Žmonės. Kaip jau minėta, 1582 m. paskutinė Ivano Rūsčiojo žmona Marija Nagaja pagimdė sūnų Dmitrijų. Valdant carui Fiodorui, dėl Godunovo intrigų caraitis ir jo giminės buvo išsiųsti į Ugličą, o 1591 m. gegužės 15 d. aštuonerių metų caraitį rado rūmų kieme perpjauta gerkle.
Boriso pasiųstas įvykį ištirti bojarinas Vasilijus Šuiskis nustatė, kad Dmitrijus per epilepsijos priepuolį parkrito ir pats užgriuvo ant peilio, su kuriuo tuo metu žaidė. Bet daugelis tuo nepatikėjo, manė, kad žudikus pasiuntė Godunovas, kuriam Ivano Rūsčiojo sūnus buvo neįveikiama kliūtis kelyje į aukščiausiąją valdžią.
Dmitrijaus mirtis nutraukė Riurikaičių dinastiją. Užsieniečio Jaqueso Margereti žiniomis, Borisas, norėdamas „atitraukti“ apstulbintus maskviečius nuo Ugličo įvykių, įsakė padegti Maskvą, o paskui veikliai ją gesino, net atlygino padegėlių nuostolius. Kaltę dėl gaisro suvertė Nagajams, ir Borisas susidorojo su caraičio giminėmis iš motinos pusės: du pateko į kalėjimą, o našlaujanti carienė buvo įšventinta vienuole Beloozere.
Ar caras Borisas buvo kaltas dėl Dmitrijaus mirties? Šis klausimas kamuoja istorikus jau ne vieną šimtmetį. Iš išlikusios Ugličo tyrimo bylos ir kitų dokumentų negalima daryti galutinių išvadų. Vieni istorikai mano, kad Borisas neprisidėjo prie Dmitrijaus mirties, jog iš tikrųjų ji buvo atsitiktinė ir nenaudinga Borisui, nes tokiu atveju jis neišvengiamai būtų kaltinamas žmogžudyste.
Kiti istorikai mano, jog caraičio „pasipjovimo“ versija menkai įtikinama: valdžios troškęs Borisas norėjo atsikratyti Dmitrijaus kaip pavojingo priešininko kovoje dėl sosto. Prie žmogžudystės versijos šalininkų priklauso V.Kobrinas, išmintingai pastebėjęs: „Tyrimo byloje neginčijamai ir gana išsamiai nustatyta, kad Dmitrijus sirgo epilepsija... Tokiam berniukui epileptikui davus į rankas peilį ar aštrią vinį, ypač priepuoliams padažnėjus, galo laukti ilgai nereikėtų. Būtent toks kelias – pats nepavojingiausias valdytojui, nepaliekantis pėdsakų, atitiko Boriso Godunovo, žmogaus, visada siekusio atsikratyti priešų tyliai, be triukšmo ir teatrinių efektų, psichologiją.“
Todėl įtikinamai skamba A.Tolstojaus pjesėje Caras Fiodoras Ivanovičius Boriso patikėtinio žodžiai, pasakyti caraičio Dmitrijaus žindyvei Vasilisai Volochovai, siunčiamai į Ugličą: jai įsakyta „saugoti caraitį“, juk „niekas nei gyvenimo, nei mirties nevaldo, o jis nuomariu serga!“ Iš šių žodžių Volochova suprato, ko iš jos norima...
1598-ieji – Boriso Fiodorovičiaus išrinkimas caru
Datos. Bevaikis caras Fiodoras mirė 1598 m. sausio 6 dieną. Liaudis taip mylėjo carą Dievo kvailelį, kad per jo laidotuves buvo tiek verksmo ir raudų, jog net nesigirdėjo giesmių. Brolių ir vaikų neturėjusio velionio skeptras perėjo jo našlei carienei Irinai Fiodorovnai, kuriai prisiekė bajorai ir liaudis. Bet ji atsisakė valdžios ir sausio 15 d. Novodevičės vienuolyne buvo įšventinta vienuole Aleksandros vardu.
Vis dėlto kurį laiką Irina buvo vadinama „cariene vienuole“ ir jos vardu buvo pasirašomi caro įsakai. Tuo metu įsiplieskė žiauri pogrindinė kova dėl valdžios: susikibo bojarinas Fiodoras Romanovas ir Borisas Godunovas. Už Fiodorą, velionio caro pusbrolį, stojo bajorai, už Godunovą – varguomenė, šauliai ir patriarchas Iovas.
46 metų Borisas tvirtai nusprendė paimti skeptrą į savo rankas, bet veikė apdairiai ir atsargiai. Jis nenorėjo pagarsėti kaip uzurpatorius ir tapti visuotinio pasipiktinimo auka, juo labiau kad prieš jį buvo dauguma Bajorų dūmos narių. Todėl, patikimų žmonių ir patriarcho Iovo padedamas, jis nudavė, kad ne pats veržiasi į valdžią, o liaudis, visuomenė svajoja jį matyti soste. Buvo surengtas tikras spektaklis.
Bajorai ir visas Zemskinis (XVI a. vid.–XVII a. vid. Rusų valstybės aukščiausioji luominė atstovaujamoji institucija. – Vert.) susirinkimas du kartus vyko į Novodevičės vienuolyną, kur pas seserį pasislėpė Godunovas, ir „ašarodami“ įkalbinėjo jį užimti sostą. Pikti liežuviai plakė, kad procesijoje nedalyvavusieji ir ant kelių prieš Godunovo celę nešliaužiojusieji turėjo mokėti dviejų rublių baudą. Vis dėlto dauguma ėjo savo noru, nes bijojo likti be „patikimo valdovo“.
Borisas du kartus atsisakė deputacijos siūlymo. Ir tik gailūs riksmai vaiko, pasodinto tiesiai po Boriso celės langu, nekaltu balseliu maldaujančio jo užimti sostą, „palaužė“ Boriso valią – jis maloningai ir esą nenoromis sutiko tapti caru. Sujaudinta liaudis jį pripažino ir palaikė. Jau vėliau, tapęs caru, Borisas nuslopino nepatenkintų bajorų pasipriešinimą.
