Kaip jaučiausi būdama lietuve? Įspūdis dvejopas. Beveik viso buvimo Maskvoje metu jaučiausi saugiai, kartu jaučiausi kitokia, užsienietė, ir tas kitoniškumas buvo pastebėtas. Iš vyresnės kartos intelektualų ar sutiktų rusų aiškiai jutau simpatiją, kartkartėm pataikaujant, pabrėžtinai norint įtikti: „Jūs anuomet mums buvot Prancūzija“. Aišku, kad toks vyresnės kartos prielankumas buvo grįstas bendros patirties ir anuomet įprasto egzotiško krašto, lango į Vakarus statuso. Žinoma, prie dabartinio lietuvių „gero vardo“ kūrimo prisideda ir menininkai, kad ir teatralai (Mindaugas Karbauskis, Rimas Tuminas, Anželika Cholina, ypač vertinamas Eimuntas Nekrošius).
Keistas jausmas. Jei Vakaruose jautiesi atvykėlis iš periferijos, tai čia – atvirkščiai. Jautiesi atvykęs iš Europos centro, jautiesi ypatingas ir vertinamas. Todėl nenuostabu, kodėl nepaisydami pačios šalies atgrasumo, į Maskvą vis dar traukia ambicingi tautiečiai. Žinoma, toji svarbos ir vertinamumo jausena iliuzinė, patirtis ribota, nes esi Maskvoje, bendrauji tik su tam tikro rato žmonėmis. Juk paprasti, nekultivuoti, užtat ideologiškai indoktrinuoti maskviečiai arba nežino, kas ta Lietuva („это что, Прибалтика?“), arba puikiai žino, todėl nukreipia žvilgsnį į šoną. Buvo atvejų, kai pirminės reakcijos nepavyko suvaldyti, tuomet imta žegnotis tiesiogine žodžio prasme („Боже спаси нас!“). Juk didžiumos rusų akyse mes esame tie, kurie sugriovėme nesugriaunamąją.
Birželio 16–17 d. Pirmoji ilgesnė konferencijos pertrauka. Valerijus Fominas žvilgsniu parodo, jog gali man skirti ilgesnę akimirką pokalbiui. „Žinote, tęsiant pokario temą: aš dėkingas Lietuvai už tai, kad esu gyvas“, – paslaptingai tarsteli kino tyrinėtojas. „Kaip taip…“, – nustebau.
„Mano tėvas pokariu tarnavo Lietuvoje. Aš dar mažas buvau. Nepaisiau tėvų draudimų vienam niekur neiti. Sykį žvejoju sau prie upelio, jaučiu, jog kažkas mane stebi iš nugaros. Atsisuku, o ten – miško brolis. Su barzda toks, apsiginklavęs, su nematyta uniforma. Ir tuomet supratau, jog man viskas. Kad esu rusas, mane išdavė tėvo karinė kepurė. Buvau mažas, nesupratau, kas vyksta… Nors žvilgsnių grumtynės tetruko akimirką, bet aš supratau, kad tas žmogus svarstė, kaip gi čia man galą padarius: ar nušauti, ar paskandinti, upelis juk šalia. Jo buvo toks žvilgsnis… Kaip matote, aš gyvas, nes tas žmogus mane paliko gyvą. Jis linktelėjo lauknešėlio pusėn, jį perdavus liepė nusisukti. Po to išnyko“.
„Oho… Jums pasisekė, juk vyko karas…“, – tesugebėjau tarstelti. „Taip. Ir jei jis būtų mane nušovęs, tai būtų teisus. Mes juk buvome okupantai.“ Likau apstulbusi. Ne dėl Valerijaus atvirumo, o dėl to, kad prieš penketą minučių konferencijos užstalėje visiškai priešingus dalykus tauškė. Nejučia apniko abejonės: gal tas nuolat juntamas nuolankumas man, lietuvei, apsimestinis? O gal tai nedrąsus kaltės pripažinimas?
Kiek vėliau supratau, jog veidmainystė, dvimintystė – viešai kalbu viena, užkulisiuose ką kitka – buvo būdinga visai konferencijai. Regis, jau įsisąmoninau, kad kultūra ir politika čia, Rusijoje, yra nedalomos, tačiau iš mokslo turėjau kiek kitokių lūkesčių. Tai buvo tarptautinis renginys, organizuotas bendromis rusų ir prancūzų pastangomis. Žinoma, prancūzų simpatijos rusams – akivaizdžios, tačiau nesitikėjau, jog jos užgoš kritinį, tiriamąjį žvilgsnį. Konferencijoje, skirtoje SSRS kino studijoms, „išgyvenusioms“ Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį, pranešimo neskaičiau, įsiprašiau kaip klausytoja. Vėliau dėl to tik džiaugiausi, nes manau, jog būčiau likusi nesuprasta. Nesuprasta, nes SSRS pavadinčiau ne išvadavusia, o okupavusia šalimi.
Konferencijos metu terminai „okupacija“, „propaganda“, „aneksija“, vertinant SSRS veiksmus, nenuskambėjo nė karto. Ir pradedantieji, ir prityrę mokslininkai buvo atsargūs, žinojo, kur pateko, todėl tarpo autocenzūra (įtariu, kad pranešimai iš anksto buvo derinami). Aš nuoširdžiai ir naiviai nesupratau, nes buvau kiek patirto draugiškumo užliūliuota. „Būkite atsargi ir galvokite, ką sakote“, – po pirmos konferencijos dalies mane perspėjo Valerijus. Šis perspėjimas nuskambėjo po to, kai diskusijos metu karo operatoriaus Boriso Sokolovo, pokariu dirbusio kino studijoje Kaune, paklausiau: „Gal galėtumėte papasakoti apie pokario nuotaikas Lietuvoje, juk čia vyko partizaninis karas?“. Borisui nesupratus, perklausiau jam suprantamesniu „pilietinio“ karo terminu. „Čia klausiama apie tai, kas vyko pokariu Lietuvoje. Apie tuos bandi…bande…tai yra miško brolius. Apie juos yra sukurtas labai geras Žalakevičiaus filmas. Teisingai jis viską ten vaizduoja. Pamenu, kai važiuodavom į kolūkio filmavimus, tai visuomet su granata rankose.“
Konferencijos organizatorės neslėpė pasipiktinimo dėl mano klausimo, kurį įvertino kaip nekorektišką, kvailą ir įžeidžiamą. Tada jau supratau, kur papuoliau: ne mokslinėje ir dar tarptautinėje konferencijoje, o Rusijos sostinėje Maskvoje. Atsisveikindamas Valerijus man padovanojo Lietuvos kino studijos dokumentų šūsnį ir savo paties rankomis nudirbtą beržų tošies dubenėlį.
Birželio 23 d. Jau Lietuvoje. Rasų šventė Kernavėje. Stoviu eilėje prie alaus, netikėtai minioje pastebiu du pažįstamus, brolių Manusadžianų veidus. Apsikeičiame įprastom seniai besimačiusių pažįstamų frazėmis. „Geras. Tai kiek laiko buvai?“. „Mėnesį“. „Na ir kaip?“. „Blogai, blogiau nei galima buvo tikėtis“.
