Tai – didžiulis barštinis augalas, turintis stiebą, lapus ir žiedyną, galintis užaugti net iki 5 metrų aukščio. Kadaise šis barštis buvo sutinkamas tik Kaukaze ir kai kuriose Turkijos regionuose, tačiau sovietinių agronomų „dėka“ paplito Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos kraštuose, netgi Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje.
Pavadinta Heraklio vardu
Milžiniškas barštis pavadintas žymaus Kaukazo floros tyrinėtojo Dmitrijaus Sosnovskio garbei, tačiau pirmą kartą nuodugniai aprašytas tik 1944 m. Lotyniškoje augalijos klasifikacijoje barštiniai augalai įvardijami žodžiu Heracleum - su legendinio graikų didvyrio Heraklio vardu siejamu žodžiu. Toks pavadinimas tikriausiai buvo suteiktas būtent todėl, kad barščiai pasižymi labai greitu ir nesulaikomu augimu.
Sosnovskio barštis aprašytas iš išskirtas kaip atskiras augalas palyginti neseniai, kas yra ganėtinai keista – juk šio milžino negalima buvo nepastebėti. Pasirodo, viskas galėjo būti daug paprasčiau. Ilgą laiką nuodingasis barštis tiesiog nebuvo labai skiriamas nuo kitų, panašių ir giminingų, tačiau kur kas mažiau kenksmingų barščių, tad ir atskiro pavadinimo jam nebuvo.
Jei Sosnovskio barštis ir toliau ramiai sau augtų istorinėje tėvynėje, tai vargu ar mūsų krašte apie jį kažkas kalbėtų. Deja, netrukus prasidėjo šio augalo invazija į šiaurę, taip pat ir į Lietuvą.
Pasakojama, kad pasikonsultavęs su savo karo sąjungininkais amerikiečiais Josifas Stalinas išgirdo, kad šie masiškai augina barščius kaip neįnoringą, tačiau neįtikėtinai vertingą pašarinę kultūrą. Diktatorius sukluso, prisiminė gimtojoje Gruzijoje augančius gigantiškus barščius ir pradėjo rūpinti jų auginimu ten, kur istoriškai šie milžinai niekuomet neaugo.
Tačiau tikriausiai tai - tik pasakojimas. Vargu ar pašariniuose augaluose menkai nusimanęs Stalinas galėjo ryžtis žengti tokį žingsnį be konsultacijų su sovietų „specialistais“. Maistinė barštinių vertė buvo seniai pastebėta ir pripažinta, tačiau nepakankamai įvertintos tuomet dar beveik visiškai netyrinėtos neigiamos Sosnovskio barščio savybės.
Plito vis tolyn į Šiaurę
1947 metais Sosnovskio barštis pradėtas auginti eksperimentinėse žemės ūkio fermose šiaurės vakarų Rusijoje, nuo 1948 m. - Latvijoje, 1950 m. – Lietuvoje, 1957 m. jis atvežtas į Estiją. Dar vėliau nuolat giriama „Stalino žolė“ bandyta įpiršti sovietų kolegoms lenkams ir rytų vokiečiams, tačiau tiek pirmi, tiek antri per labai trumpą laiką susivokė „importavę“ tikrą parazitą. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje Sosnovskio barštis buvo auginamas tiek Stalino, tiek Chruščiovo, tiek Brežnevo laikais.
Iš pradžių „Stalino žolė“ auginta nedideliuose plotuose, po to jos pasėliai buvo vis plečiami. Kai kur Sosnovskio barštis augintas dekoratyviniais tikslais, dar kitur – atliko gyvulius stabdančios gyvatvorės funkcijas.
Iš Sosnovskio barščio gaminamas pašaras gyvuliams tarytum ir tiko. Tiesa, jau buvo senokai pastebėta, kad ant žmogaus odos ištryškusios šio augalo sultys gali palikti nudegimus ir opas, tačiau kas gi kreipė dėmesį į tokį nieką? Skausmingai nusideginusieji ir pernelyg dideli smalsuoliai buvo tiesiog perspėjami nelįsti prie „naudingo pašarinio augalo“, tačiau jokių veiksmų, kad žmonės būtų apsaugoti nuo šio barščio, nesiimta.
Galutinai praregėta tik po kelių dešimtmečių. L.Brežnevo epochos pabaigoje vis daugiau mokslininkų pradeda pripažinti, kad „Stalino žolės“ nauda niekinė, o kenksmingumas – didžiulis. „Sosnovskio pašaru“ nuolat šertų karvių pienas pasirodė kur kas prastesnės kokybės ir kartesnis.
Nuodugniau ištirtas ir deginančių augalo sulčių poveikis, kurios reaguodamos į saulės šviesą gali sukelti gana rimtus odos nudegimus, o didžiulės raudonos pūslės iššoka praėjus netgi kelioms dienoms po sąlyčio su augalu. Neretai jautresni žmonės, o ypač – vaikai, atsidurdavo ligoninėje. Beje, visai neseniai atrastos, tačiau dar ne iki galo ištirtos genotoksinės Sosnovskio barščio savybės. Tai yra, augalo sultyse aptikta genų mutaciją galinčių sukelti medžiagų.
Neišnaikinamas nuodingas ateivis
Netrukus „Stalino žolė“ buvo visuotinai pripažinta žmogaus sveikatai pavojinga piktžole. „Sosnovskio pašarą“ gaminti liovėsi, tačiau ryžtingiau kovoti su atneštiniu parazitu irgi niekas nepakilo. Tad sąmoningai ignoruojamas barštis nekontroliuojamai plito. Reikalas tas, kad šis „Kaukazo svetys“ pasižymi itin dideliu prisitaikymu daugelyje klimatinių juostų, puikiai pakelia šaltį ir karštį, žaibiškai plinta per galybę metamų sėklų, jam nebaisios jokios augalų ligos ar juos naikinantys parazitai.
Nuodingasis ateivis yra itin sunkiai išnaikinamas, kadangi yra linkęs iš naujo atželti senosiose vietose bei nuolat nukariauti naujus plotus. „Stalino žolė“ laikoma parazituojančiu augalu, nes plėsdamasi iš savo vietų išstumia kitus augalus bei užgožia juos.
Lietuvoje Sosnovskio barščio naikinimas besąlygiškai sveikinamas, Estijoje kovai su „Stalino žole“ buvo panaudoti kariuomenės vyrai, o Baltarusijoje apie ištisas Sosnovskio barščio kolonijas skelbia įspėjamieji užrašai. Ir visgi tolimesnio kovos su šiuo „Kaukazo ateiviu“ sėkmingumo niekas prognozuoti nesiryžta.
Sosnovskio barštis – savotiškas sovietų sistemos palikimas. Problema, atsiradusi iš visiško aplaidumo, nežinojimo, nemokėjimo planuoti ir apskaičiuoti galimas pasekmes. Būtent žūtbūtinis siekis pasiekti pasakiškų, tačiau gana miglotų rezultatų neįvertinus visų aplinkybių ir pagimdė šios parazitiškos „Stalino žolės“ istoriją.
