Praėjusią savaitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose daugiau kaip pusšmtis mokslininkų iš Lietuvos, Italijos, Lenkijos ir JAV aptarė Lietuvos ir Italijos įvairialypius istorinius ryšius nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Konferencijos „Lietuva-Italija: šimtmečių ryšiai“ proga tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ pirmą kartą Lietuvoje pristatė visą pluoštą Vilniuje dirbusio, bet šiandien nepelnytai pamiršto XVII a. pradžios italų kompozitoriaus Giovanni Battista Cocciolos kūrybos.
Darbai išbarstyti svetur
G.B.Cocciola (XVI a. II pusė – XVII a.) tarp 1589-1623 metų tarnavo LDK kanclerio Leono Sapiegos Vilniaus rūmuose, buvo ryškiausias jų muzikas, didelės kapelos vadovas. Tai žinoma iš Venecijoje (1612 m.) ir Antverpene (1625 m.) išleistų jo kūrybos rinkinių titulinių lapų.
Lietuvoje tais laikais nebuvo natų leidėjų, tad G.B.Cocciolos kūriniai išliko tik aplinkiniuose kraštuose sudarytuose natų rankraščiuose. Jei ne minėti tituliniai lapai, šiandien diskutuotume, ar jis apskritai dirbo Vilniuje.
Pasak muzikologės Jūratės Trilupaitienės, apie G.B.Cocciolos kūrybą galima spręsti iš 1957-aisiais surasto Peplino cistersų vienuolyno vienuolio XVII a. pradžioje sudaryto natų rinkinio vargonams, tais pačiais laikais Braunsburgo jėzuitų kolegijos studento sudaryto rinkinio ir kitų svetur aptinkamų rankraščių.
Spėjama, kad kompozitorius yra ir "Sapiegų albumo" - vieno įdomiausių to meto Lietuvos muzikinės kultūros paminklų - kai kurių kūrinių autorius. Mat sudarant šį rankraštį G.B.Cocciola kaip tik tarnavo Sapiegoms. Tačiau itališką repertuarą, mokyklą ir notaciją atspindinčiame rankraštyje nenurodyti kūrinių autoriai ir jo sudarytojas.
Išbarstytus Olandijoje, Italijoje, Lenkijoje G.B.Cocciolos darbus prieš dešimtmetį pabandė surinkti ir iššifruoti lenkų muzikologė Irena Bienkowska, parašiusi šia tema disertaciją. Tačiau senosios muzikos tyrėjos J.Trilupaitienės manymu, dar ir dabar nesurasti visi jo kūriniai.
Pasak profesorės, G.B.Cocciola buvo labai produktyvus ir gerai žinomas aplinkiniuose kraštuose kūrėjas. Pagal to meto tradicijas jis turėjo lydėti L.Sapiegą kelionėse ir dalyvauti svetur vykusiose rūmų iškilmėse bei bažnytinėse apeigose. „L.Sapiega stengėsi, kad jo rūmų muziko kūryba būtų žinoma kuo plačiau, nes tai turėjo pristatyti ir patį didiką“, - mano mokslininkė.
Deja, apie muziko gyvenimą išliko nedaug informacijos, o jo kūryba Lietuvoje šiais laikais yra skambėjusi tik fragmentiškai.
Kelis kompozitoriaus kūrinius įrašė į kompaktines plokšteles „Semplice“ kompanija, vadovaujama Rūtos Skudienės. Ši muzikos įrašų leidykla rengs ir G.B.Cocciolos kūrinių albumą, į kurį žada įtraukti ir kitų Abiejų Tautų Respublikos didikams tarnavusių italų kompozitorių muzikos.
Muzikavo pagal širdies dūžius
„Man šis projektas – kaip anos epochos Vilniaus muzikinės praktikos enciklopedija“, - sakė vienas ansamblio „Canto Fiorito“ vadovų argentinietis Gustavo Gargiulo.
Mat norint atkurti Renesanso ar ankstyvojo baroko muziką, reikia išmanyti to meto koncertinę praktiką, turėti žinių apie socialinį, politinį, religinį, kultūrinį gyvenimą.
„XVII a. muzika rankraščiuose buvo užrašoma tik iš dalies – be ornamentuotės, takto brūkšnių, nenurodant instrumentų, - pasakojo Gustavo. – Muzikos pulsą lemdavo tekstų prasmė ir širdies plakimas. Atlikėjams reikėdavo gerai jausti vienam kitą. Toks glaudus muzikantų tarpusavio kontaktas šiandien išlikęs tik džiaze“.
Pasak G.Gargiulo, kartais net neįmanoma šiuolaikiškais rašmenimis perteikti senųjų partitūrų niuansų – nėra atitikmenų jų ženklams. Be to, tas pats muzikos ženklas skirtinguose amžiuose gali būti suprantamas skirtingai.
G.B.Cocciolos ranka rašytų rankraščių apskritai nėra išlikę, o perrašinėtojai palikdavo skirtingas versijas, nes kapelų instrumentarijus skyrėsi.
„Canto Fiorito“ G.B.Cocciolos muzikai atlikti pasirinko šiandien retai girdimus, itin artimus žmogaus balsui cinką arba kornetą, barokinį tromboną, išilgines fleitas. Koncerte skambėjo ir bosinis smuikas (basso di violino), portatyviniai vargonai.
Gairė būsimiems atlikėjams
„G.B.Cocciolos muzika nepaprastai graži. Turime didžiuotis, kad ji skambėjo Vilniuje, gal netgi katedroje. Tačiau Europoje jos beveik niekas nežino. Mes laimingi, kad galėsime ją parodyti pasauliui“, - džiaugėsi „Canto Fiorito“ fleitininkė Ieva Baublytė.
G.Gargiulo neabejojo, kad būsimasis albumas taps gaire kitiems šios muzikos atlikėjams.
„Canto Fiorito“ vadovas ansamblio nepervertina. Jis subūrė išties stiprius instrumentininkus. Ansamblio artistai, tarp jų – I.Baublytė ir abu vadovai: cinko virtuozas G.Gargiulo bei brazilų fleitininkas Rodrigo Calveyra, - yra baigę studijas svarbiuose Europos senosios muzikos centruose. Daugelis groja garsiuose kolektyvuose.
Senosios muzikos atlikimo patirtį uoliai kaupia ir „Canto Fiorito“ dainininkai lietuviai – Renata Dubinskaitė, Ieva Gaidanavičiūtė, Saulė Šerytė, Nerijus Masevičius. Kolektyvas pristatė Lietuvoje jau ne vieną senosios muzikos programą. Jo nariai čia rengia ir senosios muzikos seminarus bei meistriškumo kursus.
Lietuvoje vis dar nerengiami senosios muzikos žinovai. Tačiau norintys jau gali susipažinti su senąja muzika Valdovų rūmuose: I.Baublytė muziejaus renginiuose pasakoja apie LDK bei kituose Europos dvaruose skambėjusią muziką, jos kūrėjus ir atlikėjus.
Kitam kūrėjui - festivalis
Nuo kitų metų į Valdovų rūmus įžengs ir žymiam XVII a. kompozitoriui Marco Scacchi (1602-1662) skirtas festivalis, iki šiol rengtas tik jo gimtajame Galezės mieste Italijoje. Mat M. Scacchi daugiau kaip 30 metų tarnavo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ir Lenkijos karaliams, buvo ilgametis Vladislovo Vazos kapelos vadovas ir kompozitorius.
Iki pat šio šimtmečio Italijoje mažai kas buvo matęs jo partitūras – M.Scacchi buvo sugrąžintas Italijos istorijai tik prieš keliolika metų, kai šioje šalyje imta tyrinėti jo muziką.
Konferencijoje „Lietuva-Italija: šimtmečių ryšiai“ apsilankė visa Galezės miesto delegacija su meru priešakyje. Ji užsimojusi skleisti M.Scacchi muziką ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Kūryba kupina netikėtumų
Jūratė Trilupaitienė, muzikologė:
„G.B.Cocciola – labai svarbus muzikos istorijos atradimas. Tai europinio masto kompozitorius, prilygintinas savo kūryba geriausiems italų meistrams. Jo kūriniuose apstu netikėtumų ir muzikinės kalbos naujovių. Dauguma jo kompozicijų turėjo skambėti Sapiegų aplinkoje, jų funduojamose bažnyčiose, Vilniaus katedroje ir Valdovų rūmuose. Kaip skambėjo tais laikais muzika, niekas nežino, tad nurodyti, koks turi būti jos skambesys, – neįmanoma“.
