F.D.Rooseveltas dažnai susinervindavo, bet depresija ir nerimas jo nekankino: „Jis dažnai nenustygdavo, atrodydavo susijaudinęs, tačiau kai sprendimas būdavo priimtas, retai kada nerimaudavo. „Matyt, pats Dievas taikė jam psichoanalizės terapiją“, – sakė ankstesnis jo kolega. Rooseveltas beveik niekada nedvejodavo, nereiškė nusivylimo ar depresijos. Buvo kupinas jėgų ir prieštaravimų... bet tai nesibaigė jokiu „nerviniu sąstingiu“. Kadangi jis buvo gyvybingas, linksmas, gebėdavo greitai atsigauti ir ištverti sukrėtimus, atrodė, lyg būtų iš kaučiuko.“
Tokį garsaus JAV prezidento portretą knygoje „Nuo beprotystės iki lyderystės“ (išleido „Sofoklis“, 2014) pateikia psichiatrijos ir farmakologijos profesorius Nassiras Ghaemi. Nors N.Ghaemi nėra pirmasis teigiąs, kad beprotystė artimai susijusi su lyderyste, jis pirmasis plačiai ir aiškiai išnagrinėjo ir įrodė sąsajas tarp psichikos sutrikimų ir vadovavimo gebėjimų.
Lrytas.lt siūlo paskaityti knygos ištrauką, kurioje N.Ghaemi aprašo Frankliną Delano Rooseveltą, kuris JAV prezidentu buvo 1933 – 1945 metais, ir aplinkinius stebino gebėjimu greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas.
Franklinas Delano Rooseveltas (FDR) buvo labai socialus, linkęs bendrauti. Harvardo absolventų anketinėje apklausoje apie antipatijas atsakė: „Jokių“. Ketvirtį darbo dienos praleisdavo kalbėdamas telefonu. Maždaug šimtas patarėjų žinojo, kad gali jam skambinti bet kuriuo metu be tarpininkų.
Jis mokėjo priversti žmones padaryti tai, ko jam reikia, net jei šie nesutikdavo su jo motyvacija. Kartą paklaustas, kodėl į savo administraciją pasikvietė dirbti politinius oponentus, jis atsakė: „Žmogus nuveiks daug gerų darbų dėl neteisingų priežasčių.“
Ilgametė Roosevelto sąjungininkė ir Darbo departamento vadovė Frances Perkins pavadino jį „nepataisomai socialiu“, nes jis jautė poreikį verčiau garsiai skaityti knygas kitiems negu tyliai vien sau.
Pomėgis ir gebėjimas bendrauti - vertingiausias turtas
Artimas patarėjas Robertas Jacksonas, tarnavęs prezidento vyriausiuoju teisininku, o vėliau Aukščiausiojo Teismo teisėju, manė, kad FDR socialumas yra vertingiausias jo turtas: „Kaip tik dėl to Rooseveltas buvo neprilygstamas ir nenugalimas. Jis mėgo žmones, beveik visus. Jam patiko su jais bendrauti, patiko išgirsti jų nuomones, žinoti, ką jie galvoja, jų gyvenimų smulkmenas ir problemas.“
Jacksonas priešpriešina FDR Woodrow Wilsonui, kuriam FDR buvo tarnavęs ir kuriuo žavėjosi. Franklinas savo asmenybe, bet ne politine veikla, buvo panašus veikiau į savo energingąjį giminaitį respublikoną Theodore’ą nei į profesorišką Wilsoną.
Štai Jacksonas prisimena XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įvykusį susitikimą su vienu iš senųjų Wilsono padėjėjų, kuris papasakojo, kaip jie patarė prezidentui Wilsonui susitikti su Amerikos verslininkais, kad gautų daugiau paramos Pirmojo pasaulinio karo pradžioje:
„[Wilsonas] atsisakė susitikti su daugeliu jų tvirtindamas, kad jie yra tik savo srities specialistai ir negali jo mokyti, kaip spręsti svarbiausias visos tautos problemas. Pagaliau jie įkalbėjo jį susitikti su Henry Fordu. Pasibaigus susitikimui į kabinetą užėjęs [padėjėjas] paklausė prezidento: „Kokia jūsų nuomonė apie Henry Fordą?“ – „Manau, kad jis didžiausias neišmanėlis, kokį tik man yra tekę sutikti“, – nekantriai atsakė Wilsonas. Jis žvelgė į Fordą su panieka.
Praėjus dviem ar trim dienom po tų priešpiečių [su buvusiu Wilsono padėjėju], pamačiau Fordą tarp oficialių prezidento Roosevelto pietų svečių.
Tą popietę kaip tik apsilankiau Baltuosiuose rūmuose ir susitikęs su prezidentu pradėjau pokalbį: „Pone Prezidente, pietavote su Henry Fordu?“ – „Taip, – atsakė jis, – šauniai praleidau laiką su Dėde Henry.“ O tada FDR leidosi išsamiai pasakoti, kaip mėgino su Fordu aptarti mažų atlyginimų problemą, nors Fordas ir stengėsi vis išvengti šios temos. „Bet Fordas jam patiko, jis jį gerbė už tai, ką šis sugeba.“ Rooseveltas savo temperamentu buvo Wilsono priešingybė.“
Prezidento socialumas turėjo ir neigiamą aspektą – poreikį visiems patikti, o tai dėl jo oficialių pareigų kėlė netvarką administracijoje.
Jacksonas šią savybę laikė pagrindiniu prezidento trūkumu: „Vyravo nuolatinis politinis konfliktas tarp administracijos ir skirtingų frakcijų, pritariančių skirtingoms kryptims. Nuolat atsirasdavo tokių, kurie stengėsi, kad jis skubiai įsipareigotų, o jis per dažnai nusileisdavo. Užuot kategoriškai pasitraukęs ir atšaukęs tai, kas padaryta, jis galėjo tai pataisyti eidamas į tam tikrą kompromisą.
Jis nenorėdavo atleisti ar perkelti į žemesnes pareigas tų, kurie jam patiko, o jam patiko beveik visi. Užuot atleidęs žmogų, kurio veiklos kryptis buvo nesuderinama su jo politika, jis sukurdavo papildomą valdžios sluoksnį, ir tai dažniausiai tik komplikuodavo padėtį.“
Jacksonas prieina prie išvados, kuri, mano manymu, atspindi pagrindinį šios knygos teiginį: „Rooseveltas tikrai nebuvo tobulas administratorius ir ramiu laikotarpiu, kai jo pareigos reikalavo tik organizuoto ir efektyvaus nusistovėjusių reikalų tvarkymo, nežinia, ar būtų įstengęs tapti išskirtiniu Prezidentu. Jis tiesiog buvo neįprastas vadovas.“
Frances Perkins patvirtina, kad FDR nebuvo „tikslus, direktyvus administratorius“. Veikiau jo taikytas metodas „neduoti valdiniams tiesioginių ir konkrečių nurodymų atpalaiduodavo daugelio žmonių kūrybinę energiją Jo daugiafunkcis protas pasirodė esąs neįkainojamas... Jis gebėdavo efektyviai veikti daugybėje veiklos sričių.“
Moterys buvo neabejingos
F.D.Rooseveltas buvo nepaprastai greitas it viesulas, verslus prezidentas, visad žiūrintis į priekį. (Po pirmos Naujojo kurso įstatymų bangos viceprezidentas Johnas Garneris nekantriajam lyderiui patarė: „Pone prezidente, supraskite, galvijams reikia duoti laiko pasiganyti.“) Jis niekada nebūtų tapęs geru korporacijos vadovu, nebūtų palikęs šalies vienos gerais laikais kaip Coolidge’as. Rooseveltas buvo pernelyg nesveikas, kad taptų geru lyderiu įprastu metu, tačiau sunkmečiu jis labai tiko.
Gerai ar blogai, bet Roosevelto bendravimo žavesys traukė moteris. Daugelis pastebėjo, kad FDR turėjo daug draugių moterų ir mėgo flirtuoti.
Vėliau tyrinėtojai, remdamiesi patvirtintais dokumentais, atskleidė, jog kai kurie šių santykių buvo kartu ir lytiniai, nesantuokiniai (kaip antai su Baltųjų rūmų padėjėjomis Lucy Mercer ir Missy LeHand), nors, skirtingai nei Johnas Kennedy, FDR tokių ryšių turėjo mažiau ir juos išsaugodavo ilgiau (dešimt, dvidešimt metų su kiekviena minėtąja moterimi). Nekelia jokių abejonių, kad FDR moterims atrodė patrauklus, ypač kol dar nesirgo poliomielitu. Tačiau kitas aktyvaus libido šaltinis galėjo būti hipertiminė asmenybė.
Visiems gerai žinomas dar vienas hipertiminis jo bruožas – humoro jausmas – dažnai praversdavo strateginiais momentais. Pavyzdžiui, per Teherano susitikimą Stalinas pareiškė, kad po karo būtina be teismo sušaudyti 50 000 vokiečių karininkų ir vadų.
Churchillis paprieštaravo: nešališkas teismas apie tūkstantį karininkų gali pripažinti nekaltais. Kilo susierzinimas.
Tuomet Rooseveltas pasiūlė neva paprastesnę išeitį – tiesiog sušaudyti keturiasdešimt devynis tūkstančius. Stalinas nusijuokė ir šis klausimas buvo pamirštas.
Kartą Rooseveltas turėjo rėžti kalbą Amerikos revoliucijos dukterų organizacijai (DAR) ir dėl to nerimavo. Po ilgos, rimtos įžanginės ceremonijos FDR, kurio protėviai XVII a. buvo atsikėlę iš Olandijos į Niujorką, sunkiai žengė į sceną su kojų protezais, įsikibo į pakylą ir plačiai šypsodamasis šaltai solidžiai DAR auditorijai prakalbo: „Mano bičiulės imigrantės...“
Roosevelto pomėgis rengti spaudos konferencijas rodo tobulą begalinio kalbumo ir energingo temperamento derinį. Nors joks prezidentas nesusidūrė su tokia priešiška žiniasklaida kaip Nixonas, vis dėlto niekas taip neįtraukė žurnalistų į darbą kaip FDR. Jo epochos žiniasklaida daugiausia buvo konservatyvi.
Apytikriai buvo apskaičiuota, kad Naujojo kurso metais nuo 60 iki 80 proc. laikraščių redaktorių straipsnių prieštaravo jo nuomonei. Tapę liberialiais, regionai, kaip antai Naujoji Anglija, tuo metu pritarė respublikonams. Bostono laikraštis 1932 m. jo neparėmė. (Po dviejų dešimtmečių mažai kas tepasikeitė: prieš Johnui Kennedy tampant pirmuoju po Pilietinio karo demokratu senatoriumi iš Masačusetso, jį parėmė tik Bostono dienraštis, neseniai iš jo tėvo gavęs didelę pinigų sumą. „Suprantate, mums teko nupirkti tą sumautą laikraštį“, – vėliau prisiminė JFK.)
Nepaisydamas to, o gal kaip tik dėl to, FDR pradėjo žiniasklaidos puolimą, kuriam nebuvo lygių iki Kennedy ir net apytikriai lygių po jo: per visą prezidystę (išskyrus atostogų ir kampanijos metą), maždaug du kartus per savaitę Rooseveltas rengė kasdienes, dideles spaudos konferencijas, kuriose dalyvaudavo nuo šimto iki dviejų šimtų korespondentų.
Per dvylika metų buvo surengta beveik tūkstantis spaudos konferencijų (maždaug septyniasdešimt septynios per metus). (Jam tai nebuvo nauja – tapęs Niujorko gubernatoriumi jis rengdavo po dvi spaudos konferencijas kasdien.) Dažniausiai skambėdavo draugiškas juokas. Į korespondentus Rooseveltas žiūrėjo kaip į potencialius draugus, kuriuos reikėjo palenkti į savo pusę, o ne kaip į priešus, kurių reikėtų vengti.
Baigiantis XX a. ketvirtajam dešimtmečiui FDR po ilgos ir intensyvios kampanijos pagaliau palenkė žiniasklaidą į savo pusę. Tuo metu jis be galo savimi didžiavosi.
Domėjosi viskuo
Esminis hipertiminės asmenybės aspektas – „atvirumas naujovėms“ (tai yra viena iš trijų pagrindinių asmens savybių greta neurotiškumo ir ekstraversijos). Žmonės, kurių asmenybė hipertiminė, dažniausiai yra labai atviri naujoms patirtims, smalsūs, išradingi, eksperimentuojantys. (Dažniausiai jie menkai neurotiški ir labai ekstravertiški.)
Roosevelto didelis atvirumas naujovėms ryškiausias intelektualiai. Jis buvo „visaėdis“ ir novatorius. Nors Holmesas manė, kad jo intelektas vidutinis, vargu ar jis buvo žemas. Prezidentas buvo plačių pažiūrų, smalsus: „Naujovės jo negąsdino, nieko taip labai nemėgo kaip naujų idėjų . Prezidento visažinystė ir erudicija apėmė išties didelį spektrą.
Jis šiek tiek žinojo beveik apie viską, pradedant nuo to, kur Džordžtaune galima nusipirkti gero alaus, baigiant tuo, kurios ministrų kabineto žmonos didžiausios paskalų nešiotojos. Labiausiai jis išmanė politiką, Amerikos istoriją ir geografiją.“ Kaip teigia Guntheris, jis mėgo skaityti Amerikos istoriją, apie jūreivystę ir laivybą, „šlamštą“ ir laikraščius (kasdien perskaitydavo po šešis, aštuonis). FDR laisvai kalbėjo prancūziškai, gebėjo skaityti vokiškai ir šiek tiek mokėjo ispaniškai.
Viena istorija atskleidžia jo skvarbų, išradingą protą ir nepasotinamą smalsumą. Po vizito Jaltoje FDR išvyko į Saudo Arabiją.
Kai lėktuvas skrido virš smėlėtos dykumos, prezidentas paklausė padėjėjo, kodėl niekas nesiėmė drėkinti tų žemių, kad galėtų įkurti fermas. Padėjėjas atsakė, kad nėra vandens. Rooseveltas paklausė, nejaugi visai nėra? Į tai jam buvo atsakyta, kad vandens galima rasti tik vienoje oazėje ir keliuose pavieniuose šuliniuose. Tuomet prezidentas pasakė, kad jei yra šulinių, turi būti ir gruntinio vandens.
FDR pasiteiravo, ar jis giliai žemėje. Padėjėjas atsakė, kad maždaug penkiasdešimties pėdų gylyje. Prezidentas paklausė, ar būtų galima jiems duoti galingų siurblių, kad jie iškeltų vandenį į paviršių? Padėjėjas atsakė, kad tai įmanoma, tačiau vanduo dykumos karštyje išgaruos. FDR paklausė, ar negalima būtų drėkinti naktį? Ši diskusija tęsėsi be galo.
Po kelių dienų Rooseveltas to paties paklausė karaliaus Ibn Saudo. Karalius iškilmingai pareiškė: „Esu senas žmogus. Žemdirbystė ne man.“ FDR toks atsakymas nepatenkino. Vėliau jis prasitarė, kad išėjęs į pensiją norėtų atvykti į Vidurio Rytus ir išmokyti žmones užsiauginti maisto („operacija, panaši į Tenesio slėnio sistemos diegimą“), mat jo stygių laikė pagrindine to regiono „sprogstamumo“ priežastimi.
Intelektinį Roosevelto atvirumą rodo jo „smegenų tresto“ sąvokos sukūrimas per 1932 m. kampaniją, rėmimasis akademikų kompetencija. Dabar tai įprasta, bet tuo metu buvo gana novatoriška. Nors Rooseveltas galėdavo su jais sutikti arba nesutikti, jis visada siekė išgirsti kuo daugiau idėjų.
Net yra sakęs: „Kartais kuo nors naudinga gali būti ir pamišėlio klejonė. Tiesą sakant, šiais laikais socialinė ir ekonominė sistema pilna tokių reiškinių, kurie mano vaikystėje buvo laikomi beprotyste, o dabar jie yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis.“
Rooseveltas mintimis aplenkė laiką, kartą jis ėmėsi rašyti memorandumą, skirtą žmogui, kuris 1956 m. taps prezidentu. Wendellis Wilkie’s, jo oponentas per 1940 m. prezidento rinkimus, pareiškė: „Tas žmogus Baltuosiuose rūmuose yra per daug protingas, kad išgyventų.“
FDR intelektas nebuvo akademiškai įvairiapusis, tai turbūt ir perprato teisėjas Holmesas. Rooseveltas retai kada skaitė filosofiją ir poeziją, pirmenybę teikė istoriniams veikalams. Priverstas įsitraukti į intelektualią diskusiją, tapdavo kuklus.
Kartą jaunas korespondentas tiesiai jo paklausė: „Pone prezidente, ar jūs komunistas?“ – „Ne.“ – „Ar jūs kapitalistas?“ – „Ne.“ – „Ar jūs socialistas?“ – „Ne“, – nustebęs atsakė [FDR]. –„Tai kokia jūsų filosofija?“ – „Filosofija? – sutrikęs pakartojo prezidentas. – Filosofija? Esu krikščionis ir demokratas, štai ir viskas.“
Nors Rooseveltas neišmanė filosofijos pagrindų, jį domino žmogaus prigimtis. 1944 m. jis pakvietė jauną Vašingtono teologą privačių pietų į Baltuosius rūmus.
Pokalbiui pakrypus apie teologiją, svečias paminėjo XIX a. filosofą egzistencialistą Soreną Kierkegaard’ą. Rooseveltas prisipažino niekada apie jį negirdėjęs. Teologas paaiškino, kad Kierkegaard’as išpopuliarėjo dėl savo įžvalgų apie nuodėmingą žmonijos prigimtį. Kadangi Rooseveltui teko susidurti su nacizmu, jį tai sudomino, todėl perskaitė kelis Kierkegaard’o veikalus, o vėliau ir kitiems juos rekomenduodavo, kad geriau suprastų nacizmo blogį.
Rooseveltas puikiai išmanė geografiją. Jo įgūdžiai išlavėjo, kai susirgęs poliomielitu ir priverstas gulėti lovoje nebegalėjo žaisti pamėgto golfo, tada tapo filatelijos aistruoliu. Įsigijęs vis naujos šalies pašto ženklą, FDR skaitydavo knygas ir straipsnius apie tos šalies geografiją, ilgainiui daug sužinojo apie labiausiai nutolusius kraštus.
Kartą per susitikimą, kuriame buvo kalbama apie Japoniją, užpuolusią Kinijos pakrantę, patarėjams beieškant žemėlapio FDR ant lapelio nubraižė Kinijos pakrantės kontūrus, miestus ir uostus. Kai patarėjai žemėlapį surado, paaiškėjo, kad FDR piešinys tiksliai jį atitiko.
