Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto dėstytoja ir galerijos „101“ vadovė menotyrininkė Daiva Citvarienė įsitikinusi, kad kauniečiai per menkai vertina savo miestą ir jo istoriją, rašo „Laikinoji sostinė“.
Todėl Kauno patriotė su bendraminčiais sumanė projektą, kuris skatintų žmones domėtis savo miesto praeitimi, be kurios sunku kurti ateitį. Rugsėjo pabaigoje visuomenei viešai bus pristatytas internetinėje erdvėje kuriamas projektas „Atminties vietos“.
Kiek žinoma jo kūrėjams, nė vienas miestas neturi tokio savotiško miesto istorijos archyvo. Jis išskirtinis tuo, kad dokumentine medžiaga apie miestą internetinėje svetainėje „Atminties vietos“ gali dalytis visi norintys ir Kaunui neabejingi žmonės.
– Interneto svetainių, kuriose menininkai, įvairių sričių specialistai kaupia ir pateikia istorinę medžiagą apie Kauną, gausu. Kuo nuo jų skiriasi jūsų projektas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė D.Citvarienės.
– Projekto užuomazgos gimė 2010 metais. VDU menų galerija „101“ šio universiteto studentus paskatino pradėti Laisvės alėjos atminties tyrimus. Studentai bendravo su menininkais, rinko jų prisiminimus ir įspūdžius apie bohemiškas alėjos vietas.
Iš to vėliau gimė projektas „Gidas po bohemišką Laisvės alėją“. Jame aprašytos 9 kavinės, kuriose bohema rinkdavosi tarpukariu, sovietmečiu ir šiais laikais. Pateikti čia besilankiusių žmonių įspūdžiai ar prisiminimai.
Pastebėjome, kad kai miesto, pastatų istorija pateikiama per paprastų žmonių atsiminimus, asmeniniuose archyvuose saugomą dokumentinę medžiagą, ji yra įdomesnė plačiai visuomenės daliai ir detaliau papasakoja apie miestą. Taip ir gimė idėja imtis projekto „Atminties vietos“.
Kauniečių prašome dalytis savo prisiminimais apie įvairius miesto pastatus, objektus, įvykius. Taip pat laukiame nuotraukų, filmuotos medžiagos.
Svetainėje skelbsime ir menininkų, mokslininkų straipsnius bei kitą medžiagą apie miestą.
– Ką įdomaus jau galima pamatyti svetainėje? Ar kauniečiai nustebino savo prisiminimais?
– Viena VDU studentė surinko medžiagą apie Vytauto parką. Kalbino ten anksčiau ir dabar dirbančius žmones, klausėsi kauniečių prisiminimų apie šią vietą ir bendravo su dabartiniais lankytojais. Apibendrintą medžiagą studentė ir pateikė mūsų archyvui.
Bendravome su legendinio Kauno tarpukario restorano „Versalis“ šeimininko anūke. Užrašėme jos prisiminimus. Nufotografavome moters saugomus senelio paliktus daiktus – grafinus, kitus indus, kurie buvo naudojami restorane. Taip į archyvą pateko niekam nežinomos istorijos, kurias ilgus metus iš lūpų į lūpas perteikdavo šios šeimos nariai tik vieni kitiems.
Viena kaunietė pasidalijo senomis Kauno riboženklio nuotraukomis ir pasvarstymais, koks palyginti neišraiškingas naujasis miesto ribos ženklas yra šiandien.
Pati pasidomėjau Karaliaus Mindaugo prospekte 29 numeriu pažymėtu namu, kuriame gyvenu. Pasirodo, jis statytas 1956 metais ir buvo skirtas iš Lotynų Amerikos į Kauną grįžtantiems lietuviams privilioti bei sovietų armijos karininkams gyventi.
Sovietmečiu jame buvo įsikūrusi Dailininkų sąjungos administracija, kurį laiką veikė žurnalo „Nemunas“ redakcija. Dirbtuves jame turėjo garsūs dailininkai. Tarp jų ir skulptorius Robertas Antinis vyresnysis. Kalbinau jo sūnų Robertą Antinį, kuris dirbtuvėje ir šiame name praleido savo vaikystę ir jaunystę.
Ateityje ketinu bendrauti su kitais šio namo gyventojais. Jų prisiminimai gali būti nesusiję su menininkais, tačiau padės atskleisti kitas šio namo istorijas ir papildyti jau užrašytus pasakojimus įdomiais nežinomais faktais.
Iš viso svetainėje jau yra 30 puslapių, skirtų įvairioms vietoms, pastatams, Kaune vykusiems ir dabar vykstantiems reiškiniams. Temos suskirstytos pagal laiką, pagal objekto vietą miesto plane ar kategoriją. Norimą temą galima rasti įvedus raktinius žodžius.
Šis Kauno miesto archyvas gali būti begalinis. Kai visuomenė apie jį daugiau sužinos, tikimės, kad jis sparčiai pildysis. Kol kas jį daugiausia kaupiame savo jėgomis, bandome, kaip veikia svetainė, taisome klaidas. Bet apsilankyti joje jau galima.
– Projektui gavote finansavimą. Ar jis nepasibaigs, kai baigsis pinigai?
– Finansavimas buvo labai kuklus. Aplinkiniams gal sunku patikėti, bet projektas plėtojamas entuziastų ir Kauno patriotų dėka. Vyresni žmonės, sužinoję apie mūsų idėją, mielai dalijasi savo prisiminimais ir archyvinėmis fotografijomis. Studentai savanoriškai be atlygio bendrauja su norinčiais papasakoti savo istorijas.
Kiti neraginami patys ieško, kas galėtų papasakoti apie vieną ar kitą Kauno objektą ar svarbius čia vykusius įvykius.
Esu įsitikinusi, kad paprastų žmonių papasakotos trumpos istorijos atgaivina įvairias miesto vietas, kurios be praeities dabartiniams kauniečiams nieko nereiškia, yra tarsi tuščia vieta. Per žmonių pasakojimus jos tampa tarsi gyvos.
Manau, kad kauniečiai per mažai vertina tai, ką turime. Todėl projektu „Atminties vietos“ noriu paskatinti didžiuotis savo miestu ir jo istorija bei žmonėmis. Tikiu, kad kauniečiai padės, kad projektas nesužlugtų.
