Visus Brežnevui įteiktus SSRS ir užsienio valstybių apdovanojimus suskaičiuoti ne taip jau lengva, tad nenuostabu, kad netgi geriausi regalijų žinovai visuomet pateikia kiek skirtingus skaičius. 1991 metais Leonidas Iljičius buvo įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą kaip labiausiai apdovanotas žmogus pasaulyje.
Žinojo apie sekretoriaus silpnybę
Keturiskart Sovietų Sąjungos ir vieną kartą socialistinio darbo didvyris (keturios Aukso žvaigžės ir vienas Kūjo ir pjautuvo medalis). Aštuoniskart Lenino ordino kavalierius. Po du kartus Brežnevui buvo įteikti Spalio revoliucijos ir Raudonosios vėliavos ordinai ir vieną kartą – Pergalės ordinas (pastarojo suteikimas vėliau buvo atšauktas).
Tai buvo patys aukščiausi SSRS vadovybės apdovanojimai numylėtam generaliniam sekretoriui, o kur dar galybė kitų pasižymėjimo ženklų: „Už šlovingą darbą“, „Už Kaukazo gynybą“, „Už svarų indėlį į juodosios metalurgijos plėtojimą“, „Už kovos brolybės stiprinimą“ ir t.t.
Be viso to, 1976 m. L.Brežnevas gavo Sovietų Sąjungos maršalo antpečius, o 1979 m. tapo Lenino premijos laureatu literatūros srityje. Netrukus jam įteiktas ir auksinis partijos ženklelis – pirmasis toks ir paskutinis per visą SSRS gyvavimo istoriją.
Tikriausiai žinodamos L.Brežnevo silpnybę užsienio šalių vyriausybės taip pat nešykštėjo aukščiausios pagarbos reiškimo. Žinoma, kad labiausiai stengėsi „broliškos“ socialistinio lagerio valstybės. Dėl to sovietų lyderis triskart tapo Rytų Vokietijos, Čekoslovakijos ir Bulgarijos didvyriu, po vieną kartą šį vardą jam suteikė Kuba ir Mongolija.
Paradoksas, tačiau Vokietijos Demokratinės Respublikos didvyrio statuso L.Brežnevas „nusipelnė“ daugiau kartų už seną vokiečių komunistą Erichą Honekerį, o Bulgarijos – už bulgarą Todorą Živkovą. Po Leonido Iljičiaus mirties Brežnevo žmona Viktorija išreiškė pageidavimą, kad visos velionio vyro regalijos būtų užregistruotos ir atiduotos saugoti į Aukščiausios SSRS tarybos prezidiumo Ordinų saugyklą. Į sąrašą pateko 141 apdovanojimas, nors kartu su dublikatais jų turėjo būti kur kas daugiau.
Kada tai prasidėjo?
Tačiau kas iš tiesų lėmė tokią neregėtą L.Brežnevo maniją? Galbūt tai neįprasta garbėtroška virtęs įvertinimo trūkumas, kuris, pasak sovietų lyderio biografų, galėjo kamuoti jį daug metų prieš tampant raudonosios valstybės galva?
Į Komunistų partija Leonidas Iljičius įstojo 1931 metais, nors ir prieš tai dalyvavo komjaunimo veikloje. Idėjinis jo veržlumas neliko nepastebėtas ir nuo 1937 metų L.Brežnevas pradėjo dirbti partijos struktūrose nuolat kildamas vidinės hierarchijos laiptais.
Vadovaujamos pareigos, partiniai reikalai, „darbas su kadarais“, tai yra pernelyg daug biurokratijos ir pernelyg mažai tikrosios šlovės laurų, tad netrukus prasidėjusio vokiečių ir sovietų karo metais daugiausia politinius reikalus kariuomenėje tvarkantis L.Brežnevas galėjo juodai pavydėti kruvinose kovose užgrūdintiems ir daugybę apdovanojimų pelniusiems karininkams.
Ir nors Leonidas Iljičius irgi nugriebė savąją garbingų įvertinimų dalį (pavyzdžiui, 1944 m. pabaigoje jis tapo generolu majoru), pergalės parade Maskvoje jo munduras, netgi palyginus su žemesnių karininkų mundurais, atrodė gana kukliai.
Išskirtiniais apdovanojimais L.Brežnevo nelepino ir ilgi pokario dešimtmečiai. Didelių karų nebuvo, vadovauti mūšyje stambiems armijos junginiams jau nebereikėjo, o juk Brežnevas visą savo gyvenimą jautė silpnybę būtent kovoje užtarnautiems ordinams. Bet jei nėra didelio karo, iš bėdos tiko ir kiti apdovanojimai, tad Leonidas Iljičius ėmėsi juos rinkti kiekvieną pasitaikiusią progą ir už viską. Ypač Brežnevo medalių ir ordinų manija sustiprėjo jam perėmus valstybės vairą į savo rankas.
Prie daugybės dalykų, už kuriuos turėtų būti skiriami šie medaliai, L.Brežnevas nė pirštu neprisidėjo arba prisidėjo labai netiesiogiai. Bet pataikavimų ir sistema „dovana už dovaną“ veikė neklystamai. L.Brežnevo aistra blizgantiems ženkliukams buvo žinoma visuotinai, o jei svarbiam žmogui reikia, tai argi neduosi? O davus galima bandyti atkreipti į save dėmesį, tikėtis atsakomojo dosnumo, kokių nors problemų sprendimo „iš viršaus“.
Ar visuomet atkreipdavo L.Brežnevas dėmesį į tokius duodančius – kitas klausimas, ar nuoširdžiai jis tikėjo esantis vertas visų tų apdovanojimų – irgi nežinia, tačiau literatai nuolat šlovino „genialųjį rašytoją“, darbo liaudis – „pirmąjį šalies darbininką“, o sovietinio mokslo vyrai – „didįjį mokslininką“. Nuolat augo ir Leonido Iljičiaus nuopelnai jau kadaise pasibaigusiame kare su vokiečiais.
Nuoširdus džiaugsmas dėl geležėlių
Žinoma, visų suteiktų ordinų ir medalių L.Brežnevas nenešiojo (ant švarko juos dažnai keitė mažiau vietos užimančios vadinamosios apdovanojimų juostelės), tačiau pakako ir pačių svarbiausių. Kiekvieno aukšto apdovanojimo buvo pagaminta po kelias itin tikslias kopijas, kad kaskart nereikėtų jų kabinti ant vis kito švarko.
Gyvenimo pabaigoje į kiekvieną įvertinimą jis reagavo ypač emocingai, tarsi ilgai lauktą dovaną gavęs vaikas. Jis puldavo karštai bučiuoti „broliškų šalių“ lyderius ar savo bendražygius iš SSKP, aplinkiniams turėjo gerai įstrigti ir be galo sentimentalios „giliai sujaudinto“ lyderio kalbos. Per savo 75-metį L.Brežnevas gavo iškart 13 įvairių šalių apdovanojimų.
Iki begalybės pasikartojantis L.Brežnevo pagerbimas liaudyje skleidė kalbas, kad Komunistų partijos galva apdovanoja pats save. Iš tiesų gal ir galima taip sakyti, tačiau vargu ar tai vyko tiesiogiai. Pagaliau pačiam Brežnevui net nereikėjo dėl to ypač stengtis – raudonojo dvaro pataikautojai ir karjeristai buvo pasiruošę įtikti visais įmanomais būdais. 1982 m. L.Brežnevo laidotuvių metu visus jo medalius nešė būrelis karininkų.
Tiesa, „perestroikos“ metu kai kurių apdovanojimų velionis L.Brežnevas vis dėlto neteko. 1989 m. Michailas Gorbačiovas pasirašė įsaką, kuriuo buvo panaikintas 1978 m. sprendimas įteikti Leonidui Iljičiui Pergalės ordiną.
Reikalas tas, kad Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais šiuo ordinu buvo apdovanojami stambiems kariuomenių junginiams vadovavę ir reikšmingų pergalių pasiekę vadai, tad nutarimas apdovanoti juo L.Brežnevą buvo grynai politinis ir visiškai neatitiko aukšto kariško ordino reglamento.
Dėl panašių priežasčių, įskaitant ir politines, 1990 m. Lenkijos vyriausybė panaikino sprendimą apdovanoti jį net XVII a. įsteigtu „Virtuti Militari“ („Karo dorybės“) ordinu.
