Jis pripažino, kad kalbėti apie tą laikmetį keblu: „Tuo metu nei Lietuva, nei lietuvių tauta tarsi neegzistavo – juos pradedame suvokti nuo 1918-ųjų Vasario 16-osios akto“. Tad ir Pirmojo pasaulinio karo vietą mūsų savimonėje, kultūroje apibrėžti, anot istoriko, sunku.
E.Raila nutarė patyrinėti prieškario nuotaikas Lietuvoje apžvelgdamas būsimųjų valstybės tėvų, Vasario 16-osios akto signatarų tuometę veiklą. Siūlome Nidoje skaitytą pranešimą, papildytą spontaniškais autoriaus komentarais (išskirti kursyvu).
Mirties ir aistrų mišinys
Derėtų pasakyti, kad J.Basanavičius nebuvo arčiausiai karo židinio atsidūręs lietuvis. Kol tautos patriarchas Berlyne galynėjosi su savo nesveika pūsle, vienas būsimas nepriklausomos Lietuvos politikas serbo Gavrilos Principo šūvį išgirdo labai aiškiai.
Tai buvo Ernestas Galvanauskas, inžinierius ir būsimas Lietuvos ministras pirmininkas, dar 1912 metais atvykęs traukiniu iš Lježo į Belgradą. Jis dirbo prancūzų-serbų bendrovėje, kuri prižiūrėjo topografijos ir braižymo darbų projektus.
Kuomet 1914 metų rugpjūčio 13 d. Austrijos kariuomenė įsiveržė į Serbiją, E.Galvanauskui buvo patikėta bendrovės evakuacija. Su jos brėžiniais, iždu ir inventoriumi Galvanauskas, traukdamasis per Juodkalniją ir Albaniją, 1916 m. pasiekė Paryžių.
Iš Vasario 16-sios akto signatarų platesnių atsiminimų yra palikęs Petras Klimas. Štai ką jis rašo knygoje „Iš mano atsiminimų“: „1914 metų pavasarį išlaikęs visus juridinio fakulteto kvotimus [...] parvažiavau tėviškėn ir vėl paskendau ekonominėse ir filosofinėse studijose. Buvau tvirtai pasiryžęs pereiti į istorijos-filologijos fakultetą, nes nesijaučiau traukiamas į praktišką advokato darbą.
Tuomet dar parašiau eilę straipsnių „Vilniaus žinioms“ apie kooperaciją, kuri pradėjo interesuoti Lietuvos kaimą. Kiek vėliau pirmąją to darbo dalį (apie smulkiojo kredito draugijas) išleido atskira knygele Maskvos aukštųjų mokyklų moksleiviams lietuviams šelpti draugija (1915).
Bet gražusis viduvasaris, svajonių kupinas, apsiniaukė tamsiais debesimis.
Sarajevo šūvis kaimo idilijoje nuaidėjo tik pavėluotai, kaip tolimas duslus gandas. Radijo tada nebuvo, laikraščiai ateidavo neskubėdami. Bet miestelyje jau buvo jaučiamas kažkoks bruzdesys, ypačiai jautrūs buvo žydai. Pagaliau vietinis karo viršininkas jau skelbė šaukimus į kariuomenę. Manęs, berods, dar nelietė.
Rusas buvo savas
Apie prasidėjusį karą mes patyrėme tik iš „stuikų“ [prievolė važiuoti kur su vežimu], užvarytų valsčiuje sužeistiesiems nuo Vištyčio ežero vežti į ligoninę. Taip pat plentais pradėjo gužėti kariuomenė į Vokietijos pusę. Vežimuose, berods, nereta buvo matyti ir palaidakasių „peteliškių“, kurios su parfumuotais karininkais tarytum skriejo į kokį seniai lauktą pokylį. Tas mirties ir aistrų mišinys maskavo valandos rimtį. Niekas netikėjo, kad visa tat galėtų ilgai užtrukti, o juoba kad visą pasaulį viršum kojomis išverstų. Ir kai Rusijos armija linksmai žygiavo į Prūsus, aš išvažiavau į Maskvą tęsti studijų“.
Klimo atsiminimų fragmentas gerai atskleidžia bendrą žmonių nusiteikimą. Žinoma, nerimas buvo užvaldęs visus, tačiau daugeliui atrodė, kad mirtinoji karo šmėkla aplenks Lietuvą, o jeigu ir bus kariaujama, tai kažkur labai toli, Europoje, gal dar Prūsuose, bet Rusijos kariuomenė greitai viską pergalingai užbaigsianti.
Kaip rašė jau minėtas Klimas, „išvykau tad Maskvon, tikėdamas, kad karas būsiąs trumpas“. Panašiai galvojo ir žymusis lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris, likus porai dienų iki karo, rašė sūnui Konstantinui: „ [...] ketvirtadienį važiuosiu į Vilnių – čia vokiečių dar nėra...kai ateis, tikimės juos sumušti“.
Tiesą pasakius, Rusijos kariuomenė dažnam lietuviui inteligentui nekėlė priešiškų emocijų. Panaši nuostata galiojo ir rusiškos valdžios atžvilgiu. Antai kunigas Juozas Breiva, karą sutikęs Dauguose, rašė, kad „karo išvakarėse lietuvis kaimietis jau nesijuto perdaug nuskriaustas rusų valdžios, nes turėjome savo spaudą, galėjome savo sūnus mokyti. Atrodė, kad pilna laisvė ateis pamažu, palaipsniui, kad jai iškovoti nereikės kraujo ir vargo“.
Galima būtų teigti, jog šimtmetis, praleistas Rusijos imperijoje, jau buvo tapęs egzistenciniu savimonės dėmeniu. Antai Šatrijos Ragana 1914 metų rugpjūčio 19 dienos laiške gydytojui, buvusiam „Varpo“ redaktoriui Juozui Bagdonui, rašė: „Visas tas karės triukšmas kliudo lig šiol atrašyti Tamstai. Iš pradžios manėm, kad bematant vokiečiai mus užpuls, bet dabar, kaip mūsiškiams taip sekas, nusiraminom“.
Tokių nuostatų Rusijos kariuomenės ar administracijos atžvilgiu būtų galima rasti daugiau – pavyzdžiui, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės karo meto dienoraštyje, kuris neseniai išleistas trimis tomais. Panašiai mąstė ir vienas Lietuvos trispalvės kūrėjų, dailininkas Tadas Daugirdas. Jis savo užrašuose rašė: „Geriau bus su rusais negu prakeiktų kryžiuočių ainių vokiečių junge“.
Nuostata, kad rusas yra savas, buvo tapusi lietuvio kasdienybės, savimonės atributu. 100 metų praleidus imperijoje, paprasčiausiai išmokstama gyventi, kurti. Tai nebuvo taip svetima, kaip kartais atrodo žiūrint iš šių dienų perspektyvos. O vokiečiai tam tikra prasme buvo kita civilizacija.
Gal terminas „sava/savi“ kalbant apie Rusijos kariuomenę ir nebūtų ypatingai tikslus apibrėžimas, tačiau visiškai „svetima“ ji irgi nebuvo.
Paniką sėjo ir gamta
Tuo metu žmonėse kilusį nerimą sustiprino ir visuotinis saulės užtemimas, tarsi bylojantis apie besiartinančią pasaulinę katastrofą. Saulė visiškai užtemo 1914 metų rugpjūčio 21 dieną, ir šis gamtos kataklizmas buvo matomas visoje Šiaurės ir Rytų Europoje.
Štai kaip atsiminimuose rašė būsimas agronomas ir Vilniaus krašto lietuvių veikėjas Mykolas Čibiras: „Apie tą laiką įvyko visiškas saulės užtemimas, kurį aš mačiau pirmą kartą savo gyvenime. Tuo momentu buvau kluone, ant šalinės; priiminėjau paduodamus man rugių pėdus nuo vežimo ir kroviau juos mindamas eilėmis.
Staiga ėmė temti ir pasidarė tamsu kaip naktį. Turėjome nutraukti darbą. Užtemimas truko apie 15 minučių, bet žmonėse pasklido visokios pranašiškos, baisios kalbos... Turbūt bus jau „svieto pabaiga“, – sakydavo nusigandę žmonės.
Tą vasarą ir daugiau buvo nesuprantamų gamtos reiškinių. Pavyzdžiui, raudoni stulpai pasirodė danguje... Žmonės tik pečiais trūkčiojo apie tai kalbėdami...“.
Autentiškai žmonių emocijas yra aprašę parapijose dirbę lietuvių kunigai. Visi jie savo atsiminimuose pripažįsta, kad žmonėse tvyrojo didžiulė panika. Dažnas manė, kad gyvenimas eina myriop. Niekada nebuvo taip masiškai atlikinėjamos išpažintys.
Pasak kunigų, davatkos sutempdavo savo daiktus į bažnyčią ir slėpdavosi miškuose. Karo tarsi niekas nematė, bet gandai žmones stipriai veikė. To meto saulės užtemimas pateko ir į astronomijos istoriją.
Karo akivaizdoje pojūčiai visuomet paaštrėja. Gydytojas ir politikas Kazys Grinius aprašė, kaip prieš karą Marijampolėje ir kitose pasienio vietovėse buvo atsiradę daug turkų kepyklų, kurių savininkai, anot jo, galėjo būti vokiečių šnipai.
