zigmantas Kunatas, prosenelis Simonas Sirutis, jo pirmoji žmona Eufrozina Kosakovskytė-Sirutienė, antroji žmona Veronika Sirutienė, Cz.Miloszo senelė ir prosenelė Joana Bagdonavičiūtė-Kunatienė.
XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje bažnyčios šventoriuje atsirado nemažai įdomių, vertingų antkapių bei paminklų. Už šventoriaus, stačiame Brastos upelio šlaite, stovi tarpukario moderno stiliaus paminklas. Jis primena vieną ryškiausių praeities įvykių – 1863 m. sukilimą. Tų metų spalio pabaigoje netoli nuo Šventybrasčio nutolusiame Daniliškio palivarke 200 pėstininkų ir 20 raitelių sukilėlių būrį užklupo caro kariuomenė. Žuvusiųjų kūnus vietos gyventojai surinko ir juos palaidojo prie bažnyčios šventoriaus.
1938 m. vietos mokytojo B.Kubiliaus ir kunigo V.Švambario iniciatyva bei gyventojų pritarimu sukilėlių kapavietėje buvo pastatytas paminklas. Įdomu, kad sovietmečiu jis nenugriautas – šis sukilimas tuomet buvo suvokiamas kaip darbo liaudies sukilimas prieš patvaldystę. Kitam panašaus stiliaus paminklui, sukurtam 1937 m. skulptoriaus Kosto Rameikos Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmečiui pažymėti, likimas nebuvo toks palankus. 1949 m. sovietai jį susprogdino, o likučius užkasė. 1989 m. vietiniai žmonės juos išrausė ir, restauravę paminklą, pastatė ten pat, kur jis stovėjo – Nevėžio slėnyje.
Be legendos – nė žingsnio
Reta vieta apipinta tiek legendų, liečiančių ir Šventybrasčio bažnyčią. Štai kunigas skubėjęs su arkliais pas ligonį, kuomet Brastos upelis buvo patvinęs, ir paskendo jame. Gelbėdami vieną iš medinukės varpų nuo kareivių, vietos gyventojai esą bandę perkelti jį per upę link Sirutiškio ar Kalnaberžės, tačiau jis paniręs į Nevėžį, kur ir mūsų dienomis tebegulįs.
„Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių... kurie buvo vadinami vokietukais...“ – rašė Cz.Miloszas romane „Isos slėnis“. Ten pat jis pasakoja ir nelaimingos Šventybrasčio klebono gaspadinės Barboros istoriją – jaunoji tarnaitė nusižudžiusi iš nelaimingos meilės kunigui, o jos dvasia paskui nuolat vaidenusis ir visiems įkyrėjusi taip, kad vietos žmonės nutarė imtis priemonių. Esą jie iškasė savižudės palaikus, nukirto galvą, padėjo ją tarp kojų, o tuomet lavoną vėl užkasė.
Šiose apylinkėse gimęs archeologas A.Juknevičius gerai pamena, kaip vaikystėje buvo gąsdinamas Barboros šmėkla. Cz.Miloszo aprašyta istorija gyva ir kitų gyventojų atmintyje. Mielai sutikusios pasidalinti prisiminimais vietos senolės – Šventybrasčio bažnyčios zakristijono mama Elena Petrauskienė, ilgametė bažnyčios choristė Stefanija Stankuvienė ir Janina Stankūnienė – patvirtina apie tą šmėklą taipogi girdėjusios iš savo tėvų prieš gerus septyniasdešimt metų.
Tačiau močiučių nuomonė apie vaiduoklę Barborą – skeptiška. Esą vaidendavusis ji tik kunigams ir tai – ne visiems, tik nusidėjusiems. O vienas savižudės neva persekiotas kunigų paprasčiausiai sirgęs psichikos liga.
Paskutine Šventybrasčio bažnyčios globėja vietos senbuvės vadina prieš ketverius metus mirusią Liuciją Lučiūnaitę. Pokariu ji atsidūrė Sibire už pagalbą partizanams. Liko netekėjusi, o grįžusi į Lietuvą kiekvieną gautą pinigėlį skyrė bažnyčiai – prieš keletą metų atliktas pastarasis šventovės remontas apmokėtas jos lėšomis.
„Vaikštinėdavo Lucė mojuodama lazda ir bardamasi, kad aplinkui vieni bedieviai, bažnyčioje nebesilanko, – mena viena iš garbaus amžiaus pašnekovių. – Tačiau ketvirti metai, kai jos nebėra su mumis. Nebeliko kas paragina eiti į bažnyčią. Praėjusį sekmadienį ten buvom tik aštuoni žmonės...“
