Karingas Teutonų ordinas, siekęs įsitvirtinti baltų žemėse, prie Danės upės žiočių dar 1252 metais surentė medinę Memelburgo pilį, kuri vėliau ne kartą buvo perstatyta, apjuosta aukštais gynybos bastionais su požeminėmis galerijomis ir juos jungiančių mūrų sienomis - kurtinomis. Ilgainiui ir ši pilis neteko strateginės reikšmės, ėmė nykti. Magistratui nuolaidžiaujant miestiečiai suskato ją griauti, grobstyti plytas. Nuverstų istorinių statinių vietoje įsikūrė laivų statybos ir remonto įmonės - autentišką vaizdą praradusi Klaipėdos piliavietė netgi buvo tapusi piktžaizde uostamiesčio centre.
„Sovietmečiu ištirtas tik nedidelis piliavietės plotas - atkasėmė bokšto pamatus, kai kuriuos grindinius. Stoginėmis dengtos buvusių statinių ir grindinių atodangos neatspindi šio kadaise itin svarbaus kryžiuočių forposto Baltijos pajūryje reikšmės ir didybės. Daug paslapčių vis dar slypi po žemėmis. Garantuoju, kad liekanas kasinėjantiems specialistams darbo nepristigs", - kalbėjo Klaipėdos universitete dirbantis archeologas, istorijos mokslų daktaras Vladas Žulkus, prieš keturis dešimtmečius su savo bendraminčiais pirmasis pradėjęs tyrinėti Klaipėdos pilies kompleksą.
Klaipėdiečiai daug metų puoselėjo planus atkurti bent jau planinę piliavietės struktūrą, atstatyti sunykusius fortifikacijos įtvirtinimus, restauruoti kelias po žeme išlikusių skliautuotų mūrų galerijas - vadinamąsias poternas. Tačiau kliudė uosto pramonė, o galimybės ją iškraustyti iš istorinės miesto teritorijos atsivėre tik tuomet, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Jau rekonstruotose Prūsijos princų Frydricho ir Karlo poternose įkurtos Klaipėdos pilies ir miesto praeitį primenančios Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) ekspozicijos. Beje, ten eksponuojamas ir kažkada piliavietėje V.Žulkaus komandos atrasta unikali relikvija - tikriausiai pačiam pilies komtūrui ar kokiam nors kitam didikui priklausęs auksinis žiedas.
„Naujasis projektas - anksčiau nuveiktų darbų tęsinys. Pasirašemė rangos sutartį su konkursą dėl pilies bastionų komplekso atkūrimo, statybos ir jų pritaikymo visuomenės reikmėms laimėjusia uostamiesčio įmone „Pamario restauratorius“. Statybininkai glaustais terminais įsipareigojo atlikti beveik 15 mln. litų vertės darbus - atstatyti dvi kurtinas, paaukštinti kai kuriuos bastionus, restauruoti požemines patalpas, nutiesti kelią į šalia esantį Kruizinių laivų terminalą“ - per projekto pristatymą pačioje piliavietėje pažymėjo Klaipėdos savivaldybės administracijos vadovė Judita Simonavičiūtė.
Bet prieš tai Klaipėdos universiteto archeologai dar turės kruopščiai ištirti piliavietės teritoriją - iškasti beveik 6000 kubinių metrų žemių. Jiems reikės skverbtis į septynių metrų gylį. Dar netyrinėti kultūriniai sluoksniai slūgso trim metrais žemiau nei piliavietę supančių jachtų uostelio kanalų dugnas. Plušėdami išvien su restauratoriais archeologai žvalgomą pilies teritoriją numatę ištirti per penkis mėnesius. Tai dar vienas iššūkis - užsimota atlikti dviejų vasaros sezonų darbą.
„Kitų metų rudenį žvaigždė formos piliavietės rytinį kontūrą jau žymės atkurtas pylimas – kurtina su požeminėmis patalpomis, kurias paversime konferencijų ir ekspozicijų salėmis. Pilies teritorijoje išlikęs Antrojo pasaulinio karo laikų paveldas, sandėliai, artilerijos aikštelė, irgi tarnaus visuomenės poreikiams. Pirmojo darbų etapo programą teks įgyvendinti rekordiniais tempais - per 14 mėnesių“, - neapvilti užsakovų žadėjo įmonės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas.
Klaipėdos pilies atkūrimo, statybos ir jos pritaikymo projektą rengusios kitos įmonės „Uostamiesčio projektas“ architektė Snieguolė Stripinienė džiaugėsi, kad numatyti darbai jau įgauna pagreitį: „Atstačius šiaurinę ir pratęsus rytinę kurtinas, sujungus Frydricho ir Karlo bastionus, išryškėtų autentiška piliavietės struktūra. Bus sutvarkytas ir pilies kiemas, naujų konstrukcijų stoginės archeologų anksčiau atidengtus ir užkonservuotus mūrus patikimiau apsaugos nuo kritulių“.
Antrąjame etape numatyta atkurti ne tik pietinius 14 metrų aukščio bastionus, pietinę ir vakarinę kurtinas, bet ir žemėmis užpiltą piliavietę juosusį kanalą, bus atstatytas tiltas. Atlikus šiuos dar 15 mln. litų vertės darbus, būtų galutinai suformuota istorinė Klaipėdos pilies sala su gynybos bastionais ir kurtinomis. Iš tolo ji atrodytų beveik taip pat kaip senais laikais.
MLIM direktorius Jonas Genys neatmeta tikimybės, kad vėliau bus įmanoma atkurti ir visų buvusių pilies pastatų tūrius: „Bet tai - ne šiandienos, o tolimesnės ateities projektas. Kol kas sutvarkytas vidinis pilies kiemas - buvusių pastatų kontūrai pažymėti spalvotomis trinkelėmis. Atkurtuose bastionuose po pamatais įrengtoje salėje galėtume eksponuoti kelis kartus sumažintą XVII amžiaus Klaipėdos senamiesčio modelį - ne maketą, o kelių metrų aukščio statinius“.
Nors dėl Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo projekto išlieta daug tulžies, sulaukta nemažai pašaipių pastabų ir kritikos dėl neva iššvaistytų didžiulių valstybės biudžeto lėšų, J.Simonavičiūtė pritaria uostamiesčio architektams, siūlantiems įvairius Klaipėdos pilies mūrų ir statinių ant atkurtų bastionų statybos projektus: „Istorinės medžiagos tikrai užtektų. Šiuolaikinės technologijos mums leidžia ne tik fantazuoti, bet ir įgyvendinti ambicingus projektus, jeigu tik rastume lėšų“.
.
Ne butaforiniam visų Klaipėdos pilies kuorų ir kitų pastatų atstatymo projektui prireiktų, ko gero, ne mažiau investicijų nei Valdovų rūmams - apie 150 mln. litų. Įgyvendinus visus archiktektų ir paveldosaugininkų sumanymus piliavietė taptų patraukli ir gyvybinga, trauktų į uostamiestį kruizų laivais atvykstančius užsienio turistus, o taip pat ir verslo atstovus.
Kantriai, nesikarščiuojant, o žingsnis po žingsnio tvarkant sunaikintą Klaipėdos piliavietę, architektų vizijos palengva virsta akivaizdžia tikrove. Per 14 metų archeologiniams tyrimas, projektams, restauravimo darbams jau išleista nemaža pinigų suma - apie 70 mln. litų. Didesnę dalį lėšų projektams klaipėdiečiai gavo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
