Visą sąmoningą gyvenimą V.Bubnys kolekcionuoja pašto ženklus, vokus, antspaudus. Kelis dešimtmečius bankų sektoriuje dirbusį filatelistą domina viskas, kas susiję su Lietuvos pašto istorija, – nuo seniausių siuntų XIX amžiaus pradžioje iki Antrojo pasaulinio karo.
Lietuvos nacionalinis muziejus, remdamasis V.Bubnio kolekcija, išleido beveik 1000 puslapių dvitomį „Paštas Lietuvoje“, kuriame smulkiai aprašomas mūsų valstybės pašto kūrimasis, veikla, ženklų leidyba.
600 egzempliorių tiražu išleistam veikalui tekstus rašė V.Bubnys ir Julija Normantienė.
Šiam darbui kolekcininkas skyrė 7 metus.
– Šių metų pradžioje dėl asmeninių priežasčių palikote postą DNB banke. Ar tarp tų asmeninių priežasčių buvo aistra filatelijai ir knygų apie Lietuvos paštą rengimas? – paklausiau V.Bubnio.
– Taip, bet tai nebuvo pagrindinės priežastys. Aš bankininkystei skyriau 25 savo gyvenimo metus. Supratau, kad gana.
Mano vaikai užaugo man nepernelyg daug dalyvaujant, tad norėjosi bent anūkais pasidžiaugti. (Juokiasi.)
Kita vertus, kai banke imi jaustis didžiulio variklio mažyčiu sraigteliu, labai sumažėja motyvacija, noras, pasitenkinimas.
– Šiuo požiūriu filatelija – turbūt įdomesnis reikalas. Galite jaustis pats sau vadovas, ar ne?
– Taip. Bet filatelija irgi galima užsiimti įvairiai. Vieni tiesiog išdėlioja ženkliukus pagal tai, kas yra išleista.
Kiti yra smalsesni. Jie ima domėtis, kaip atsirado vienas ar kitas ženklas, kaip jis buvo naudojamas pašte, kokie buvo tarifai? Tada nori nenori imi nirti į pašto istoriją.
Aš priklausau pastariesiems. Nuo kokių 1980 metų ėmiau labai domėtis lietuviškų pašto ženklų ir paties Lietuvos pašto istorija. Darbas banke, kelionės į užsienį ir, neslėpkime, geras atlyginimas leido man neskausmingai skirti dalį pajamų pomėgiui.
– Ar būtumėte išsaugojęs aistrą filatelijai, jei atlyginimo jums būtų užtekę tik pragyventi?
– Be abejonės. Filatelija man buvo viena rinkos ekonomikos mokyklų. Prieš 40 metų nuėjau į suaugusių kolekcininkų klubą ir ten susipažinau su pagrindiniais rinkos ekonomikos dėsniais: paklausa ir pasiūla, derybomis.
Be to, pačią filateliją galėjau paversti pajamų šaltiniu. Aišku, komercija šį pomėgį būtų nukreipusi kita linkme. Tada sieki pelno, o ne kolekcijos pilnumo. Aišku, tuo atveju mano kolekcija būtų visai kitokia.
Pažįstu ne vieną žmogų, kuris gyvena iš filatelijos. Pasaulyje tai nelaikoma negarbingu pajamų šaltiniu.
– Kokiais savo kolekcijos eksponatais labiausiai džiaugiatės?
– Sunku ką nors išskirti, bet labai džiaugiuosi voku, siųstu 1795 metų rugsėjo mėnesį iš Kauno į Kėnigsbergą. Ant jo uždėtas antspaudas „Kowno“.
Nors tai išties retas antspaudas, mane bene labiausiai pradžiugino ir nustebino vėlesnės pastangos išsiaiškinti, kada tiksliai įvyko Žečpospolitos trečiasis padalijimas.
Visi žinome, kad dokumentas pasirašytas 1795 metų spalio mėnesį. Tačiau kurią dieną? Labai ilgai ieškojau, kol ištyręs kelis šaltinius supratau, kad greičiausiai tas padalijimas faktiškai įvyko per Kalėdas. Tada bažnyčiose buvo perskaitytas Jekaterinos II dekretas, kad nuo šiol tos ir tos žemės yra Rusijos imperijos dalis.
Dar man įdomūs ir unikalūs piešiniai ant pašto ženklų. Tarkime, nuostabus yra knygos antrojo tomo viršelį puošiantis pašto ženklo projektas, skirtas 1920 metų Steigiamajam Seimui.
Mano galva, dailininkas šiame pašto ženkle atspindėjo iškiliausius Lietuvos valstybės žmones, kurių iškilumo iki šiol niekas nenukonkuravo.
Tai Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nežinau, dėl kokių priežasčių šiam Adomo Varno nupieštam ženklui nebuvo lemta išvysti pasaulio.
– Kokio dydžio jūsų kolekcija? Kiek joje vienetų?
– Niekada neskaičiavau. Pasakysiu taip: ji telpa didelėje spintoje.
– Kokia jūsų lituanistinės kolekcijos geografija? Iš kokių šalių į jūsų spintą atkeliavo su Lietuva susiję pašto ženklai, antspaudai, vokai?
– Turbūt didžiausia dalis atkeliavo iš JAV, Šveicarijos ir Vokietijos. Kodėl? JAV gyveno ir gyvena daug emigrantų, kurie nostalgijos vedami domėjosi filatelija.
Su Vokietija, kuri garsėja turtingais ir tvarkingais archyvais, Lietuvą visada siejo glaudūs ekonominiai ryšiai. O Šveicarijoje gyvena daug prekybininkų, komersantų, turtingų žmonių, čia rengiama nemažai aukcionų.
– Kaip manote, jūsų kolekcija dabar yra brangesnė, nei jai skyrėte piniginių lėšų?
– Pinigais lengva išmatuoti daiktų, kurių kaina yra aiškiai nusistovėjusi, vertę. Unikalių daiktų kainą lemia aukcionai. Užtenka dviejų pamišėlių, kad ta kaina taptų kosminė.
Ar atsirastų tokių pamišėlių, jeigu norėčiau parduoti minėtą A.Varno piešinį ar J.Basanavičiaus pačią pirmą dieną, kai buvo išleisti pirmieji Lietuvos pašto ženklai, siųstą atvirlaiškį? Sunku pasakyti.
Arba, tarkime, kaip nustatyti, kiek pabrango pašto ženklas, prieš kelis dešimtmečius įsigytas už rublius?
Apskritai kalbant, filatelijos, kaip ir kitų kolekcionavimo sričių, kolekcijos brangsta maždaug 5–6 proc. per metus.
Kita vertus, visą Lietuvos pašto ženklų kolekciją anksčiau žmogus būtų galėjęs įsigyti už trejų metų algą, dabar tam, ko gero, pakaktų pusmečio Lietuvos vidutinio atlyginimo. Šiuo požiūriu ir mano kolekcija yra atpigusi.
– Esu girdėjęs, kad pašto ženklo kainą sumažina ant jo esantis antspaudas. Tai tiesa?
– Nelygu, koks antspaudas. Iki Antrojo pasaulinio karo dauguma filatelistų rinko antspauduotus pašto ženklus, nes tai buvo madinga. Po Antrojo pasaulinio karo ėmė plisti kita – neantspauduotų pašto ženklų – mada, mat neantspauduotų ženklų visada yra mažiau.
Tačiau labai retas pašto ženklas su antspaudu gali kainuoti daug daugiau nei neantspauduotas. Vienos tiesos nėra.
– Už savo lituanistines kolekcijas pasaulinėse filatelijos parodose esate pelnęs keturis aukso medalius. Kaip įvertinama, kuri kolekcija verta medalio? Juk tai ne sportas.
– Sporto turnyre paprastai įteikiamas vienas aukso medalis, o pasaulinėje filatelijos parodoje, kurioje paprastai dalyvauja apie tūkstantį kolekcininkų, gali būti įteikta šimtas aukso medalių, nes čia išties rodoma daug įvairių vertingų eksponatų.
Vertinimo principai labai panašūs į dailiojo čiuožimo. Keli žiuri nariai pristatomas kolekcijas vertina pagal skirtingus kriterijus: eksponato apipavidalinimą, svarbą pašto raidai, būklę, kolekcininko žinias.
– Šiais laikais popierinių laiškų jau beveik niekas nerašo ir nesiunčia. Ką kolekcionuos ateities filatelistai? Kolekcininkams leidžiamus pašto ženklus?
– Pašto ženklai naudojami ir siuntoms, kurių nemažėja. Netgi ir naudojantis internetine prekyba dalis įsigytų prekių gaunama ne per kurjerius, o paštu.
Pašto ženklas, kaip tam tikro tarifo išraiška, kurį laiką dar tikrai gyvuos. Be to, pašto istorija – ne tik pašto ženklai, bet ir pašto žymės. Kol funkcionuos paštas, jis turės dėti antspaudą – jis dažnai yra ir įrodymas teisme, kad tu ką nors gavai ar išsiuntei.
Žinoma, visiška tiesa, kad pašto ženklai per pastaruosius penkiasdešimt metų tapo komercija. Daug pašto ženklų leidžiama filatelistams.
Viena vertus, taip norima juos paskatinti, sudominti. Kita vertus, valstybė, leisdama patrauklius pašto ženklus, reklamuoja save.
Tarkime, visi filatelistai žino, kad čekų pašto ženklai leidžiami metalografijos būdu. Jie juos, kaip nedidelius meno kūrinius, renka net neturėdami jokių sentimentų Čekijai.
– Kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva?
– Gaila, bet pas mus pašto ženklus dažnai piešia pirmo kurso studentai, pradedantys dailininkai. Kai kurie pašto ženklai, aišku, atrodo visai vykę, bet mes nepriviliojame ir nesistengiame privilioti iškilių dailininkų.
Tokiu būdu mes iš esmės leidžiame terlioti savo valstybės veidą. Tai – nemaža bėda. Šioje srityje galioja tos pačios viešųjų pirkimų taisyklės – kuo pigiau, tuo geriau.
O ką reiškia pigiau? Kreipkimės į M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokinį ir jis nupieš pigiai, bet nebūtinai gerai. Maža valstybė taip neturėtų elgtis. Mums reikėtų save kuo geriau pristatyti visomis įmanomomis priemonėmis.
Tarkime, jei palygintume estų ir lietuvių išleistus pašto ženklus, pamatytume, kad estai glaudžiasi prie skandinavų, o mes – prie Baltarusijos ir Ukrainos.
Kažin ar tai gerai?
– Visi mes esame laikini. Ar jau svarstėte, kam paliksite savo spintą?
– Dar ne. Kol kas džiaugiuosi, kad remiantis kolekcija pavyko išleisti „Pašto Lietuvoje“ dvitomį. Tai etapinis įvykis mano gyvenime. Dabar kiekvienas, kuriam įdomu pamatyti, kas sudėta į minėtą spintą, gali atsiversti tas knygas ir pamatyti.
Šiaip ar taip, didelio pasirinkimo neturiu. Paprastai kolekcijos po kolekcininko mirties iškeliauja trimis keliais – į muziejų arba per aukcionus pas kitus kolekcininkus, dar gali atsirasti palikuonis arba tęsėjas. Tada kolekcija pildysis toliau.
* * *
Filatelija užsiima nuo 6 metų
* Šių metų kovo mėnesį DNB valdybos pirmininko ir prezidento pavaduotojas V.Bubnys paliko banką. V.Bubnys jame dirbo nuo 2000-ųjų, o šalies finansų sektoriuje – nuo 1990 metų. Tuometinio „DnB Nord“ vadovu jis buvo paskirtas 2010 metais.
* Rašytojo Vytauto Bubnio sūnus Vygintas pašto ženklus kolekcionuoja nuo šešerių metų – pirmuosius ženklus padovanojo teta. Ilgainiui kolekcionavimas virto aistra ir tėvynės meilės išraiška. Nuo 1980 metų jis ėmė domėtis Lietuvos pašto istorija – vokais, atvirlaiškiais, atspaudais.
* V.Bubnio kolekcija pildėsi įvairiais būdais. Sovietiniais laikais pašto ženklų jis įsigydavo Vilniaus ir Kauno filatelistų klubuose. Vėliau vykdavo į kolekcininkų muges Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Taline. Lietuvai atgavus nepriklausomybę V.Bubnio kolekcija ėmė pildytis užsienyje esančiose filatelijos parduotuvėse, aukcionuose. Pašto ženklų filatelistas įsigyja ir internetu.
* Tarp V.Bubnio surinktų pašto ženklų yra ir patys pirmieji lietuviški. Pirmas jų buvo išleistas 1840 m. Didžiojoje Britanijoje. Prūsijoje, kuriai priklausė Klaipėdos kraštas, lietuviškas pašto ženklas pasirodė 1850 m., o Rusijos imperija, kurios dalis buvo Lietuva, jai skirtą ženklą išleido 1858 m.
* Šią V.Bubnio aistrą vainikavo Lietuvos pašto istorijai skirtas dvitomis „Paštas Lietuvoje“, kurį filatelistas rengė 7 metus. Veikalą išleido Lietuvos nacionalinis muziejus.
