Įvykiai. Iki 1589 m. rusų stačiatikių bažnyčia formaliai turėjo paklusti Konstantinopolio patriarchui, nors iš tiesų buvo nuo jo nepriklausoma. Atvirkščiai, nuskurdę, Osmanų engiami Konstantinopolio patriarchai negalėjo apsieiti be dosnios rusų pagalbos, patys dažnai vykdavo į Rusiją dovanų.
Į Maskvą iš Stambulo atvykusį patriarchą Jeremiją Godunovas įkalbėjo palaiminti pirmojo rusų patriarcho rinkimus, per kuriuos patriarchu buvo išrinktas Maskvos metropolitas Iovas. Aukščiausias bažnytinis patriarcho titulas Rusų stačiatikių bažnyčiai teikė išorinio spindesio, nors pirmasis patriarchas, kilęs iš miestiečių, visiškai priklausė nuo Boriso ir dėl to buvo karščiausias jo karūnavimo caru šalininkas.
Vis dėlto Iovas pasirodė esąs garbingas ir kilnus žmogus. Po Boriso mirties 1605 m., nekreipdamas dėmesio į maskviečių, nekantriai laukusių „valdovo Dmitrijaus“, entuziazmą, Iovas atsisakė prisiekti Dmitrijui Apsišaukėliui I, atskyrė jį nuo Bažnyčios, už tai patriarchą jėga nuvertė ir išsiuntė iš Maskvos į tolimą vienuolyną.
Valdant Borisui patriarchas Iovas daug padarė, kad būtų sukurta nauja bažnytinė hierarchija: įkūrė metropolito katedras (Naugardo, Rostovo, Krutų), arkivyskupijas (Vologdos, Suzdalės, Riazanės, Tverės, Smolensko) ir vyskupijas (Pskovo, Karelijos, Astrachanės). Taip prasidėjo pirmasis trumpas (trukęs kiek daugiau nei 100 metų) Rusų stačiatikių bažnyčios patriarchato laikotarpis (antrasis prasidėjo 1918 m.).
1591-ieji – paskutinis totorių antpuolis
Datos. Nuo 1590 m. architektas Fiodoras Žirgas statė aplink Maskvą devynių kilometrų ilgio sienas iš balto kalkakmenio (vadinamąjį Baltąjį miestą). Ir ne be reikalo. 1591 m. Krymo totoriai, forsavę Oką, prasiveržė iki Maskvos. Liepos 4 d. vakarą nuo Vorobjovo kalvų chanas Kazy-Girėjus žiūrėjo į miestą, nuo kurio galingų sienų griaudėjo patrankos, o šimtuose cerkvių skambėjo varpai. Tą vakarą paskutinį kartą istorijoje žiaurūs totorių kariai matė rusų sostinę.
Eiti toliau tamsoje chanas nesiryžo. Priešais stovėjo rusų pulkai su įtvirtinta gurguole – „judančiu miestu“. O naktį atsitiko kažkas nesuprantama: kilo baisus triukšmas, prasidėjo susišaudymas ir chanas įsakė savo šimtatūkstantinei ordai trauktis. Traukimasis virto bėgimu ir Okoje nuskendo daug chano karių. Pagal vieną versiją, Maskvą išgelbėjo palaimintasis caras Fiodoras, karštai meldęs pergalės priešais Dono Dievo Motinos ikoną. Ji esą ir atsiuntusi priešui nepaaiškinamą baimę.
Pagal kitą metraštininko versiją, tikrąja Krymo chano pabėgimo nuo Maskvos priežastimi tapo nesusipratimas, tikriausiai kilęs dėl visuotinės įtampos, tvyrojusios naktį prieš kruviną mūšį: „Vienas bajoro tarnas ėjo žirgų girdyti, ir jam vienas žirgas ištrūko, ir ėmė jis klykti: „Gaudykit žirgą!“ Ir dėl to persigando žmonės gurguolėje ir visose tvirtovėse Maskvoje ir kilo šaudymas didelis visur, ir nušvito visas miestas nuo patrankų.“
Sako, kad tada ir šaudė garsioji patrankų patranka (Rus. carj-puška. –Vert.), nors labai abejotina, ar ji iš viso galėjo šaudyti.
