Vytis atlaikė ir carinės, ir sovietinės valdžios išbandymus

Vilnius, nors priklausė vienam ar kitam neramiam kaimynui, visuomet buvo Lietuva.

Pirmiausia tai pasakytina apie lietuviškus Vyčius sostinės statinių fasaduose.

Senojoje Vilniaus architektūroje tų heraldinių mūsų krašto elementų nėra labai daug, tačiau kai kurie jų atlaikė išbandymus ne tik cariniais, bet ir sovietiniais laikais.

Tiesa, nežinant tikslios vietos dažną jų buvo palyginti sunku pastebėti.

Daugelis šių iki mūsų dienų išlikusių puošybos elementų ant Vilniaus bažnyčių ir vartų sienų atsirado dar Abiejų Tautų Respublikos laikais.

Senuosius lietuviškus raitelius dabar galima pamatyti ant šoninės išorinės Vilniaus katedros sienos ir virš pagrindinio Šv.Dvasios (Dominikonų) bažnyčios portalo.

Greta šių simbolių įžiūrimi ir tuometinės Žečpospolitos valdovų heraldikos pavyzdžiai.

Įdomu tai, kad Vyčiai gana skirtingi ir jų vaizdavimas, nelygu gyvenamasis laikas, keitėsi. Štai Katedros Vytis rankose pakėlęs tiesų kalaviją, o Dominikonų simbolis – lenktą kardą. Katedros sienos herbas su skydu ir gūnia, o Dominikonų karys šuoliuoja be skydo, laisva ranka laiko pavadį, jo žirgas be gūnios.

Mažas Vytis įžiūrimas ir virš Šv.Kotrynos bažnyčios portalo – irgi su dvigubo kryžiaus skydu, gūnia ir tiesiu kalaviju.

Didesnis ir kur kas labiau matomas simbolis – baltas Aušros vartų Vytis raudoname fone. Šis raitelis laiko lenktą kardą, ovalų, dvigubu kryžiumi puoštą skydą, plunksnomis puoštas atviras kario šalmas priskiriamas vėlyvesniems Žečpospolitos husarų šalmams.

Šis heraldinis simbolis ant vienintelių išlikusių miesto vartų puikavosi tiek cariniais, tiek sovietiniais laikais.

Tiesa, sprendžiant iš senųjų XX a. pradžios nuotraukų, tuomet herbas nebuvo spalvotas.

Reikia pasakyti, kad, nepaisant rusinimo politikos ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo, siųsti į Lietuvą Rusijos imperijos vietininkai nekovojo su heraldiniu Lietuvos paveldu.

Senąją lietuvišką simboliką rusai tiesiog įtraukė į savos heraldikos sudėtį.

Taip, įtvirtinant Lietuvos pavaldumą Rusijai, Vyties simbolis pateko į Didžiojo Rusijos imperijos herbo sudėtį, 1845 metais šuoliuojantis raitelis tapo Vilniaus miesto simboliu, o 1878 metais – ir Vilniaus gubernijos herbu.

Tačiau rusifikatoriai dažnai buvo linkę keisti vieną Vyčio skydo detalę – tradicinį dvigubą kryžių stačiatikišku trigubu arba aštuonių galų kryžiumi.

Tokiu būdu per simbolius tarytum bandyta įteigti, kad šis kraštas nuo seno stačiatikiškas, o katalikybė – tik laikinas istorinis nesusipratimas.

Ant senojo Neries ir Vilnios santakos tilto pastabesnis praeivis būtinai atkreips dėmesį į masyvius Vyčiais papuoštus senovinius turėklus.

Vyčiai lyg ir įprasti, tačiau virš herbinių skydų iškilusi Rusijos imperijos karūna. Dabartinis tiltas buvo pradėtas statyti 1832 m., o iki to laiko abu krantus jungė medinis. Tiesa, kai kurie tradiciniai mūsų krašto simboliai vis dėlto buvo pakeisti naujais atėjūnų ženklais.

Kadaise dabartinių J.Basanavičiaus ir S.Konarskio gatvių sankirtoje stūksojo dvi stačiakampės kolonos, vadinamieji Baltieji stulpai, su dviem heraldinėmis figūromis – Vyčiais ant jų, kurie puikiai matomi sename 1837 metų piešinyje.

Kadaise Baltieji stulpai buvo tarytum savotiški Vilniaus vartai keliaujantiems iš Trakų ir Kauno, šalia stūksojo iki mūsų dienų išlikęs muitinės namelis.

Maždaug XIX a. viduryje Vyčiai buvo pakeisti dvigalviais Rusijos ereliais, kurie pasikeitus krašto valdytojams taip pat dingo nuo stulpų.

Lenkmečiu kolonos buvo puošiamos baltaisiais ereliais – Lenkijos herbo maketais, o ar būta kokių nors lietuviškų su Baltaisiais stulpais susijusių ketinimų atgautoje istorinėje sostinėje – nežinia.

Šiaip ar taip, senasis paminklas stovėjo savo vietoje iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, po to buvo nugriautas platinant gatvę.

Beje, panašūs stulpai kadaise žymėjo miesto ribas ir dabartinėse Antakalnio bei Liepkalnio gatvėse.

Lenkiškos Vilniaus valdžios požiūris į lietuvišką simboliką buvo nevienareikšmis.

Tautinei lietuviškai trispalvei čia, žinoma, vietos nebuvo, tačiau į Vytį lenkai žvelgė kiek atlaidžiau – veikiau kaip į tam tikrą regioninį bendros lenkiškos erdvės simbolį.

Savaime suprantama, kad Abiejų Tautų Respubliką lenkai pirmiausia laikė savo valstybe, o vėlyvąją LDK – jaunesniąja Karūnos sese su vis labiau lenkėjančiu valdančiuoju elitu.

Taigi senuosius sostinės Vyčius lenkai lyg ir paliko ramybėje, tačiau pirmojoje XX a. pusėje į Lenkijos sudėtį priverstinai įtrauktame Vilniuje pradėjo atsirasti vis daugiau mūsų kraštui gana svetimų baltųjų erelių – lenkiško valstybingumo simbolių.

Pavyzdžiui, ant išorinės Aušros vartų sienos dabartinės freskos vietoje lenkai pakabino milžinišką savo herbą, juo buvo papuoštas ir Lukiškėse stūksojęs obeliskas žuvusiems lenkų kariams.

Beje, vienas netoli dabartinio Operos ir baleto teatro lenkmečiu statytų pastatų dabartinėje J.Lelevelio gatvėje išsiskiria Vytį kiek primenančiu reljefu.

Sakoma, kad šis namas buvo numatytas lenkų karininkams apgyvendinti, tačiau ar senoji vietos heraldika kiek nors galėjo lemti jo puošybą, nėra žinoma.

Sovietiniai laikai savaip paženklino Vilnių.

Kilo leninų ir kapsukų paminklai, sovietinių švenčių metu gatvės mirgėjo raudonomis vėliavomis ir kūjais su pjautuvais.

Sovietų požiūris į „atgyvenusią feodalinę – buržuazinę – nacionalistinę“ simboliką buvo griežtai neigiamas, tad senoji lietuviška heraldika ir valstybiniai tarpukario atributai buvo pakeisti naujaisiais surogatais.

Senieji sostinės Vyčiai buvo palikti patys sau ir pasmerkti lėtai užmarščiai.

Ir vis dėlto griuvus sovietų režimui Vilnius pirmą kartą po daugelio amžių atgavo galimybę puoštis senaisiais lietuviškais simboliais.

Ne perpus derintais su svetimųjų heraldika, o išties savais, istoriškai būdingais tik šiam kraštui ženklais.

1988 m. vieną Vilniaus universiteto kiemelių papuošė stilizuotas Vytis su Gediminaičių stulpais ir varpu – prisikėlimo simboliu.

Netrukus didžiulis šalies herbas pagyvino Prezidentūros pastatą, 2009 m. naujai pastatytus Valdovų rūmus vainikavo puošni vėtrungė su lietuvišku raiteliu, ten pat iškelta ir istorinė Lietuvos valstybės vėliava – baltas Vytis ant raudono audeklo.

Senieji, neretai su svetimais simboliais derinti Vilniaus Vyčiai liudijo permainingą krašto istoriją, o naujieji – tos istorijos tęstinumą ir lietuviškos valstybės atkūrimą.

Juk Vytis, kad ir kaip buvo derinamas ar koreguojamas pagal iš svetur atėjusių šeimininkų užgaidas, visuomet liudijo, jog čia ne „rytinis kresas“ ir „ne šiaurės vakarų kraštas“, o Lietuva.