Jis pripažino, kad kalbėti apie tą laikmetį keblu: „Tuo metu nei Lietuva, nei lietuvių tauta tarsi neegzistavo – juos pradedame suvokti nuo 1918-ųjų Vasario 16-osios akto“. Tad ir Pirmojo pasaulinio karo vietą mūsų savimonėje, kultūroje apibrėžti, anot istoriko, sunku.
E.Raila nutarė patyrinėti prieškario nuotaikas Lietuvoje apžvelgdamas būsimųjų valstybės tėvų, Vasario 16-osios akto signatarų tuometę veiklą. Siūlome Nidoje skaitytą pranešimą, papildytą spontaniškais autoriaus komentarais (išskirti kursyvu).
Tautų Europa
XIX šimtmetis atrodė truks amžinai. Erdvė ir laikas priklausė didžiosioms valstybėms. Rusijos, Vokietijos, Anglijos, Habsburgų ir Otomanų monarchijos dalijosi pasaulio politinį žemėlapį, ir šis žemėlapis buvo giliai įsirėžęs į europiečio savimonę. Kadaise Vienos kongreso nulemtas valstybių gyvenimas tekėjo srauniai ir tolygiai.
Tą palaimingą europiečio būseną tiksliai nusakė Stefanas Zweigas: „Kai pabandau įsivaizduoti laiką prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kada užaugau, rasti parankią formulę, tai manau, kad taikliausiai jį galėčiau apibūdinti taip: tai buvo saugumo aukso amžius. Rodos, viskas mūsų beveik tūkstančio metų senumo Austrijos monarchijoje buvo sukurta ilgam, o pati valstybė-aukščiausias šio pastovumo laidas.“
Nepaisant valstybinio pasaulio pasidalijimo, Europa Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo tautų Europa, įgavusi daugybę tautinių kultūrų pavidalų. Iš Europą vienijančių politinių institucijų tebebuvo likusi tarptautinė teisė. Tačiau ir ji neapsaugojo pasaulio nuo didžiosios katastrofos, kuri daugeliui įsirėžė į atmintį kaip visuotinis civilizacijos sukrėtimas, palikęs gilius pėdsakus ir individo atmintyje, ir tautų likimuose, ir egzistencinėje žmonijos sveikatoje.
Iš esmės Pirmasis pasaulinis karas ir jo išgyvenimai suteikė Europai naują kultūrinę patirtį, kuri išsiliejo ir literatūroje, ir menuose, ir filosofinėje mintyje. Juk Gertruda Stein taikliu „prarastosios kartos“ apibrėžimu nusakė ištisos kūrėjų generacijos dvasinę būseną, užgimusią liepsnojančiuose karo frontuose ir rūkstančiuose miestų griuvėsiuose.
Oswald Spengler, įžvalgiai užbaigęs savo epochinį darbą Didžiojo karo išvakarėse, po trijų metų paskelbė apie Europos mirtį. Visa tai liudijo apie brėkštančią pesimizmo viziją: Europa prarado saugumo jausmą. Perfrazuojant Erichą Mariją Remarką, civilizacinę Vakarų Europos kategoriją pakeitė karinis Vakarų fronto terminas.
Kultūriniai krešuliai
Žinoma, Vakarų fronte ne viskas kvepėjo mirtimi, apie ką liudytų šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai, tačiau kultūriniai ir literatūriniai praradimai buvo negrįžtami. Austrai prarado Georgą Traklį, kuris iš arti išvydęs sumaitotas karo aukas, apimtas depresijos 1914 metų lapkritį nusižudė Krokuvos ligoninėje. Prancūzai prarado Guillaumą Apollinairą, kuris 1916 metais granatos sužeistas į galvą ir netekęs sveikatos, mirė nuo ispaniško gripo, iki karo pabaigos telikus dviems dienoms.
Katalikų Bažnyčia neteko popiežiaus Pijaus X, mirusio 1914 metų rugpjūčio 20 dieną. Jis ilgai sirgo po infarkto, o Pirmojo pasaulinio karo įvykiai tapo paskutiniu jo gyvenime sukrėtimu. Lenkai neteko Karolinos Kózkos, kuklios šešiolikmetės Wal-Rudos kaimo mergaitės, kuri gindamasi nuo ją bandžiusio išprievartauti rusų armijos kareivio buvo sužeista į kaklo arteriją ir mirė nukraujavusi. Jos kūną parapijiečiai rado po dviejų savaičių. O po 70 metų ji tapo kankine ir viena iš Lenkijos palaimintųjų. Lemkų dvasinis vadovas stačiatikių kunigas Maksimas Sandowyczius 1914 metų rugsėjo 6 dieną, įtartas rusofiliškų organizacijų kūrimu Galicijoje, austrų buvo sušaudytas Gorlicės kalėjime.
Vengrai neteko Oszkaro Jordano, garsaus alpinisto ir aukštikalnių slidininko, kuris gavęs šaukimą į kariuomenę, nusižudė, tokiu būdu pasirinkdamas pačią juodžiausią mirties viršukalnę. Prancūzai dar neteko žymaus politiko, socialistų partijos lyderio Jeano Jaureso, kurį 1914 metų liepos 31-ąją Paryžiaus kavinėje Croissant nušovė nacionalistas iš Elzaso ir Lotaringijos lygos Raoul Villaine, vėliau pripažintas psichiškai nesveiku žmogumi.
Tam tikra prasme netektis ištiko ir visą literatūros pasaulį: tais metais literatūrinė Nobelio premija nebuvo įteikta.
Šie mano pateikti pavyzdžiai ne tiek pratęsia Pirmojo pasaulinio karo martirologinį sąrašą, kiek pateikia apibendrintą Europos tautų istorinės atminties išklotinę. Šie skaudūs praradimai ir tragizmu persmelkti įvykiai yra tapę neatsiejama kultūros istorijos dalimi. Per daugelį metų giliai įsirėžę europiečių savimonėje jie tapo prasminiais kultūriniais „krešuliais“.
Tautos ligos istorija
O kas yra išlikę lietuviškoje atmintyje, bandančioje atsigręžti į Pirmojo pasaulinio karo epochą? Ką Lietuva šiame istorijos tektoniniame lūžyje prarado ir ko neteko? O gal priešingai – tyliai rinko sudaužytų imperijų šukes, kad atlaisvintame pasaulio plote galėtų užveisti savo valstybės sodą?
Juk turbūt dažnam Tėvynės mylėtojui atrodo, kad būtent šioje griausmingoje epochoje buvo pasodintas nepriklausomos Lietuvos valstybės daigas, nuo kurio būsimieji Vasario 16-osios akto signatarai neatsitraukė per visas karo negandas.
Gal iš tiesų vertėtų paklausti: ką gi veikė būsimieji valstybės tėvai paskutinę Lietuvos vasarą? Paskutinę vasarą Rusijos imperijoje? Deja, ne apie visų veiklą išsamiai žinome. Vieni jų rašė dienoraščius, tad apie jų užmojus ir darbą galime sužinoti iš autentiškų puslapių, kitų žygiai perteikti jų bičiulių ar bendraminčių liudijimais, dar kitų gyvenimas žinomas tik iš šykščios enciklopedijų informacijos.
Jeigu reikėtų rinktis pirmąjį dvidešimtuko (būtent tiek pasirašė Vasario 16-ios aktą) herojų, tai vis tik, manyčiau, prasmingiausia būtų pradėti nuo daktaro Jono Basanavičiaus. Viena vertus, yra išlikęs jo paties rašytas dienoraštis, kuriame pamečiui ir padieniui surašyti jo gyvenimo nutikimai ir anuometiniai istorijos įvykiai.
Kita vertus, būtent su gydytojo ir tautos ideologijos kūrėjo J.Basanavičiaus asmenybe neišvengiamai siejamas Vasario 16-osios deklaracijos paskelbimas, o jo vardas yra tapęs Lietuvos valstybingumo simboliu. J.Basanavičiaus dienoraštis – tai ne tik asmeninių išgyvenimų, nuoskaudų ir atradimų liudijimas, bet tam tikra prasme ir Lietuvos ar lietuvių tautos ligos istorija. Kaip ir dera tautos patriarchui, neretai – pranašiška. Tad atsiverskime jo „gyvenimo kronikos ir nervų ligos istoriją“.
Man kartais atrodo, kad J.Basanavičiaus dienoraštis – vienas vertingiausių tekstų Lietuvos XX a. kultūros istorijoje. Tai nėra ligos, jos simptomų ir diagnozių aprašymas. Tam tikra prasme tai visos epochos, LT visuomenės paveikslas.
J.Basanavičius iš esmės rašė ne tiek savo, kiek lietuvių tautos ligos istoriją. Pirmiausia jis buvo gydytojas ir kaip gydytojas matė pasaulį. Jo manymu, vienintelis vaistas lietuvių tautai buvo Valstybingumo aktas. Jo dienoraštis tarsi liudija, kad kitaip improvizuoti būtų neįmanoma. (...)
Iš tikrųjų jis buvo visiškas hipochondrikas, papildęs Europos XX a. pradžios neurastenikų galeriją – kalbu apie neurasteniją kaip apie socialinę diagnozę. Ištrauka iš jo dienoraščio ilgoka, bet ji puikiai iliustruoja tų Lietuvos metų išgyvenimus.
Neurasteniko užrašai
„O prasidėjo viskas nuo dūmų. 1914 m. sausio 1 d. mano dienyne užrašyta: „Utinam sanus sim in proximo anno!“, tačiau nereikėjo ilgai laukti, kad šitas mano velijimas neišsipildytų. Kaipogi, jau 4 dienom praėjus, ištiko mane nauja nelaimė. Niškovskio hotelyje pradėjus krosnis šildyt akmeninėmis anglimis, mano nehermetiškoje, su plyšeliais tarp atskirų koklių krosnyje naktį sausio 5 d. priėjo smalkių, nuo kurių mane apsvaigusį, be sąmonės gulint iš ryto užtiko Jonas Luckevičius ir pašaukė gydytojus, kurie mane atgaivino.
Tikra tuomet apsvaigimo priežastis dar nebuvo žinoma iki sausio 15 dienos, kada tas pats nuotykis naktyje nepasikartojo, tik didesniu maštabu: atgaivinti mane buvo jau kur kas sunkiau – turėta statyt už ausų dieles [...] Šitie nelaimingi priepuoliai neliko be įtekmės į tolimesnį mano likimą ir sveikatą: po ligos liko man – negalėjimas laisvai kalbėti ir omenies, kuri pirmiau buvo labai stipri, silpnumas, lengvas naujausių nuotykių užsimiršimas ir balso užkimimas (laryngitis).
Metęs Niškovskio viešbutį ir A. Bulotos kalbinamas pas jį gyvent, persikėliau ir šiek tiek pasitaisęs iki balandžio 9 d. gyvenau [...] Dar Vilniuje esant, kovo 29 d. buvo pasirodęs pirmą kartą pūslėje skaudėjimas; Kaunan dabartės važiuojant, ant menkų resorių brička, ypač mieste akmeninėmis brukuotomis gatvėmis, labai trankė ir ėmė pūslėje, nors menkai, nuo trankymo skaudėti.
Vilniun atvykus pasirodė urinoje kraujas (haematuria) ir atsigulus bjaurios arythmijos. Sekančią visą dieną rodėsi kraujas su irritacija pūslėje, o arythmijos dūravo iki gegužės 2 d. Gegužės 6 d. „Academia litterarum Genevensis“ išrinko mane savo nariu ir garbės profesorium.
Gegužės 25 d. haematuria vėl pasirodė, o 30 d. pasivaidino mano akims kambaryje nedidelis šunytis, kurio tikrumoje nebuvo [...] O tuo tarpu, irritacijai pūslėje nesiliaujant ir [birželio] 27 d. vėl pasirodžius kraujui, aš, prieš kelias dienas gavęs užsienio paspartą, pradėjau kelionėn rengtis, kad davus savo pūslę peržiūrėti ir patirti kraujo pasirodymo priežastį.
Liepos 6 d. atvykęs Berlynan, sekančią dieną apsilankiau pas d-rą Ernestą Franką [...], kur d-ras Pott ištyrinėjo uriną, kurioje rado leukocytų ir mikroorganizmų streptokokų; pūslės peržiūrėjimas (cystoskopia) parodė, kad joje esama akmenuko (lithiasis) valakiško riešuto didumo, kur darė pūslėje skaudėjimą ir varė kraują.
Tai buvo pasekmė taip ilgai dūravusios diathesis urica, nuo kurios gydžiausi tiek kartų Karlsbade, o kuri dažnai smiltimis ir stambokais žvirgždais (gravelle) šlapime reiškėsi. Liepos 8 d. persikėliau į d-ro Franko sanatoriją [...] ir čia, dėlei kilusio nuo cystoskopijos pūslėje skaudėjimo ant pilvo termoforą laikydamas, lovoje gulėjau ir ėmiau šiltas vannas; vidun nuo streptokokų vartojau neohexal'į, be to, dar gėriau „Koenigl. Fachingen“ mineralį vandenį.
13 d. dar kartą cystoskopu pūslė tyrinėta ir perpjauta-praplatinta-urethra, kad galima būtų storoku lithotriptorium pūslėn įlįsti. Ganėtinai zondu uretrą rytais ir vakarais praplatinus ir žaizdai joje užgijus, 20 liepos dieną bandyta akmenuko sutriuškinimas-lithotripsia-daryti, tik morfijaus po oda įčirškinus, bet dėl didelio pūslės jautrumo nebuvo galima, turėjo būt atidėta kitai dienai.
Vos 22 d. su pantopono suppositorium, scopolamino po oda įčirškinus, chloroformo narkoze padaryta lithotripsia-sutruškinta akmenukas, išvalyta nuo jo pūslė ir įstatyta jon nuolatinis (permanente) kateteris.
Čia dabar gulint, mane dažnai lankydavo Berlyne beesąs kun. J. Žilinskas, ką su dėkinga širdimi priimdavau; kartą po operacijos net rožių bukietą atnešė. Pastarąjį kartą d-ras Frank'as cystoskopu peržiūrinėjo pūslę liepos 30 d. ir, kaip sakė, neradęs joje nė šmotelio akmenuko, tik konstatavo hyperaemiam cystae urinariae ir hypertrophiam prostatae.
Tuo tarpu, man sanatorijoj begulint, kilus karui tarp Austro-Vengrijos ir Serbijos, į jį įsimaišė ir Vokietija ir tą liepos 30 d. kaizeris Vilius II-sis apskelbė savo kariuomenės mobilizaciją prieš Rusiją [...]
Šiek tiek nuo sunkios operacijos atsigavęs, nors nepilnai pasitaisęs ir pasveikęs, sumaniau liepos 31 d. sanatoriją apleisti [...]
Man tuo tarpu Vilniun sugrįžus, rugpjūčio m. ir vėliau teko dalyvauti įvairiuose karo iššauktuose lietuvių reikaluose, kaip, pav. [...] organizuojant „Lietuvių Draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti“ [...] Prisidingint, kad Vilnius netaptų vokiečių apšaudytas, Mokslo Draugijos rankraščiai ir brangesni bibliotekos veikalai sukavota rūsiuose po Mokslo Draugijos butu Pranciškonų mūruose. Rugsėjo 15 d. Ad. Varnas pradėjo piešti mano paveikslą ir su pertraukomis spalių 3 d. pabaigė“.
Sąmoningai paėmiau ilgesnę dienoraščio ištrauką, kad parodyčiau, kaip J.Basanavičius save suvokė ryškėjančių istorinių įvykių kontekste. Kartais atrodo, kad tie įvykiai buvo visiškai nereikšmingi palyginti su jo asmeniniu gyvenimu. Netgi vasario 16-oji, kaip rodo jo dienoraštis, jam buvo eilinė diena, tarsi nieko ypatingo nebūtų įvykę. Bet už to glūdėjo kažkas daugiau.
