Laikai – gūdūs ir purvini. Kaip ir pats bunkeris, kuriame ir virš kurio vyksta specialių ekskursijų veiksmas. Šeši metrai po žeme, ir nebeveikia nei telefono signalas, nei protas. Pusės metro plieno ir betono sienos bei durys lankytojus sukausto visus metus tvyrančia 8 laipsnių vėsa, o sovietinėms užduotims įkvepia dusinantis drėgno pelėsio tvaikas.
Valandą prietemoje ir šaltyje bukai nešioti aštrius gelžgalius nuo vienos betono platformos ant kitos. Tvarkingai, teisingai ir draugiškai išsirikiavus giedoti Sovietų Sąjungos himną. Šias ir kitas užduotis įvairaus amžiaus atvykėliai vykdo klusniai. „Kojos tarpduryje" efektas pagauna visus. Keliamos vėliavos raudonis jau nebejuokina. Kurgi juokins, kai „viščiukus" prižiūri dantis šiepiantis ir be perstojo lojantis vokiečių aviganis Amūras.
Vieni verkia, kiti pyksta
Tiesa, kai kurių ekskursantų ne tik nejuokina. Tarp I.Jankaičio ujamų ir per pakaušį profilaktiškai patrankomų dalyvių atsiranda ir tokių, kurie apsiverkia. Tai – visai nejuokinga, nes dažniausiai tokie žmonės patys būna patyrę KGB tardymų agresiją, sovietų šlykštynes. „Išeinu, man čia per daug tikroviška“, – cituoja lankytojus projekto organizatorė Rūta Vanagaitė.
Kiti lankytojai nei juokiasi, nei verkia. Jie piktinasi. „Taip Sovietų Sąjungoje tikrai nebuvo. Tai – melas!“ – dar kartą lankytojus cituoja prodiuserė. Sovietų laikais įvairias garbingas pareigas ėję ponai, pasak jos, būna atkaklesni. Jie nesitraukia kaip pirmieji. Jie pereina visą kelių valandų atrakciją. „Juk pinigus susimokėjom“, – teisina savo už 84 litus nusipirktą smalsumą.
Kai kurie besipiktinantys – ne tik smalsūs, bet ir sumanūs. Prieš porą metų bunkerį filmavę Latvijos PBK žurnalistai labai prašėsi, kad Amūras juos aplotų. „Vaizdo medžiagai“, – draugiškai bunkerio komandai tvirtino jie. Siužeto nebuvo kelias savaites. Per jas bunkerį aplankė vienos rusų mokyklos vaikai. Vėliau pasirodžiusiame reportaže aktoriai išvydo Amūro aplotus vaikus ir mergaičių pasakojimą, kaip jas smaugė.
„Rodė, kaip Lietuvoje neobjektyviai pristatoma Sovietų Sąjunga. Taip dirba propagandos mašina“, – pasakojo į sieną atsirėmusi nublukusios spalvos nudrengtu sovietiniu lietpalčiu vilkinti R.Vanagaitė. Projekto koordinatorius Ignas Žvinakevičius pridėjo, kad vaikų iš rusų mokyklų atvyksta itin retai, galbūt dėl jų tėvų ir mokytojų mentaliteto. Pasak bunkerio komandos, abejojančių sovietų blogiu jie sutinka daug. Tačiau jų reakcija į ekskursiją niekuo nesiskiria nuo lietuvių – aktorių profesionalumu abejoti neverta.
Palaužia visus be išimties
I.Jankaitis savo vaidmenį atlieka taip gerai, kad lengva patikėti, jog jis – ne „Lėlės“ teatro aktorius, o buvęs KGB majoras. Būtent bunkerio KGB kabinete dažniausiai ir apsiverkia žmonės. Jo niūrios sienos dažais padalytos pusiau. Apatinė tamsiai raudona spalva parinkta neatsitiktinai – dažnai tardymo kabinetai taip išdailinti būdavo dėl tingėjimo valyti kraują.
„Įpilsiu degtinės – išgerkit, išgerkit...“ – kabinete raginamas žmogus. Nedrąsiai padėjus stiklinę ant stalo, nuo jos iškart nuimami pirštų atspaudai. „O dabar jie atsidurs ten, kur reikia. Jei ir tada nepasirašysite, atvesime jūsų šeimą: pakabinsime štai ant šito vamzdžio ir mušime tol, kol pradės tuštintis kraujais. Tad gal pasirašome sutikimą?“ Rodydama stirtas ranka rašytų lapų su netikėčiausiais prisipažinimais R.Vanagaitė tikina: veikiami tokių priemonių palūžta visi.
Ekskursijos yra tarsi pilietinio ugdymo pamoka, skiepai nuo sovietinės nostalgijos. „Ypač dabar, kai vėl kelia galvą šitas putinizmas, tai ypač aktualu. Parodome, kas mums gali grėsti, jeigu jie sugrįžtų“, – teigė organizatorė. I.Žvinakevičius pridėjo, kad dažniausias iš bunkerio paleistų dalyvių žodis būna „Laisvė".
Spektaklio komanda dažnai tarpusavyje pasišneka apie vieną keistenybę. Šitiek I.Jankaičio niekinti dalyviai kiekvieną kartą kai kuo suserga. „Girdėjote apie tokį dalyką kaip Stokholmo sindromas? Juos taip žemina šitas aktorius, o paskui prieš pat pabaigą jis pasidaro jiems geras. Ir jie taip jį myli. Tu iš tikrųjų prisiriši prie savo kankintojų. Tu myli savo kankintoją ir nori jam įtikti“, – pastebėjo organizatorė.
Ir iš tiesų. „Ar žinai, kaip mautis dujokaukę?!“ – pelėsiais apaugusiame požemyje rusiškai vieno dalyvio pasiteiravo I.Jankaičio personažas. Ir iškart aprėkė: taip maunamas nebent prezervatyvas. Sugėdintas dalyvis stovėjo nuleidęs akis ir prieš visus klausėsi „majoro“ keiksmų. Po kelių bandymų pagaliau tinkamai užsimaukšlinęs dujokaukę atgal į rikiuotę jis buvo palydėtas kone tėvišku pagyrimu. Dalyvio veidas sušvito džiaugsmu.
Atsparus, bet niekam tikęs
Įdomiausia užduotis bunkeryje – evakuacija. Ilgo koridoriaus gale – keliasdešimties centimetrų storio plieno durys, galinčios atlaikyti atominę bombą. Už jų – ne bomba, ten – bunkerio teritorijoje esantis privatus kiemas. Šalia bunkerio stovėję butaforiniai kultūros namai turi priestatą, kuriame seniau glausdavosi bunkerį saugojęs personalas. Dabar ten gyvena kelios šeimos.
Tiesa, greičiausiai iš ten dar iki metų pabaigos jos bus iškeldintos. Tos pačios priežastys, sovietams padariusios patrauklią bunkerio teritoriją, nepriklausomybės metais sukėlė ir laisvės produkto – privatizacijos – vėją. Vieta nuošali ir rami, šalia geležinkelis, yra vandens gręžiniai – trijų hektarų teritorija kartu su visu bunkeriu įtraukta į privatizavimo programą.
Valstybės turto fondas vietą būtų privatizavęs ir anksčiau, bet, pasirodo, dalį šios teritorijos užima valstybinis miškas. O jis negali būti privatizuojamas. Tad Žemės ūkio ministerijai pavesta „išmiškinti“ teritoriją. Kai procesas bus baigtas, teritorijoje bus galima statyti gyvenamuosius namus.
Neaiškus tik niekam nepatrauklaus, tačiau neišsprogdinamo bunkerio likimas. Mintis apie pinigų saugyklą, skaitmeninį archyvą arba kalėjimą šalin veja vis tas pats dusinamas drėgnas pelėsis. Tačiau tokios nepriklausomos Lietuvos sąlygos: muziejams keliami saugos reikalavimai, kurių bunkeris toli gražu neatitinka.
Ką daryti su bunkeriu, nežino ir pats kultūros ministras Šarūnas Birutis. R.Vanagaitės teigimu, ministras neva baiminosi, kad, ėmęs remti sovietinį paveldą pristatantį muziejų, gali būti nesuprastas. Tad ar pelninga investicija pirkti kelis milijonus litų kainuojančią sovietų kapsulę, lieka spręsti patiems verslininkams.
