Į kelias valandas trunkančias jo paskaitas susirenka tiek daug žmonių, kad šešių šimtų vietų salėje telpa ne visi norintys.
Įamžino suniokotą miestą
„Jau pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Vilnių ir sugriovė nemažai pastatų. Tačiau karo pabaiga miestui buvo daug nelaimingesnė negu jo pradžia“, – pasakojo S.Žvirgždas.
Dėl Vilniaus rusų ir vokiečių divizijos kovėsi savaitę.
Raudonoji armija miestą iš hitlerininkų gniaužtų plėšė nesigailėdama: Vilnių sovietų kariuomenė apsupo ir griovė bombomis.
Rusai kartu su vokiečiais Vilniui padarė siaubingos žalos. Sugriauta ir sudeginta maždaug 40 proc. visų Vilniaus pastatų.
1944 m. fotografas Janas Bulhakas su sūnumi Janoszu fotografavo sugriautą miestą.
„Tą fotografijų albumą drauge su vilniečio meno istoriko Mariano Morelowskio ataskaita apie karo padarinius sovietai norėjo pateikti kaip kaltinimą nacių piktadarystėms įrodyti ir, kaip jau ne kartą buvo, užmaskuoti savo pačių nusikaltimus“, – pabrėžė S.Žvirgždas.
J.Bulhakas kartu su sūnumi padarė 257 sugriauto Vilniaus nuotraukas. Fotografijų albumas buvo perduotas miesto okupacinei valdžiai.
Kitą panašų 400 fotografijų rinkinį J.Bulhakas išvežė į Lenkiją. Šios nuotraukos nebuvo rodomos beveik 50 metų.
Kas sugriovė stotį?
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje geležinkelio stoties pastatas ir aplinkui stovintys namai buvo smarkiai apgriauti galingo sprogimo. Kas ten įvyko?
Pasirodo, 1945 metų sausio 12 dieną Vilniaus stotyje dėl geležinkelininkų aplaidumo užsidegė ir sprogo ešelonas su šaudmenimis.
Žuvo 94 žmonės, daugiau nei trys šimtai buvo sužeista. Sudegė garvežys ir 47 vagonai su šaudmenimis, elektros stotis, depas ir daugybė kitų pastatų.
Įdomu tai, kad sprogimas pačios geležinkelio stoties smarkiai neapgadino.
Tuometė valdžia įvykusį sprogimą stengėsi nuslėpti, todėl ilgus metus apie jį nieko nebuvo žinoma.
Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus archyvams, aptiktas raštas Antanui Sniečkui, kuriame buvo išdėstyti ir visi įvykio faktai.
Atsiminimai stingdo kraują
„Tą sausio 12 dieną maždaug 16 valandą miestiečiai virš šalies sostinės patamsėjusiame danguje išvydo grybo formos liepsnos stulpą.
Sovietų ešelonas su sprogmenimis, skirtais frontui, sprogo geležinkelio stotyje.
Nė vienas karo metų bombardavimas taip siaubingai nesugriovė Vilniaus pastatų, kaip šis sprogimas.
Ešelonas sprogo ne iš karto – visą naktį sproginėjo pavieniai vagonai, nors kareiviai, nepaisydami mirtino pavojaus, bandė nutempti vagonus tolyn nuo sprogimo epicentro.
Regis, traukinys vežė ne paprastus sprogmenis – ugnies viesulas nušlavė aplinkinius namus. Visi stotyje buvę žmonės pavirto pelenais.
Beveik visame mieste išbyrėjo langų stiklai, sprogimo banga išvertė langus drauge su rėmais.
Stiklai lavina byrėjo ant gatvėmis einančių žmonių“, – nežinomų liudininkų žodžius citavo S.Žvirgždas.
Liudininkų užrašuose minima, kad net dabartiniame Gedimino prospekte buvo daugybė sužeistųjų.
Nusiaubtą Vilnių matę žmonės rašė, kad Vilniaus namai nuo sprogimo bangos griuvo tarsi kortų nameliai.
1949–1951 m. geležinkelio stotis buvo atstatyta.
