Žmonės. Amžininkai į sostą įžengusį dvidešimt septynerių metų Fiodorą Ivanovičių – Ivano ir carienės Anastasijos sūnų – laikė silpnapročiu (apie jį rašė „prasto proto“), beveik idiotu: soste jis sėdėjo palaimingai šypsodamasis ir grožėdamasis skeptro briliantų spindesiu. Labiausiai mėgo melstis, skambinti varpais, klausytis pasakų ir visur kur paklusti žmonai Irinai, Boriso Godunovo seseriai.
Ligotas ir bevalis Fiodoras negalėjo savarankiškai valdyti šalies. Pagal Rūsčiojo testamentą jam buvo priskirta bajorų regentų taryba, į kurią įėjo ir Borisas Godunovas. Naudodamasis sesers Irinos įtaka carui, jis susidorojo su kitais bajorais regentais ir beveik 13 metų iš tikrųjų valdė valstybę. O caras Fiodoras jam buvo tik marionetė, paklusniai vaidinantis vienvaldžio vaidmenį, dalyvaudavo ceremonijose ir pamaldose, žodžiu, caravo, o ne valdė.
Jau per karūnavimą 1584 m. gegužės 31 d. Kremliuje jis taip pavargo, kad paprašė Boriso Godunovo ir kunigaikščio I.Mstislavskio palaikyti valdžios simbolius – Monomacho kepurę ir valstybės simbolį – „auksinį rutulį“, kas nustebino visus dalyvavusiuosius. Kitą kartą per ceremoniją Kremliuje Borisas rūpestingai pataisė Monomacho kepurę ant Fiodoro galvos, tarsi kreivai uždėtą. Už tokį poelgį paprasto valdinio lauktų tikriausia mirtis, o Borisas nustebusios minios akyse drąsiai demonstravo savo visagalybę ir caro niekingumą.
Favoritas pamažu išgyvendino iš šio pasaulio savo varžovus: iždininką Piotrą Goloviną numarino kalėjime, o kunigaikštį I.Mstislavskį įšventino vienuoliu. 1585 m. Godunovas atskleidė sąmokslą prieš save. Paaiškėjo, kad bajorai prašė caro Fiodoro išsiskirti su nevaisinga Irina ir drauge atsikratyti Boriso. Bet ir šis, ir kiti bandymai nuversti Borisą nepasisekė.
Godunovas žiauriai susidorojo su savo priešais: vienus ištrėmė į tolimus miestus, kitus įšventino vienuoliais, treti žuvo dėl savo „neapdairumo“. Pavyzdžiui, į Beloozerą ištremtas kunigaikštis I.Šuiskis esą per anksti užšovė krosniakaištį ir netyčiom „užtroško“, kaip Ivano Rūsčiojo laikais irgi „užtroško“ Jefrosinija Starickaja.
1595-ieji – taika su Švedija
Datos. Fiodoro valdymo laikais karų nualinta Rusija nesudarė taikos tik su Švedija. Nuolatinės nesantaikos tarp Švedijos ir Rusijos priežastys šiuo laikotarpiu buvo gana originalios. Ivanas Rūstusis kategoriškai atsisakė pripažinti neteisėtą „mužikišką“, jo nuomone, Vazų dinastiją, valdžiusią Švediją nuo 1521 metų. Visos Švedijos karalių pastangos pakeisti jiems gėdingą padėtį nedavė vaisių.
Tačiau 1567 m. padėtis lyg ir pasikeitė. Ivanas sutiko sudaryti sutartį su Eriku XIV, pripažinti jį sau lygiu, bet iškėlė vieną sąlygą. Erikas turi išduoti Rusijai Kotryną, tuo metu įkalinto Jono, karaliaus brolio, žmoną. Ji buvo pikčiausio Ivano priešo Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto sesuo. Dar 1560 m. Ivanas jai piršosi, tačiau tada Kotryna pasirinko Švedijos princą Joną.
Nuo to laiko Ivaną užvaldė kerštingos mintys, šiaip ar taip, Kotryną gauti ir vesti arba tiesiog priversti mazgoti grindis ir skalbti skalbinius Aleksandro slabadoje – išpuikėlio Žygimanto pykčiui!
Eriko nenustebino Maskvos tirono keistybės. Jis ir pats buvo, švelniai tariant, psichiškai nesveikas žmogus, taigi caro Ivano idėja jam pasirodė nebloga. Į Stokholmą pargabenti Kotrynos išvyko rusų pasiuntinybė. Bet diplomatai dar nespėjo išsidėlioti daiktų, o galutinai išprotėjęs Erikas buvo nuverstas nuo sosto ir naujuoju karaliumi tapo į laisvę paleistas Jonas III.
Galima įsivaizduoti, kaip jis jautėsi sužinojęs apie rusų pasiuntinybės tikslą. Pasiuntinybė buvo nusiaubta, pasiuntiniai apiplėšti ir pusę metų laikyti Turku kalėjime. Tiesa, kiek vėliau Jonas III persigalvojo ir atsiprašydamas pasiuntė į Rusiją pasiuntinius, vadovaujamus Pauliaus Justeno, kurie, Ivanui įsakius, keršijant už rusų pasiuntinių kančias, taip pat buvo apiplėšti iki siūlo galo ir įkalinti Murome, kur gaudavo tik duonos ir vandens.
Ištrūkęs iš Rusijos Justenas rašė Jonui III: „Valdove ir maloningasis karaliau! Sunku ir pavojinga būti pasiuntiniu pas tironus, kurie teisingu dalyku laiko tik tai, ką patys nusprendžia.“ Justenas patarė karaliui pamiršti Rusiją, kol ją valdo Ivanas IV.
Paskui kilo ir daugelį metų truko Rusijos–Švedijos karas, ir tik po Ivano IV mirties (o 1592 m. mirė ir Jonas III) atsirado galimybė sudaryti Tiavzino taikos sutartį, kuri pasirašyta 1595 metais. Pagal ją Rusija atgavo Ivangorodą, Koporę, Korelą (dabar Prioziorskas, suo Keksholmas. – vert.), tačiau perdavė švedams valdyti Narvą. Rusijai liko tik mažytė Baltijos pajūrio atkarpa Nevos žiotyse, tačiau galiausiai į šalį atėjo ilgai laukta taika.
