Kiekviena valstybė – demokratinė ar autoritarinė, europietiška ar azijietiška, skurdi ar turtinga – turi susikūrusi savitą išskirtinę simboliką ir savitą valstybės ceremonialą, kurio detalės gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo vietos tradicijų bei šalies istorijos, tačiau iš esmės visi pagrindiniai valstybės atributai yra be galo panašūs nepriklausomai nuo to, ar kalbėtume apie Norvegiją, apie Japoniją, apie Jungtines Valstijas ar apie Angolą. Kaip žinia, pagrindiniais bet kurią šalį reprezentuojančiais simboliais laikomi vėliava, herbas ir himnas.
Vėliava
Kalbant banaliai, bet kuri vėliava tėra paprasčiausio audeklo skiautė ant ilgesnio ar trumpesnio koto, tačiau tam audeklui nuo seno buvo priskiriama ypatinga simbolika. Manoma, kad pagrindinė pačių seniausių vėliavų (ar jų užuomazgų) paskirtis buvo signalinė.
Ant ieties ar ilgos karties parišta medžiagos skiautė buvo paprastas, bet puikus orientyras senovės kariams mūšio įkarštyje ar taktinių manevrų eigoje. Vėliava padėdavo skirti saviškių būrius, o vėliau netgi atpažinti atskiras kariuomenės formuotes.
Senovės Romoje tokių signalinių kariuomenės ženklų nešėjai laikydavosi arčiau vadų, tad simbolio praradimas dažnai reiškė ir vadovybės sutriuškinimą bei neišvengiamą kariaunos pralaimėjimą. Jau žiliausioje senovėje vėliavoms pradėta teikti ir religinė prasmė. Dažnai vėliava ne tik simbolizavo bendrą dvasią ir vienybę, bet ir pati garbinta kaip brangi relikvija.
Vėliavos tapo tam tikra matoma „padedančios aukštybių jėgos“ išraiška – būtent todėl kadaise jos puoštos žvėrių-totemų ir dievybių atvaizdais, vėliau ant jų atsirado religinės paskirties užrašai tikint, kad vėliava ne tik simbolizuoja, bet ir turi tam tikrą dvasinės jėgos užtaisą, galintį įkvėpti karius narsiam puolimui ar atkakliai gynybai. Lietuvių kalboje žodis „vėliava“ susijęs su vėlėmis ir, matyt, atklydęs iš be galo seno tikėjimo, kad kartu su gyvais kariais jų gretose kaunasi ir kritusiųjų vėlės. Angliškasis „flag“ kyla iš senos germanų šaknies, reiškiančios plazdėjimą vėjyje ar skrydį. Vokiečių „fahne“ išsirutuliojo iš senojo „fanon“, kuris reiškė tiesiog audeklo skautę.
Šiuolaikinių valstybių vėliavos tiesiogiai kilo iš senųjų vėliavų. Žinoma, dabar vargu ar besutiksime daug tokių, kurie tiesiogiai tiki magiškomis vėliavos galiomis, tačiau pagarba šiam simboliui niekur neišnyko. Vėliava ir dabar laikoma ne paprasta audeklo skiaute, o tam tikras aukštesnes prasmes turinčiu simboliu. Dar ir mūsų laikais kovos vėliavos praradimas mūšyje laikomas didžiausia gėda, o už bet kokį visuotinai pripažinto šalies simbolio išniekinimą baudžiama.
Atrodytų paradoksalu, tačiau istorijoje dėl šio simbolio užvaldymo, savo vėliavos iškėlimo ar priešo vėliavos nutrenkimo žemėn buvo veržiamasi į tikrą pražūtį, nuožmiai kovojama ir aukojamasi. Ir šia prasme vėliava tarsi tampa miniatiūrine visko, už ką kovojama, išraiška. Tad valstybių simbolikos lygmenyje ir su valstybės gyvenimu susijusiose ceremonijose vėliava ypatingai gerbiama kaip pačios šalies ir joje gyvenančių piliečių bendruomenės simbolis. Seniausia nepakitusia šalies vėliava pasaulyje laikoma Danijos vėliava – baltas kryžius raudoname fone, kuri paminėta XIV a. šaltiniuose.
Herbas
Valstybės herbas – kiek sudėtingesnis simbolis. Neretai jo kilmė aiškinama kokia nors legenda, o šalyse su sena istorija herbu dažnai pasirenkamas koks nors heraldinis praeities valdovų simbolis. Paprastai klasikinės heraldikos atsiradimas siejamas su viduramžiais ir Vakarų pasaulio riterijos suklestėjimu, nors yra teigiančių, kad iš tiesų herbų užuomazgų reikia ieškoti ne tik kur kas senesnėje Antikos kultūroje, bet ir vadinamosiose barbarų visuomenėse, kuomet genčių kariai pradėjo žymėti savo statusą pačiais įvairiausiais piešiniais ant skydų.
Istorinėje ir šiuolaikinėje europietiškoje heraldikoje dažni liūtai ir ereliai – pačiomis kilniausiomis simbolinėmis savybėmis apdovanoti gyvūnai, nors neretai bendrą herbų tradiciją pripažino ir tos šalys, kurios heraldiką įvardijo „praeitin nugrimzdusio išnaudotojų pasaulio“ atgyvena. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos ir jos respublikų herbai buvo sukurti iš naujo, nesiremiant jokiomis istorinėmis tų kraštų tradicijomis, tačiau šie herbai buvo pripažįstami lygiai taip pat kaip ir jų „feodaliniai – buržuaziniai“ analogai.
Valstybinėje simbolikoje herbui tenka kiek iškilmingesnis statusas, tačiau, matyt, dėl savo sudėtingumo populiarumu jis kiek nusileidžia vėliavai. Vaizdžiai kalbant, herbas – savotiškas valstybės antspaudas ir senos šalies istorijos liudytojas ne taip jau seniai užgimusioje trispalvių vėliavų epochoje. Jau pats savaime herbas pretenduoja į tam tikrą išskirtinumą ir elitiškumą, o pats žodis kilo iš vokiečių „erbe“ (palikimas, paveldas). Angliškas herbo pavadinimas „coat of arms“ verčiant pažodžiui reiškia „ginklų apsiaustą“ arba „apsiaustą su herbu“ ir primena apie tuos laikus, kai herbai buvo paišomi ne tik ant riterių skydų, bet ir siuvinėjami ant berankovių apsiaustų.
Himnas
Senojoje Graikijoje žodžiu „himnas“ buvo vadinamas dainuojamasis, dažniausiai iškilmingas religinio turinio kūrinys, kuriuo buvo šlovinama dievybė ar mitinis didvyris, o religinės giesmės savo ruožtu kilo iš maldų. Vėliau religinių himnų tradicijos įsitvirtina ir krikščioniškose ceremonijose.
Iš pradžių vyravo griežtai religinės himno formos: šias giesmes traukė tiek viduramžių kariai prieš mūšį, tiek paprasti tikintieji religinių švenčių metu, tačiau Atgimimo epochoje himno žanras nutolo nuo religinės tematikos ir kiek priartėjo prie liaudies dainų turinio. Vokietijoje ir Anglijoje gimsta pirmieji karo himnai, iš kurių vėliau išsivysto visiems pažįstamas karinio maršo žanras.
Šiuolaikinius Europos valstybių himnus galima laikyti tam tikra senųjų kovos dainų ir netgi religinių himnų tąsa. Valstybės himnas – tai šlovės giesmė savo šaliai, kurioje apdainuojamos krašto dorybės, jo istorija, neretai prašoma Dievo globos. Kartu su vėliava ir herbu, himnas laikomas vienu pagrindinių valstybės simbolių, o ypatingą jo statusą ir kilmę iš religinės giesmės patvirtina tai, kad išgirdus himną paprastai atsistojama ar nusiimama kepurė, nors pats tekstas gali būti visiškai nesusijęs su jokiais religiniais jausmais.
Bene pačiu garsiausiu ir ankstyviausiu valstybės himnu laikoma britiškoji giesmė „Dieve, saugok karalienę“ (jei valdo karalius, tuomet giedama „Dieve, saugok karalių“), nors jos tekstas daugiau susijęs su monarcho asmeniu nei su šalimi. Įdomu tai, kad šis XVIII a. kūrinys pagal įstatymus niekad nebuvo ir nėra patvirtintas kaip oficialus Didžiosios Britanijos himnas, nepaisant to, himnu jis pripažįstamas de facto. „Dieve, saugok karalienę“ melodija pasirodė tokia populiari, kad kadaise ją savo valdovams šlovinti naudojo ir kitos tuometinės monarchijos, pavyzdžiui, kaizerinė Vokietija.
Ceremonialas
Be valstybinių simbolių, kiekviena šalis pasižymi ir tam tikru valstybės ceremonialu. Vienas šio ceremonialo pavyzdžių – prezidento inauguracija. Lotiniškas žodis „inauguracija“ reiškia įšventinimą ir iš esmės yra ne kas kita, kaip supaprastinta ir nuo didelės dalies religinio bei simbolinio misticizmo apvalyta valdovo karūnavimo ceremonija. Tačiau pagrindiniai momentai – valstybės galvos priesaika, tam tikrų valdžios regalijų jam įteikimas, sveikinančios pabūklų salvės, karinis paradas ir iškilmės po to, visai kaip senovėje, išliko.
Kariuomenės, policijos ir civilinės valdžios atstovų priesaika šaliai – viešas tam tikrų įsipareigojimų prisiėmimas laiduojant savo garbe, reputacija, laisve ar gyvybe. Įvairios priesaikos formos aprašytos seniausiuose istoriniuose šaltiniuose ir prisiekiama galėjo būti bet kam: dangaus ir požemio dievams, valdovui, senjorui, tėvui, kokiam kitam asmeniui, gimtajam kraštui ar šventai relikvijai.
Dažnai priesaikos žodžius lydėdavo tam tikras simbolinis veiksmas: gyvulio aukojimas, rankos pakėlimas rodant nuoširdumą ir piktų kėslų neturėjimą, priesaika laikant ginklą, priesaika uždėjus ranką ant „šventų knygų“, mūsų laikais – priesaika ant Konstitucijos, ir pan.
Nuo senų laikų priesaika – labai svarbus simbolinis aktas ir žingsnis, kurio nežengus paprastai netampama tuo, kuo siekiama tapti. Dar palyginti visai neseniai kiekviena priesaikos ceremonija turėjo stiprų religinį atspalvį – prisiekiama buvo priešais religinius simbolius ar prašant Dievo suteikti galių laikytis priesaikos, tačiau pasaulietinių valstybių epochoje priesaika yra tapusi grynai civiliniu aktu.
Iškilmingi kariuomenės paradai – dažniausiai valstybių prerogatyva. Iš esmės kiekvienas karinis paradas yra jei ne valstybės galios ir tam tikros agresijos, tai bent jau pasiryžimo apginti save demonstravimas. Kariniai paradai paprastai rengiami svarbių valstybei švenčių ar didžių pergalių proga, o tai simboliškai priartina jį prie žymiosios romėnų Triumfo eisenos, kurios metu imperijos gyventojams buvo demonstruojama ne tik nugalėtojų kariaunos jėga, bet ir dėkojama karo dievams už siųstą pergalę.
Triumfo eisenų metu buvo vedami karo belaisviai ir rodomas prisiplėštas grobis, o pats triumfatorius dažydavo veidą raudona – pergalės, kraujo ir karo dievo Marso – spalva. Pastaraisiais amžiais, žinoma, niekas pagoniškų demonstracijų nerengė, tačiau sąsajas su kariškomis romėnų tradicijomis priminė milžiniškų Triumfo arkų statyba, po kuriomis mielai žygiuodavo daugelio galingų šalių kariaunos.
Kai kas pastebi, kad būtent didžiulių karinių paradų metu valstybės garsiausiai skelbdavo apie save organizuotumu, karingu „bendros valios“ koncentravimu ir valstybinių simbolių demonstravimu. Būtent kariniai paradai griaudžiant iškilmingiems maršams keldavo didžiausią patriotinę visuomenės ekstazę, todėl šis grynos galios rodymas ilgus šimtmečius buvo itin svarbi sudedamoji visų valstybinių ritualų dalis.
Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų šalių parodomasis militarizmas tapo veikiau blogo skonio ženklu nei patriotinio įkvėpimo šaltiniu, tačiau nepaisant to, senovinė tradicija niekur neišnyko ir iki šiol gyvuoja vienokia ar kitokia forma.
Prie kariško valstybės ceremonialo galima priskirti ir tokius simbolius kaip Nežinomo kario kapas, kritusiųjų kovose kultas, karo mokyklų absolventų įšventinimas į karininkus. Beje, kai kuriose šalyse pastarajai ceremonijai naudojamas kardas – tiesioginė užuomina į be galo archajišką ginklo įteikimo ritualą sulaukus pilnametystės ar į viduramžiško įšventinimo į riterius ceremoniją, kuomet įšventinamajam buvo įteikiamas kalavijas arba jis paskelbiamas riteriu uždėjus kalaviją ant peties.
