Caras Borisas Godunovas
Žmonės. Borisas buvo talentingas, ryški asmenybė, įgimto talento žmogus. Kaip rašė djakas Ivanas Timofejevas, caras Borisas „nuo gimimo iki mirties nebuvo nuosekliai mokęsis raidžių. Ir stebuklas – pirmą kartą turėjome tokį neraštingą carą!“ Bet užtat Borisas pasireiškė kaip patyręs, gudrus politikas, intrigantas ir demagogas be sąžinės. Įžengęs į sostą jis pareiškė: „Mano karalystėje nebus skurdžių ir neturtėlių“, – ir, palietęs savo marškinius, sušuko: „Ir šiuos paskutinius pasidalinsiu su visais!“
Iš tikrųjų jis galvojo tik apie savo valdžią ir svajojo sukurti naują Godunovų dinastiją. Godunovas, Maliutos Skuratovo žentas ir Ivano Rūsčiojo numylėtinis, nesibjaurėjo niekuo, kad tik pašalintų jam atrodančius pavojingus žmones. Užtat visa Maskva įsiminė, kad po karūnavimo 8 dienas iš eilės jis girdė liaudį midumi ir alumi, tūkstančiai žmonių gavo iš caro dovanų, o kaliniai – laisvę... Žodžiu, kaip rašė 1617 m. metraščio autorius, „ir taip puikavosi tarsi finikinė palmė geradarybių lapija“.
Caras Borisas vertino žinias, buvo nemažai girdėjęs apie užjūrio mokslo ir karo meno naujoves. Jis pirmasis iš Rusijos carų pradėjo siųsti bajorus mokytis į užsienį (beje, nė vienas iš jų į tėvynę negrįžo). Borisas samdė užsieniečius karininkus, leido protestantams, gyvenusiems Vokiečių slabadoje prie Maskvos, pasistatyti savo bažnyčią. Maskvoje pastatė gražius angliško stiliaus užvažiuojamuosius namus. Net norėjo įsteigti Rusijoje universitetą.
Borisas daug statė, įdarbino tūkstančius žmonių ir taip užtikrino jiems pragyvenimo šaltinį. Savo rankomis padėjo kertinius naujos tvirtovės Smolenske akmenis, o architektas Fiodoras Žirgas sumūrijo jos akmenines sienas. Maskvos kremliuje auksiniu kupolu suspindo 1600 m. pristatyta 80 metrų aukščio varpinė, gavusi Ivano Didžiojo vardą.
Auksu parašytas caro Boriso vardas ant varpinės matomas ir dabar. Pavyduoliai, žvelgdami į tais laikais neįtikėtinai aukštą, iš už 10 varstų nuo Maskvos matomą statinį, apkaltino Borisą beribiu išpuikimu, tuščiagarbišku noru prilygti Dievui. Varpinė pasirodė esanti tokia galinga ir tvirta, kad 1812 m. okupantai prancūzai neįstengė šio milžino susprogdinti. Apskrita akmeninė Lobnoje mesto ( Architektūros paminklas. Rus. lob – kakta, mesto – vieta. – Vert. ) – viešųjų bausmių vieta – Raudonojoje aikštėje – taip pat yra įsimintinas caro Boriso laikų kūrinys.
Sibire, Pavolgyje, pietuose jo valia buvo statomi nauji miestai ir įtvirtinimai. Vieną miestą Godunovo garbei pavadino Cariovu-Borisovu. Bet pačiu didingiausiu Boriso statybų projektu tapo Visų švenčiausiojo soboro Kremliuje – pačios didžiausios pasaulio stačiatikių šventyklos – statyba. Architektai jau buvo padarę medinį soboro maketą, jo statybai privežę didžiausius kalnus akmenų, bet dėl nežinomų priežasčių statyba nebuvo pradėta.
Caras svajojo sustiprinti dinastinius ryšius, dukrai Ksenijai ieškojo jaunikio užsieniečio. Iš pradžių išsirinko švedų princą Gustavą, bet jis neįtiko rusų rūmams. Nauju jaunikiu tapo danų princas Johannas, bet 1602 m. vargšelis netikėtai mirė Maskvoje. Žmonės manė, kad jį nunuodijo Borisas, esą išsigandęs, kad tikro karališko kraujo žentas nepaveržtų sosto, – juk pats Godunovas buvo kilęs tik ir totorių murzos giminės.
Boriso laimėjimai buvo vienas už kitą didingesni: pati aukščiausia varpinė, pats ilgiausias vandentiekis, pirmas akmeninis tiltas Maskvoje. 1600 m. nuliejo neregėto dydžio varpą, tuo pat metu nusprendė naujajai šventyklai padaryti didžiulį „Viešpaties karstą auksinį, visą kalinėtą ir angelus didžiuosius lietus..., ir Evangeliją auksinę, ir indus auksinius, ir kryžių aukso, ir visus kunigus bei patarnautojus bažnyčios... su akmenimis brangiaisiais ir perlais neįkainojamais“.
Caro Boriso asmenybė iki šiol lieka mįslinga. Jame taip susipynę ir gėris, ir blogis, kad neįmanoma jų atskirti. Galbūt teisus Boriso amžininkas Ivanas Timofejevas, rašęs, kad caro Fiodoro šventas paprastumas sulaikydavo Borisą nuo blogų darbų. Jis išmokė Borisą daug gero, bet „daug metų kirbėjęs piktadariškas noras – pasiekti pačios aukščiausios valdžios“ sužalojo Godunovo sielą. „Aišku, – tęsė Timofejevas, – kad kai Dievas atleido jį tramdžiusias vadeles ir nieko greta jo nebuvo, kas jį sustabdytų... Bet niekas nežino, kas jo mirties valandą paėmė viršų ir kuri jo darbų dalis – geroji ar blogoji – nusvėrė svarstykles...“
