Taip 1991 m. vasarą ir rudenį treniravosi atkuriamos Lietuvos kariuomenės Mokomojo junginio, sudaryto Parlamento gynėjų pagrindu, specialiosios paskirties būrio kariai.
Slaptas ir ypatingas padalinys
Lietuvos kariuomenės pirmieji kariniai vienetai buvo atkuriami itin sudėtingomis sąlygomis – kai mūsų valstybės nepriklausomybės dar nebuvo pripažinusios didžiosios pasaulio šalys, o teritorijoje tebebuvo dislokuoti sovietų armijos padaliniai. 1990 m. balandžio 25 d. įsteigto Krašto apsaugos departamento (KAD) generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus įsakymu Nr. 1 įkurtas Karinis techninis sporto klubas, vadovauti jam buvo paskirtas Česlovas Jezerskas. Po šio klubo priedanga pradėti atkurti Lietuvos kariuomenės padaliniai.
1990 m. lapkričio pradžioje pradėta formuoti svarbių valstybės objektų Apsaugos tarnybos apsaugos kuopa. Gavus informacijos apie galimą puolimą, pradėta sparčiai stiprinti Aukščiausiosios Tarybos apsaugą. Tam Vyriausybės 1990 m. gruodžio 6 d. pavedimu KAD sudaryta Atskiroji mokomoji kuopa.
1991 m. sausio 29 d. KAD generalinis direktorius kreipėsi į Vyriausybę siūlydamas įsteigti Garbės sargybos kuopą. KAD generalinio direktoriaus 1991 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl mokymo proceso gerinimo“ reguliariosios kariuomenės principu suformuotas Mokomasis junginys (MJ) – buvo sujungtos Apsaugos ir Garbės sargybos kuopos. Junginio vadu paskirtas Č. Jezerskas, I kuopos vadu – Rimantas Baltušis, II kuopos vadu – Pranas Kasteckas.
Junginio kariai saugojo svarbius valstybės objektus ir pradėjo rengti krašto apsaugos sistemos specialistus – būsimuosius skyrių vadus, vėliau jie mokys pirmojo šaukimo karius. Tarp studijuojamų disciplinų buvo inžinerija, išminavimas, medicina, kariniai statutai (tarpukario Lietuvos), fizinis rengimas. Per jį artimosios kovos treniruotės vyko ant betoninių Parlamento grindų. Nuo 1991 m. birželio pradžios MJ kariai pradėjo atlikti šuolius su parašiutu Pociūnų aerodrome.
Po Medininkų tragedijos 1991 m. liepos 31 d., kai pasienio kontrolės poste buvo nužudyti 7 budėję pareigūnai, MJ vadas Č. Jezerskas nusprendė įsteigti ypatingąjį padalinį – Specialiosios paskirties būrį.
„Jis turėjo būti parengtas greitai reaguoti į įvairias iškilusias grėsmes, gebėti desantuotis bet kokiomis sąlygomis (mieste, miške, vandenyje) ir vykdyti įvairias užduotis – nuo diversinių veiksmų iki gelbėjimo operacijų. Būrio treniruočių programą sudarė šaudymas, minavimas ir išminavimas, sustiprintas fizinis rengimas, šuoliai su parašiutu, pastatų šturmas“, – pasakojo Č. Jezerskas.
Tuomečio KAD generalinio direktoriaus teigimu, tai buvo pirmasis lietuviškas žvalgybinis diversinis padalinys specialiosioms užduotims atlikti. Jis rengtas pagal desantinių šturmo grupių modelį, jam treniruoti buvo skirta atitinkama bazė, resursai, sukurta speciali mokomoji programa – joje buvo ir Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties pajėgų Specialiosios aviadesantinės divizijos (angl. S.A.S.) rengimo programos elementų.
MJ Specialiosios paskirties būrys formuotas slaptai, asmenybės irgi buvo iš dalies įslaptintos. Užduotį parinkti karius junginio vadas patikėjo tuomečiam MJ 2 kuopos vadui Pranui Kasteckui – jis penkerius metus tarnavo sovietų armijos desantiniuose oro daliniuose, buvo Rytų kovų asas – penkiskart Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų kovinės savigynos čempionas. Jam liepta išsirinkti būrį vyrų, kurie būtų stiprūs fiziškai ir psichologiškai, pasirengę artimai kautis sudėtingiausiomis bei pavojingiausiomis sąlygomis.
Griežta atranka
Norint patekti į MJ Specialiosios paskirties būrį, reikėjo pereiti paties P. Kastecko, iki tol atsakingo už junginio karių ir Parlemento gynėjų fizinį rengimą, atranką.
„Tada itin populiarūs buvo vaizdo filmai apie Rytų kovas, mėgta užsiimti karatė, ušu, kung fu ir panašiai. Pranas, kaip daugkartinis čempionas, dziudo ir sambo sporto meistras, mums buvo kovų sporto autoritetas. Jis kiekvieną dieną su mumis plušėjo sporto salėje, bandydamas iš tokio kaip, tarkime, aš – šotokan „klasiko“ – parengti ne tik techniškai bei vizualiai gražiai, bet ir veiksmingai smūgiuojantį, spardantį, smaugiantį ir laužantį rankas bei kojas karį. Ne mažiau svarbūs nei šautuvai ginklai buvo rankos, kojos ir net galva (tam tikrais atvejais). Mūsų tikslas buvo kovos menus įvaldyti taip, kad gebėtume atimti iš priešininko ginklą, o pasiekti tikslą galėjome tik vieninteliu būdu – lankydami P. Kastecko alinančias, bet efektyvias kovinės savigynos treniruotes. Jis mus mokė ne Rytų kovų, bet jų technikos, kurią taikydami be nereikalingų judesių gebėtume greitai ir labai veiksmingai eliminuoti priešą iš mūšio lauko“, – pasakojo buvęs MJ Specialiosios paskirties būrio karys Aleksiejus Gaiževskis.
Ir pats P. Kasteckas pripažino, kad 1991 m. Parlamente jie treniravosi ne kaip sportininkai, bet kaip kariai: „Tarnaudamas sovietų desantiniuose daliniuose rengiau į Afganistaną siunčiamus karius, mokiau juos vadinamojo „rukapašnij boij“ – tam tikros artimosios kovos rūšies be jokių taisyklių. Desantininkus ruošdavome taip, kad jie priprastų prie skausmo, įveiktų jį ir sugebėtų kovoti. Tą pačią sistemą taikiau ir mokydamas Parlamento gynėjus kovinės savigynos elementų: smūgiuoti, smaugti, mesti tiesiai ant betoninių grindų. Traumų nerūko, lūždavo ir kaulai, ne visi ištverdavo treniruotes.“
Po vienos parodomosios treniruotės, kai MJ lankėsi viena įprastų užsieniečių delegacijų ir norėjo pasižiūrėti, kaip Aukščiausiosios Tarybos gynėjai atlieka artimosios kovos veiksmus, P. Kasteckas buvo pramintas Kaulų Laužytoju. Ne visi įvertino savo gebėjimus ir tvirtumą... Juk niekas specialiai neatrinkdavo karių, o Pranas reikalavo veiksmus atlikti rimtai. Tąkart traumų, tarp kurių buvo ir lūžių, patyrė 7 žmonės. Tobulėjant karių savigynos technikai, tokių traumų vis mažėjo.
Į MJ Specialiosios paskirties būrį P. Kasteckas karius atsirinko pagal fizinius gebėjimus, pirmenybė teikta jau išbandžiusiems kovų sporto šakas.
„Jis kiekvieną kandidatą asmeniškai kviesdavo į dvikovą ir realiai įvertindavo kario baimės, drąsos ir fizinių galimybių ribas. Jei jas įveikdavo ir paskui dar galėdavo toliau kovoti, nekreipdamas dėmesio į fizinį skausmą, – toks Pranui tikdavo“, – teigė atranką sėkmingai įveikęs tuo metu 18-os buvęs A. Gaiževskis.
Stovykla Pociūnuose – šimtai šuolių su parašiutu
Po didelės atrankos, kurioje dalyvavo apie 200 karių, į būrį pateko 15 vyrų, tiksliau – 19–20 metų jaunuolių, kuriems vadovavo 25-erių P. Kasteckas. 1991 m. rugpjūtį jie išvyko į treniruočių stovyklą Prienų rajone Pociūnų aerodrome. Čia jų laukė intensyvus parašiutinio rengimo kursas ir kovinės savigynos treniruotės. Dalis pirmųjų dėl traumų atkrito, juos pakeitė kiti, būryje susidarė visus iššūkius įveikęs branduolys. Saugumo sumetimais jie vieni kitus vadindavo pravardėmis – šaukiniais.
„Krabas (Andrius Biliūnas) buvo Rytų kovų ginklų – kardų, peilių, nunčiakų bei sajų – meistras. Krokodilas (Erikas Žentelis) – kiokušinkai specialistas, itin atsparus skausmui (galėjo spardyti metalinį stulpą iš visų jėgų ir paskui ramiai treniruotis toliau). Šaltukas (a. a. Edgaras Kopcikas) buvo kandidatas į dziudo meistrus, vienintelis galėjo kaip lygus su lygiu imtis su Pranu. Banginis (Vidmantas Žilakauskas) ir Valdas Kulevičius (Žemaitukas) – du lengvaatlečiai. Pats, nors tuomet buvau tik 18-os, jau turėjau dziudo atskyrį ir šotokan stiliaus raudonąjį diržą. Gavau Voro pravardę, nes lankydamas karatė treniruotes gerai „ištampiau“ kojas ir galėjau darydamas apšilimą jas laikyti aukštai iškėlęs ar visai be jokio apšilimo padaryti špagatą. Kadangi buvau labai lieknas, kojos irgi buvo plonos, tai neabejotinai atrodžiau kaip voras ilgomis ištiestomis kojomis“, – pasakojo A. Gaiževskis.
P. Kastecko užduotis Pociūnuose – labai greitai paruošti būrį, taigi treniruotis teko ypač intensyviai. Rytas prasidėdavo taip: 5 kilometrai lengvo bėgimo, atsispaudimai, prisitraukimai, pilvo preso pratimai ir apie porą šimtų metrų ėjimas žąsele.
Jei oras būdavo geras, kariai visą dieną atlikdavo šuolius su parašiutais, jei blogas – vykdavo kovinės savigynos, kitos treniruotės, reikalingos kovos užduotims vykdyti.
„Šuolių su parašiutu atlikdavome daug. Kartą per vieną dieną kiekvienas padarė net po aštuonis. Pirmieji šuoliai daryti su „dubais“ – rusų gamybos desantiniais kupolo formos parašiutais, bet stovykloje jau turėjome vadinamųjų „sparnų“ – valdomų parašiutų. Mokėmės, kaip reikėtų nusileisti tiksliai į nurodytą vietą. Taip pat atlikome šuolius naktį ir po kelis laisvojo kritimo šuolius iš didelio aukščio, dėl pastarųjų mus instruktavo pasaulio parašiutizmo čempionai Vitalijus Janušauskas ir Audrius Miečius. Stovykloje Pociūnuose kiekvienas būrio karys atliko po 120–130 šuolių. Kadangi per labai trumpą laiką reikėjo pasiekti gerą rezultatą, buvo sudėtinga, nemažai karių patyrė traumų – lūžo kojos, juos keisdavo kiti“, – pasakojo P. Kasteckas.
Anot jo, pasitaikydavo ir juokingų nutikimų, pavyzdžiui, Vikšrelis (Vytautas Gadliauskas) iš 18 pirmų šuolių 17 kartų leidosi ant medžių, net jei visame lauke augdavo vienintelis, vis tiek pataikydavo ant jo... Krabas buvo nusileidęs į sovietų desantininkų dalinį, dislokuotą Pociūnų aerodrome, bet ten jį sutiko draugiškai ir pargabeno pas savus.
Prakaitas sunkėsi net iš kaulų
Stovykloje Pociūnuose kariai kasdien tobulino Prano kovinę techniką.
„Programoje – smūgiai rankomis ir kojomis, atsparumas priešininko smūgiams – tai reiškia, kad tu pakeli rankas ir tave spardo bei daužo iš visų jėgų, o tu privalai laiku įtempti raumenis, nes kitaip lūš arba tikrų tikriausiai įlinks šonkauliai (tiesa, Pociūnuose to nenutiko nė vienam). Kad priprastum prie skausmo ir nebijotum kovoti su keliais priešininkais iš karto, iš pradžių tave puldavo vienas, paskui dviese. Na, ir Dieve saugok, jei kuris nesugebėdavo greitai ir aiškiai atkartoti Prano pademonstruotos technikos. Tai reikšdavo viena – jis prieis prie tavęs ir nueis tik tada, kai tu tobulai atkartosi tai, ko jis moko. O iki tol meistras nuolat kartu su tavim demonstruos, kaip viską atlikti tinkamai, rodys taip, kad tikrai „suprastum“, kitaip tariant – skausmingai, nes antraip niekada nepajusi, kaip reikia atlikti iš tikrųjų“, – sakė A. Gaiževskis.
Paklausti, ar prisibijojo savo griežtojo būrio vado, kariai teigė, kad ir taip, ir ne. Anot A. Gaiževskio, vadas niekada nė vieno iš jų fiziškai nesužalojo; taip – šaukė, rėkė, reikalavo, mokė, atrodė, kad per treniruotes išspaus prakaitą net iš kaulų. O kraujas iš nosies, kruvini krumpliai, nudaužytos kojos ir alkūnės – ne Prano kaltė, o mūsų, nes iki galo dar nebuvome įvaldę „blokavimosi“, arba tinkamos gynybos, meno.
Vienas įdomesnių etapų Pociūnų stovykloje buvo karių fizinio parengimo tikrinimas – tokį nurodymą P. Kasteckas gavo iš Vilniaus. Pirmiausia reikėjo nubėgti per tam tikrą laiką 5 kilometrus.
„Mūsų lengvaatlečiai Banginis ir Žemaitukas pradžioje, iš pakantumo kolegoms, bėgo kartu, bet paskui nuėjo „pasėdėti“ ir galiausiai visus aplenkė ir atbėgo pirmi. Kai reikėjo daryti prisitraukimus, mažiausiai padarė apie 18, daugiausia – per 30. O geriausia buvo, kai reikėjo daryti atsispaudimus ir atsilenkimus – čia buvome nepralenkiami. Rezultatas toks, kad Pranui, suskaičiavus iki šimto, nusibodo ir jis pareiškė, jog „nesąmonėm neužsiims“, geriau eiti „normaliai“ sportuoti. Taigi pratimų darydavome ne tiek, kiek reikia, o kol skaičiuotojui atsibosdavo“, – pasakojo Voras.
Po Maskvos pučo Pociūnų aerodrome įvyko ypatinga MJ Specialiosios paskirties būrio treniruotė. Iki tol vilkėję treningus ir vaidinę sportininkus, kad šalia dislokuoti sovietų armijos desantininkai neįtartų, kas čia per „paukščiai“, būrio kariai apsivilko Mokomojo junginio uniformas, kurių antsiuvuose jau puikavosi geležinio vilko ženklas – jis vėliau tapo 1991 m. lapkričio 14 d. MJ pagrindu suformuotos greitojo reagavimo motodesantinės brigados simboliu.
Po pučo prasidėjo nusileidimo virvėmis treniruotės, tai daryta ne tik nuo pastatų stogo, bet ir nuo Vingio parko estrados.
„Neturėjome alpinistų virvių, todėl nusipirkome paprastas, pigesnes, leisdavomės be jokios apsaugos“, – teigė P. Kasteckas.
Paklaustas, kodėl taip ekstremaliai elgėsi ir visai nesaugojo savęs, atsakė, kad tuo metu buvo tik ką išsivadavę iš Sovietų Sąjungos, o joje apie saugumą mažai kas galvojo, ir tik vėliau visi gudrūs ir mokyti pasidarė.
KGB rūmų vaiduokliai ir minos OMON bazėje
MJ kariai, tarp jų ir Specialiosios paskirties būrys, buvo vieni pirmųjų, atėję perimti KGB rūmų.
„Į juos nuvykome Č. Jezersko įsakymu, buvo liepta pasirūpinti pastato išorės ir vidaus apsauga. Ten stovėjo ginkluotas žmogus, pasakėme, kad atėjome perimti rūmų. Iš pradžių jis nukreipė vamzdį į mus, bet paskui įleido į pastatą. Būrio kariai ten budėjo savaitę“, – teigė P. Kasteckas.
MJ Specialiosios paskirties būrio kariai pasakoja, kad intrigą labai kėlė įėjimas į KGB rūmus, nes niekas nežinojo, ko galima tikėtis.
„Iš Prano žinojome tik tiek, kad turime perimti KGB rūmų, kuriuos čekistai paliko prieš keletą valandų, apsaugą. Liepta saugotis užminuotų patalpų ir be reikalo nelandžioti po kabinetus, kol jų nepatikrins išminuotojai. Pagrindinis mūsų uždavinys buvo niekam neleisti patekti ir nieko neleisti išsinešti ar įnešti. Saugojome pastatą, kol ateis kitas padalinys jo perimti.
Pirmą kartą užėjęs pamačiau didžiulius koridorius, o juose – didžiausiomis stirtomis sukrautus popierius, kitur dokumentai buvo išmėtyti padrikai. Mus išrikiavo taip, kad vienas kitą matytume, – jei vienas mūsų dingtų iš akiračio, tuoj pat turėjome skelbti aliarmą. Tada spėjome, kad KGB rūmuose yra tunelių ar koridorių bei kabinetų, jungiančių slaptą pereinamąją sistemą, ir kad KGB darbuotojai būtinai bandys grįžti ir toliau naikinti paliktus įrodymus. Mano budėtojo postas buvo tiesiai priešais Dzeržinskio, rūsčiai žiūrėjusio į mane, biustą, pastatytą ant aukštos pakylos – lyg ant altoriaus – tamsiai raudono aksomo audeklu išmuštoje nišoje.
Aš skaitinėjau popierius, kurie beveik visi buvo su žymomis „visiškai slaptai“ arba „slaptai“. Juose – anketos su klausimynais, kaip verbuoti užsienietį agentą, vietinį ir padaryti jį agentu, užsienio agento prisipažinimo anketų pildymo formuliarai ir taip toliau, – pasakojo A. Gaiževskis. – Vėliau teko budėti rūsiuose, kuriuose buvo kameros. Ten prieš mane budėjęs karys sakė, kad girdėjo, kaip kažkas vaitoja, ir pasiūlė nueiti pasižiūrėti, ar nėra ten kokio KGB užmiršto tautiečio. Apžiūrėjome kiekvieną kamerą, kiekvieną palovį. Minkštojoje kameroje (skirta specialiai kaliniams mušti ir dar tam, kad jie negalėtų savęs susižaloti, beje, joje buvo labai gera garso izoliacija) net sienas iščiupinėjome, manėme, gal kur nors yra slaptas įėjimas.
Pačiame izoliatoriaus gale buvo užmūryta siena į Lukiškių aikštės pusę. Nebandėme sienos ardyti, nors akivaizdžiai buvo matyti, kad ten kažkada būta tolesnio pratęsimo, bet dėl kažkokių priežasčių tai užmūryta ir tvarkingai užtinkuota. Žodžiu, nusprendėme, jog ten nieko nėra, ir ne vaiduokliai ten kaukė, o skersvėjai. Tačiau mintis apie vaiduoklius mums patiko ir specialiai ją skleidėme kariams, kad jie per budėjimą nemiegotų.“
MJ Specialiosios paskirties būrio kariai dalyvavo ir atsiimant OMON‘o bazę Vilniuje, tiesa, jie dirbo tik lauke, o į pastato vidų iš pradžių buvo įleidžiami tik išminuotojai.
„Turėjome informacijos, kad ten viskas užminuota, buvo liepta nenuklysti nuo takų, mes atvykome pavakariu, temo, todėl nespėjome išžvalgyti vietovės. Visa laimė, kad mūsų vyrai rado atotampas, jas saugiai suaktyvinus paaiškėjo, jog tai tebuvo garsinės minos. Tąnakt iš už tolimų krūmų vis pasigirsdavo koks nors rėkiantis jedinstveninko balselis, kad mums bus blogai, rusiškas „mat peremat“ ir vėl tyla. Paskui iš kažkur atsibeldė prisigėrę sovietų „praporai“, jie, kaip supratome, buvo nutarę pagelbėti OMON‘ui, nors jis jau buvo dėjęs į kojas. Mūsiškiai juos greitai nuginklavo ir perdavė iškviestai policijai. Ryte mus jau įleido į patalpas, o ten viskas išdaužyta, išmėtyti skydai, šarvuotos liemenės, guminės lazdos, kitas įvairus milicininkų inventorius. Prie lovų buvo Vytauto Landsbergio nuotraukų, jose – jų nupiešti taikiniai“, – prisiminė A. Gaiževskis.
Dar tų pačių metų lapkritį MJ Specialiosios paskirties būrio kariai dalyvavo kovinėse pasalose pasienio užkardose, kai buvo gaunama informacijos, kad priešiškosios pajėgos gali pulti vieną iš pasienio postų.
1991 m. lapkričio 14 d. Mokomasis junginys performuotas į greitojo reagavimo motodesantinę brigadą, jai vadovavo Č. Jezerskas. Mokomojo junginio Specialiosios paskirties būrio kariai buvo išskirstyti po jos dalinius, parašiutininkų branduolys gyvavo iki tragiškos E. Kopciko žūties atliekant šuolį su parašiutu 1992 m. pavasarį.
