Sibiro užkariavimas
Įvykiai. Sibiro chanatas buvo užkariautas po to, kai 1571 m. chanas Kučiumas nutraukė nuo 1555 m. susiklosčiusius vasalinius santykius su Maskva, kuriuos lėmė rusų sėkmė Pavolgyje. Turtingi pirkliai Stroganovai, įsisavinę Permės žemes, prekiavę druska ir kailiais, ne be valdžios pagalbos ir pritarimo, sukūrė bazę Sibirui pulti. Caras leido jiems statyti tvirtoves, turėti patrankų, kariuomenę, imti į ją visus norinčiuosius. Tokių rizikos mėgėjų rasdavosi nemažai.
Stroganovai pasamdė narsų Volgos atamaną Jermaką Timofejevą, kuris 1581 m. su savo gauja pradėjo užkariaujamąjį žygį į Sibirą. Reikalas pasisekė, nors žygis atšiauriomis upėmis ir taiga buvo sunkus. Jermakas ir jo šaunuoliai buvo narsūs ir nutrūktgalviai, be to, ginkluoti totoriams nežinomais šaunamaisiais ginklais. Jermakas greitai užėmė Kašlyko miestą – Sibiro chanato sostinę, o prieš tai mūšyje Irtyšiaus pakrantėje sutriuškino chano Kučiumo kariuomenę, kuris pralaimėjęs pasitraukė į pietus.
Jermako bendražygis atamanas Ivanas Žiedas atvežė carui raštą, jog Sibiras užkariautas. Ivanas Rūstusis, nusiminęs dėl pralaimėjimų Livonijos kare, džiugiai sutiko šią žinią ir dosniai apdovanojo kazokus ir Stroganovus. Bet išvyti chaną į stepes pasirodė buvo lengviau, nei išlaikyti valdžią didžiuliame Sibire.
Jermakas ėmė pralaimėti. 1584 m. jis, pasak legendos, nuskendo Irtyšiuje per naktinį mūšį su Kučiumu. Į dugną jį esą nutraukė sunkūs caro dovanoti šarvai. Bet jo darbai nebuvo pamiršti: gandai apie pasakų šalį, kur visiems gana minkštojo aukso – kailių, pasklido po visą valstybę.
Į Sibirą patraukė nauji kazokų būriai. 1596–1587 m. įkurta rusų Sibiro sostinė – Tobolsko miestas, paskui Tiumenė. Tuo pat metu kazokai paėmė į nelaisvę paskutinį Sibiro chaną Seid-Achmatą.
Prasidėjo didysis Sibiro įsisavinimas ir rusų apgyvendinimas. Vienas po kito čia dygo rusų miestai: Surgutas, Narymas, Tomskas ir kt.
1584 m. kovo 17 d. – Ivano Rūsčiojo mirtis
Datos. „Kūnas nusilpo, sirguliuoja dvasia, – rašė Ivanas testamente, – dvasios ir kūno šašų daugėja, ir nėra tokio gydytojo, kuris mane išgydytų.“ Nebuvo tokios nuodėmės, kurios caras nebūtų padaręs.
1581 m. lapkritį pykčio priepuolio apimtas jis nužudė savo vyresnįjį sūnų ir įpėdinį caraitį Ivaną, beje, tokį pat kaip tėvas žudiką ir tironą. Pasak legendos, caras lazda sumušė trečiają sūnaus žmoną (dvi ankstesniąsias jis prievarta atėmė iš sūnaus ir išsiuntė į vienuolyną), nėščią Jeleną, kurią, įėjęs į kambarį, rado neapsirengusią. Caraitis neva užstojęs netyčia prasikaltusią žmoną, ir tada Ivanas trenkė sūnui geležine lazda į smilkinį. Kitą dieną sužeistas Ivanas Ivanovičius, neištvėręs žinios, kad Jelena pagimdė negyvą kūdikį, mirė.
Iki pat paskutinės dienos caras nemetė įpročio kankinti ir žudyti žmones. Nuo šio užsiėmimo pailsėdavo žarstydamas brangakmenius, kuriuos puikiai pažinojo ir mėgo. Ilgas, su ašaromis akyse, maldas cerkvėje keisdavo gana savotiška atgaila: caras pareikšdavo, kad atleidžia visoms nesuskaičiuojamoms jo aukoms, ir, neatsimindamas tūkstančių vargšų nužudytųjų vardų, tikėjosi Dievo pagalbos: „O vardus jų, Viešpatie, tu pats žinai!“
Maldas ir pasninką keisdavo puotos ir ištvirkavimas. Kaip rašė anglas Dž. Horsis, gyvenimo pabaigoje „carui ėmė baisiai tinti lytiniai organai – požymis, kad jis gyveno nuodėmingai visus penkiasdešimt metų; pats jis girdavosi, kad turėjo tūkstantį nekaltų mergelių ir kad tūkstančiams savo (nesantuokinių) vaikų jis pats atėmė gyvybę.“
Apniktas kažkokios baisios ligos paskutinius gyvenimo mėnesius jis gyvas puvo ir neįtikėtinai dvokė. Jo mirties dieną (1584 m. kovo 17 d.) jam išpranašavo astrologai ir pranašautojos. Tos dienos rytą Ivanas jautėsi gerai ir pasiuntė astrologams žinią, kad šiandien pat jie bus nužudyti už melagingą pranašavimą. Šie paprašė palaukti – juk diena baigsis saulei nusileidus.
Išsimaudęs pirtyje, nurimęs Ivanas lengvu drabužiu ir chalatu apsivilkęs sėdo žaisti šachmatų partijos su nuolatiniu partneriu Rodionu Birkinu. Aplink lentą susibūrė artimieji. Bet caras nespėjo padaryti net pirmojo ėjimo: netikėtai nugriuvo ir mirė.
Negalime atmesti galimybės, kad priepuolio metu carui „padėjo“ numirti jo artimiausi bendražygiai, kurie buvo su juo tą valandą rūmuose. Gali būti, kad istorikai niekada negalės vienareikšmiai išversti pačios svarbiausios Horsio – vienintelio mūsų žinių apie paskutinę Rūsčiojo valandą šaltinio – užrašų vietos.
Horsis apie netikėtai pargriuvusį carą rašė taip: „He was strangled.“ Neaišku, ką turėjo omenyje anglas: arba caras „buvo pasmaugtas“, arba carui užėjo „dusulio priepuolis“... Bet neginčijama, kad Dievas neleido Rūsčiajam išvengti pragaro: įšventinti vienuoliu prieš mirtį jo nespėjo.
Atsiskyrėlio gobtuvu apgaubė jau stingstantį tirono lavoną... Ivano įpėdiniu tapo jo sūnus Fiodoras.
