Kelios dešimtys japonų turistų negalėjo patikėti savo akimis – buvusioje Japonijos diplomatinėje atstovybėje Kaune sekmadienio rytą jie sutiko vieno garsiausių visų laikų savo šalies diplomatų, Ch.Sugiharos jauniausią sūnų Nobuki Sugiharą, kuris stulbinamai panašus į tėvą, rašo „Lietuvos rytas“.
Antverpene (Belgija) gyvenantis ir deimantų versle besisukantis 63 metų N.Sugihara pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir išvydo Ch.Sugiharos muziejumi paverstą buvusią Japonijos diplomatinę atstovybę, kuria rūpinasi fondas „Diplomatai už gyvybę“.
Ši muziejų kasmet aplanko apie 5000 žmonių, dauguma jų – japonai.
Šiemet gali būti pasiektas visų laikų lankomumo rekordas – laukiama apie 7000 turistų.
Atvyko tautiečiai
„Labai stiprūs įspūdžiai“, – daugiau kaip valandą praleidęs muziejuje ištarė svečias.
N.Sugihara kantriai fotografavosi su atvykusiais japonais.
Keturi jo tautiečiai iš Helsinkio ir Sankt Peterburgo specialiai automobiliu atvažiavo į Kauną, nes sužinojo apie galimybę sutikti garsaus diplomato atžalą.
N.Sugiharą pažįstantys žmonės tikina, kad jis toks pat kuklus ir santūrus kaip tėvas. Bet vyriškis nemano, kad jam turi tekti bent dalelė tėvo šlovės.
Dalijo „gyvenimo vizas“
1939–1940 metais Japonijos imperijos vicekonsulu Kaune dirbęs Ch.Sugihara nuo pražūties išgelbėjo daugiau kaip 6000 Lietuvos ir Lenkijos žydų – jiems išdavė tranzitines vizas, kurios dar vadinamos „gyvenimo vizomis“.
Tie žydai išvengė daugelio tautiečių tragiškos lemties per nacių okupaciją.
Ch.Sugihara smarkiai rizikavo, nes šalies valdžia nepritarė tokiam vizų išdavimui.
Pasiekę Japoniją žydai tolesnei kelionei dažniausiai rinkdavosi JAV, Australiją, Jungtinę Karalystę, Pietų Afrikos Respubliką.
Ilgai saugojo paslaptį
Ch.Sugihara labai ilgai nieko apie savo veiklą nesakė sūnui, o įvertinimo už savo poelgį sulaukė irgi tik po daugelio metų.
N.Sugihara gimė jau po Antrojo pasaulinio karo, o vėliau iš Japonijos išvyko studijuoti į Jeruzalės universitetą.
Verslininkas kartu su žmona Esin ir dukra Alessa į Lietuvą atvyko Lietuvos žydų bendruomenės ir festivalio „NowJapan“ rengėjų kvietimu.
Svečias dalyvavo Lietuvos žydų genocido dienos renginiuose, aplankė Kauno pakraštyje įsikūrusį IX forto muziejų.
– Kokį įspūdį jums paliko pirmoji kelionė į Lietuvą ir tėvo atminimui skirtas muziejus Kaune? – „Lietuvos rytas“ paklausė N.Sugiharos.
– Norėčiau padėkoti aktyviai veikiančiam fondui „Diplomatai už gyvybę“.
Man pasirodė ypač vertingi archyvai, kurie galėtų būti įdomūs didesniam žmonių skaičiui. Galbūt tuo galėtų pasirūpinti šalies ar Kauno valdžia, nes tai labai svarbu ir Lietuvai.
– Kokį tėvą prisimenate?
– Jis buvo labai šiltas ir darbštus žmogus, daug dirbo iki senatvės, rūpinosi savo šeima ir manimi taip pat.
– Kaip sužinojote apie tėvo gyvenimą ir darbą Kaune?
– Sužinojau gana vėlai, kai viename laikraštyje aptikau straipsnį apie Izraelio diplomatą, kuris ilgi ieškojo savo gelbėtojo – mano tėvo ir pagaliau jį rado.
Anksčiau nieko nežinojau, nes tėvai nieko nepasakojo.
– Kodėl jie taip elgėsi – gal ko nors bijojo?
– Tėvas suprato, kad smarkiai rizikuoja, tačiau įtikinėjo nieko ypatingo nepadaręs: jo darbas esą buvo išduoti vizas, kuriomis pasinaudoję žmonės pabėgo nuo nacių.
– Ar prašėte tėvo atskleisti daugiau detalių, kai visa ši istorija iškilo į viešumą?
– Žinoma, prašiau, tačiau tėvas atsakė, kad jis tik išdavinėjo vizas pabėgėliams, o motina pradėjo rašyti knygą.
Nevalia pamiršti praeities pamokų
Ramūnas Garbaravičius, fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas:
„Iki šiol negaliu tiksliai pasakyti, kodėl nusprendėme imtis šios veiklos. Kartu su profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi ir verslininku iš Belgijos Freddy Opsomeriu susitikome pavakarieniauti, o išsiskirstėme nutarę steigti fondą.
Tik po poros metų išsiaiškinome, kad fondas įsteigtas Japonijos imperatoriaus gimimo dieną. Galbūt būta kokio ženklo iš aukščiau?
Idėjai pritarė labai daug žmonių, jie atnešė pirmuosius eksponatus, be jokio atlygio talkino mums. Po kelerių veiklos metų naujos ekspozicijos parengimą parėmė Japonijos vyriausybė. Lietuvos valdžios institucijoms tai lig šiol neįdomu.
Buvusį Japonijos konsulato pastatą, kuriame dabar įkurtas Ch.Sugiharos muziejus, su žmona Birute nupirkome įkeitę bankui savo namą.
Dabar muziejui lengviau – jis gauna pajamų už bilietus, įvairių įmonių, įstaigų, visame pasaulyje gyvenančių žydų aukų.
Fondas taip pat imasi kitų projektų, kurie skirti žadinti atmintį, skatinti toleranciją, kovoti su antisemitizmu ir ksenofobija.
Vis garsiau nuskamba Metų tolerancijos žmogaus rinkimai. Tolerancijos problema šiuo metu labai aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Prieš kitų rasių ir tautybių žmones nukreipti veiksmai matomi Vokietijoje, Prancūzijoje.
Tenka apgailestauti, kad fondo veikla menkai pakeitė situaciją Lietuvoje, nes valdžios institucijos tarsi stengiasi nematyti nei problemos, nei Ch.Sugiharos.
Pirmiausia šios veiklos reikia mums patiems – lietuviams ir Lietuvai. Turime itin skausmingą juodą praeities tarpsnį, kuris blokuojamas mūsų smegenyse. Žmonės žino buvus Holokaustą, tačiau nepalieka jausmas, lyg tai su mumis nesusiję, lyg mes stovėjome kažkur nuošalyje.
Išsigydyti galima tik suprantant ir susitaikant, matant ne tik žudynes, bet ir žmonių gelbėjimą. Šie įvykiai niekur nedingsta ir gali bet kada pasikartoti. Tai labai jautrūs ir svarbūs dalykai, išliekantys daugybę dešimtmečių.“
