Naujasis leidinys turėjo pasirodyti kartą per savaitę, tačiau iš pat pradžių kilo karštos diskusijos dėl jo pavadinimo. Pastarąjį užsimota pasirinkti trumpą, aiškų, o svarbiausia – atitinkantį antireliginės kovos dvasią. Iš pradžių siūlytas pavadinimas „Ateistas“, tačiau būsimosios redakcinės kolegijos nariai iškart suabejojo, ar toks įmantrus „importinis“ žodis bus pakankamai suprantamas ne itin apsiskaičiusiai XX a. pradžios paprastai Rusijos liaudžiai. O juk leidinys buvo numatytas būtent plačiosioms masėms!
Kas kita – „Bedievis“, tačiau čia iškilo savų niuansų. Reikalas tas, kad šnekamojoje rusų kalboje sąvoka „bedievis“ ar „bedieviškas“ reiškė ne tik Dievą netikintį žmogų, bet slėpė ir antrines prasmes, nurodančias į viską, kas netikę, negera, žema, nežmoniška. Komisijos nariams abejojant ir svarstant kitus galimus variantus vyriausias redaktorius Gubelmanas–Jaroslavskis rėžė, kad komunistai neturėtų vynioti žodžių į vatą ir viską įvardinti tiesiai šviesiai, savaisiais vardais. Taigi buvo pasirinktas „Bedievis“.
Iš pradžių nereguliariai leidžiamas „Bedievis“ netrukus tapo savaitraščiu, o jo tiražai per dešimtį metų pakilo nuo penkiolikos tūkstančių iki pusės milijono. Laikraščio redakcija leido ir spalvotus žurnalus – „Bedievio“ priedus, iš kurių garsiausias vadinosi „Bedievis prie staklių“. Beje, pasirodžius „Bedieviui“ ir kitiems jo leidiniams visos kitos ateistinės šalies redakcijos tučtuojau nutraukė savo veiklą, kadangi tai turėjo „pravalyti kelią „Bedievio“ populiarinimui.
Savo turiniu „Bedievis“ ir dukteriniai jo leidiniai buvo gana primityvūs, straipsniai rašomi paprasta, kiekvienam kaimo mužikui suprantama kalba. Daugiausia buvo išjuokiamos krikščioniškos tiesos, nors dergiamasi buvo ir iš visų kitų pasaulio religijų. Krikščionybė vaizduota kaip tiesiogiai atsakinga už visas pasaulio nuodėmes: kapitalizmą, rasizmą, imperializmą, karus, netgi alkoholizmą, krašto skurdą ir gyventojų tamsumą. Netikęs derlius – popai kalti, tragiška ekonomika – tai klastingojo popiežiaus statytiniai Vakaruose kenkia.
Išsiskyrė „Bedievis“ ir savo klausimų bei atsakymų rubrika, kurioje paprastam Rusijos valstiečiui buvo stengiamasi „elementaria kalba“ paaiškinti, kad jeigu lyja – tai ne šventojo Iljos (Elijo) darbas, kuo visiškai nuoširdžiai tikėjo dažnas prietaringas kaimo rusas, o paprasčiausias atmosferos reiškinys. Tam, kad sustiprintų poveikį masėms, „Bedievio“ leidiniai buvo gausiai iliustruoti spalvotomis karikatūromis, kuriose piktai pašiepiami ne tik popai bei stačiatikių cerkvė, bet ir religinio kulto objektai – apaštalai, Jėzus Kristus, pats Viešpats Dievas. Žinoma, kad bolševikai nepaisė ir jokių musulmoniškų tabu – pajuokiamai vaizduotas tiek Mahometas, tiek kitos islamo šventenybės. Nereikia nė sakyti, kad kartu su priešišku požiūriu į religiją buvo skiepijamos ir komunistinės pasaulėžiūros nuostatos.
Netrukus aplink „Bedievio“ leidinius pradėjo burtis vis gausėjantys skaitytojai, kurie palaiminti redakcijos nusprendė sukurti laikraščio tikslus realybėje siekiančią įgyvendinti organizaciją – „Bedievio“ skaitytojų draugiją“, kuri vėliau pakeitė pavadinimą į „Kovingųjų bedievių sąjungą“ (rus. „Союз воинствующих безбожников“). Po šio judėjimo sparnu iš pradžių susibūrė keli tūkstančiai narių, vėliau – keli šimtai tūkstančių, o 1931 m. jų skaičius išaugo net iki trijų milijonų.
1925 metais sąjungos šūkiu pasirinktas „Per bedievystę – į komunizmą!“. „Kovingieji bedieviai“ turėjo savo narių pažymėjimus bei organizacijos statutą, paskirtas pareigas, iš savo tarpo rinko delegatus į visasąjunginį „bedievių“ suvažiavimą. Buvo įkurtas net nepilnamečių narių padalinys – „Jaunieji bedieviai“. Savaime suprantama, kad „kovingųjų bedievių“ veiklą visiškai laimino ir SSSR vyriausybė.
Organizacijos vadų sąskrydžiuose buvo svarstomos įvairios ateistinės pasaulėžiūros skiepijimo strategijos, tačiau pagrindinis tikslas buvo vienintelis ir aiškus – išnaikinti bet kokį religingumą šalyje kartą ir visiems laikams. Žinoma, tai nebuvo taip paprasta. Nepaisant bolševikų perversmo ir įsiplieskusios antireliginės kampanijos, rusų, kaip ir kitų šalyje gyvenusių tautų atstovų, sąmonėje tikėjimas užėmė labai svarbią vietą ir ypač stiprios jo pozicijos buvo kaime.
1929 m. „bedieviams“ pritariant visoje Sovietų Sąjungoje įvesta komunistinė šešių dienų savaitė. Pagrindinis šio žingsnio tikslas – „likviduoti krikščioniškąjį sekmadienį“. Penkias dienas buvo dirbama, šeštą – poilsiaujama, o septintoji buvo laikoma savotišku pirmadieniu – pirmąją naujos „šestidnevkos“ diena. Tokia tvarka laikėsi iki pat 1940 m. vasaros.
„Kovingųjų bedievių“ suvažiavimuose buvo siūloma pereiti ir prie „revoliucinio“ metų skaičiavimo nuo 1917 m. spalio 17 d. bolševikų perversmo. „Visuose sovietiniuose aktuose ir literatūroje privalome įtvirtinti mūsišką metų skaičiavimą. 1929 metai yra 12 naujos, mūsų eros metai. Sakau „mūsų era“, kad nebūtų kalbama apie krikščioniškąją erą“ – postringavo pagrindinis SSSR „bedievis“ Gubelmanas–Jaroslavskis. Jo rūpesčiu pradėti leisti net sieniniai „ateisto kalendoriai“ su naujovišku metų skaičiavimu, tačiau siūloma iniciatyva pasirodė pernelyg drastiška sovietų vyriausybei.
Be strateginio planavimo ir keisčiausių „antireliginių naujovių“ skiepijimo Kovingųjų bedievių sąjunga užsiėmė ir praktine veikla. „Bedievio“ leidyklos masiškai spausdino antireliginius plakatus, agitacines brošiūras, kitą medžiagą. Regioniniai sąjungos skyriai miestuose ir kaimuose rengė teatralizuotus vaidinimus, kuriuose pagrindiniai antiherojai buvo niekšingi ir godūs popai.
Gamyklose ir fabrikuose „kovojančių bedievių“ skyriai organizuodavo antireliginius mitingus ir verbuodavo naujus narius. Darbininkų brigados, kuriuose dirbo vien „bedievių“ organizacijai priklausantys nariai, gavo „bedievių brigadų“ pavadinimą. Taip susiformavo ištisos „bedievių gamyklos“, „bedievių kolūkiai“, gyvenamieji „bedievių kvartalai“. Kovingųjų bedievių sąjunga įkūrė netgi savas mokymo įstaigas kuriose „iš proletarų tarpo“ buvo ruošiami būsimieji ateizmo tiesų propaguotojai.
Žinoma, visai šiai veiklai vykdyti vien entuziazmo nepakako – buvo būtinas rimtas finansavimas. Oficialiai sąjunga skelbė, kad išsilaiko iš nedidelio organizacijos narių mokesčių (60 kapeikų miestiečiams, 24 kapeikos – kaimo gyventojams), tačiau faktiškai buvo akivaizdu, kad „bedievius“, kurių lyderiai užėmė aukštus postus SSSR komunistų partijoje, dosniai šelpia valstybė.
1932 metais Maskvoje vykusioje XIII komunistų partijos konferencijoje užsibrėžta per ateinančius penkerius metus „galutinai likviduoti kapitalizmo liekanas bei klasinio išnaudojimo priežastis“. Tiesiogiai kalbos apie kovos su religija stiprinimą lyg ir nebuvo, bet kadangi bet koks tikėjimas aukštesnėmis jėgomis buvo suvokiamas kaip klasinės priespaudos priemonė, Kovingųjų bedievių sąjunga tai suprato kaip raginimą veikti.
Atrodytų, kad nuo šio momento „bedieviai“ turėtų reikštis dar aktyviau ir įžūliau, tačiau stiprėjant Stalino represijoms kovingųjų ateistų entuziazmas ėmė slopti. Kodėl gi taip nutiko? Šiandienos istorikai vardina daug priežasčių, tačiau pagrindinė tikriausiai yra ta, kad augant stalinistiniam terorui ir vis daugiau galių įgaunant tuometinėms represinėms struktūroms, „bedieviai“ pasirodė ne tokie reikalingi. Visus „religinius klausimus“ šalyje turėjo greitai „išspręsti“ NKVD. Plečiantis įkalinimo stovyklų tinklui ir gavus įgaliojimus suimti bet ką ir bet kur, antireliginių tiesų aiškinimas niekam nerūpėjo.
Įplaukos į „bedievių“ iždą ir organizacijos narių skaičius pastebimai sumažėjo, sąjungos aktyvas rinkosi vis rečiau, o 1936 metais buvo konstatuota, kad kai kurie „bedievių“ skyriai šalyje tiesiog nustojo veikti. 1937 m. SSSR gyventojų surašymas, į kurį įtraukta religijos grafa, atskleidė „bedieviams“ kraupią tiesą – beveik pusė raštingų šalies gyventojų nurodė esą tikintys, o tarp neraštingų tokių buvo net 86 proc.
Iki pat sovietų karo su nacistine Vokietija „kovingieji bedieviai“ bandė atsikovoti prarastas pozicijas ir kai kur jų bandymai iš dalies pavyko, tačiau kilęs karas smogė lemiamą smūgį jų veiklai. Buvęs dvasinės seminarijos auklėtinis Josifas Stalinas suvokė, kad norint įkvėpti sovietų karius priešintis vien tik komunizmo doktrinų neužtenka. Nuolatiniai sovietų išpuoliai prieš tikėjimą silpnino dažnai iš kaimo pašauktų karių dvasią ir kėlė jiems pasibjaurėjimą komunistais, juolab, kad vokiečiai neretai skelbė būtent tą tikėjimą ginantys. Nors ir netiesiogiai, buvo pripažinta, kad religija gali padėti išgyventi karo mėsmalėje, tad pradedant 1941 m. vasara antireliginiai sovietų išpuoliai slopo, o netrukus ir visiškai liovėsi.
Ironiška, kad praslinkus keliems mėnesiams nuo karo pradžios pagrindinis „bedievių“ ideologas ir „kovingasis ateistas“ Gubelmanas–Jaroslavskis buvo priverstas parašyti visą jo antireliginę natūrą žeminantį straipsnį – kreipimąsi „Kodėl tikintieji yra prieš Hitlerį?“ Manoma, tai jį tai padaryti galėjo priversti pats Stalinas, ir šįkart švelnus kreipimąsis į tikinčiuosius vyriausiojo šalies ateisto vardu skambėjo lyg negrabus atsiprašymas.
1943 m. pirmą kartą po daugelio metų Stalinas susitiko su aukščiausiais stačiatikių cerkvės hierarchais bei pritarė jų pasiūlymui išrinkti Maskvos ir visos Rusios metropolitą. Taigi „Kovingųjų bedievių sąjungos“ dienos buvo suskaičiuotos, nors formaliai ji veikė iki pat 1947 metų. Kai kurias išformuotos organizacijos funkcijas perėmė Visasąjunginė „Pažinimo“ draugija, kuri buvo labiau mokslinė ir neturėjo to „bedieviams“ būdingo stačiokiško primityvumo.
Žinoma, ateizmo skiepijimas bei bažnyčios persekiojimas Sovietų Sąjungoje nesiliovė visus jos gyvavimo metus, tačiau jis jau niekuomet neįgavo tokių formų, kurias propagavo ankstyvosios SSSR fenomenas – Kovingųjų bedievių sąjunga.
