Apie nematytą Vilnių pasakojo fotografijos istorijos tyrinėtojas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas. Į jo kelių valandų trukmės paskaitas susirenka tiek žmonių, kad ne visi norintys telpa erdvioje, šešių šimtų vietų salėje.
Savo įtraukiantį pasakojimą S.Žvirgždas pradeda karo išsekintomis Vilniaus gatvėmis. Kaip atrodė tiršto, atrodytų beveik čiuopiamo nerimo prisipildęs miestas?
Įamžino sužalotą miestą
„Jau pirmąją karo dieną vokiečių lėktuvai bombardavo miestą ir sugriovė nemažai pastatų. Tačiau karo pabaiga Vilniui buvo daug nelaimingesnė negu jo pradžia“, - pasakojo S.Žvirgždas.
Dėl miesto rusų ir vokiečių divizijos kovėsi savaitę. Raudonoji armija miestą iš hitlerininkų gniaužtų plėšė nepasigailėdama: Vilnių sovietų kariuomenė apsupo ir griovė sviediniais ir bombomis.
„Rusai kartu su vokiečiais padarė siaubingą žalą Vilniaus miestui. Buvo sugriauta ir sudeginta maždaug 40 proc. visų Vilniaus pastatų“, - pasakojo fotografijos tyrinėtojas.
1944 m. karo komisaro paliepimu fotografas Janas Bulhakas su sūnumi Janošu, fotografavo sugriautą miestą.
„Tą fotografijų albumą drauge su vilniečio meno istoriko Mariano Moreliovskio raportu sovietai norėjo pateikti kaip kaltinimą nacių piktadarystėms įrodyti ir, kaip jau ne kartą buvo, užmaskuoti savo pačių nusikaltimus“, – pabrėžė S.Žvirgždas.
J.Bulhakas kartu su sūnumi padarė 257 sugriauto Vilniaus nuotraukas. Fotografijų albumas buvo perduotas miesto okupacinei valdžiai.
Kitą panašų rinkinį, su 400 fotografijų, J.Bulhakas išvežė į Lenkiją. Šios nuotraukos nebuvo rodomos beveik 50 metų.
Kas sugriovė stotį?
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje stoties pastatas ir aplinkui stovėję namai buvo smarkiai apgriauti galingo sprogimo.
„Kas gi įvyko?“, - klausia S.Žvirgždas.
1945 m. sausio 12 diena. 16 val. 35 minutės.
Vilniaus stotyje dėl geležinkelininkų aplaidumo užsidegė ir sprogo šaudmenų ešalonas. Žuvo 94 žmonės, daugiau nei trys šimtai – sužeista. Sudegė garvežys ir 47 vagonai su šaudmenimis, elektros stotis, depas ir daugybė kitų pastatų.
Kaip pasakojo S.Žvirgždas, tuometė valdžią įvykusį sprogimą stengėsi nuslėpti, todėl ilgus metus apie jį nieko nebuvo žinoma. Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus archyvams, buvo aptiktas raštas Antanui Sniečkui, kuriame buvo išdėstyti ir visi įvykio faktai.
Atsiminimai stingdo kraują
„Tą sausio dieną, maždaug 16 val., miestiečiai virš miesto patamsėjusiame danguje išvydo grybo formos liepsnos stulpą. Sovietų ešelonas su sprogmenimis frontui sprogo geležinkelio stotyje. Nė vienas karo metų bombardavimas nesukėlė tokių siaubingų sugriovimų, kaip šis sprogimas. Ešelonas sprogo ne iš karto – visą naktį sproginėjo pavieniai vagonai, nors kareiviai nebijodami mirtino pavojaus, bandė nutempti vagonus tolyn nuo sprogimo epicentro.
Regis, traukinys vežė ne paprastus sprogmenis – ugnies viesulas nušlavė stoties pastatą ir aplinkinius namus. Visi stotyje buvę žmonės pavirto pelenų krūvelėmis.
Beveik visame mieste išbyrėjo langų stiklai, sprogimo banga išvertė langus drauge su rėmais. Stiklai lavina byrėjo ant gatvėmis vaikščiojančių žmonių“, - nežinomų liudininkų žodžius citavo S.Žvirgždas.
Liudininkų užrašuose minima, kad net dabartiniame Gedimino prospekte buvo daugybė sužeistų. Nusiaubtą Vilnių matę žmonės rašė, kad Vilniaus namai nuo sprogimo bangos „griuvo it kortų nameliai“.
1949 – 1951 m. geležinkelio stotis buvo atstatyta.
Kodėl neturime tramvajaus
Vilniuje nuo 1893 iki 1925 m. veikė arklinis tramvajus. Pirmasis pasaulinis karas buvo nutraukęs arklinio tramvajaus veikimą, tačiau po karo jį atgaivino vilnietis inžinierius Pigutkovskis.
„Keliuose vagonuose jis įrengė senus motorus. Taip patobulintas tramvajus, inžinieriaus garbei buvo pavadintas „pigutka“, vėl ėmė kursuoti miesto gatvėmis. Tačiau seni varikliai nuolat gedo, vagonai susidėvėjo, o naujų įsigijimu niekas nepasirūpino. Be to, konkurenciją sudarė modernesnė transporto priemonė – autobusai. „Konkė“ nustojo veikusi 1925 metais. Bėgiai buvo išardyti ir panaudoti Neries ir Vilnios pakrančių aptvarams įrengti. Prie Vilnios juos išvysti galime ir dabar“, - pasakojo S.Žvirgždas.
Mieste pastačius elektrinę, kilo mintis įrengti elektrinį tramvajų. Vilniaus gubernatoriaus D.Liubimovo žmona labai stengėsi, kad vietoj „konkės“ būtų įrengtas tramvajus ir visaip įkalbinėjo vyrą paskelbti rinkliavą, nes caro valdžia skirti lėšų nesirengė.
Tačiau gubernatorius D.Liubimovas pasipriešinęs šiam sumanymui. Po ilgų žmonos prašymų, gubernatorius pasakė pagrindinę priežastį: „Nenoriu savo pavaldinių vesti į pagundą. Žinau, kai surinks tramvajaus statybai pinigus, būtinai kas nors juos pavogs. Ir bus taip, kaip buvo su carienės koplyčios statyba prie Vilniaus“.
O istorija su cariene Marija Fiodorovna buvo tokia: XX a. pradžioje carienė važiavo pro Vilnių į užsienį. Traukinys sugedo ir sustojo laukuose prie Vilniaus. Carienė išlipo iš traukinio, pasivaikščiojo pievutėje ir net prisiskynė gėlių.
To užteko, kad vietiniai dėl to pradėtų kraustytis iš proto. Jie sumanė šioje pievutėje, kurioje vaikščiojo carienė, pastatyti koplyčią.
Šiam tikslui buvo paskelbta rinkliava, gyventojai mokėjo papildomus mokesčius, ir svarbiausia, savo sumanymu pasigyrė Peterburgo valdžios viršūnėms.
Toks sumanymas ir didžiulis „liaudies meilės“ pareiškimas labai nudžiugino carienę. Tačiau tie, kurie rinko pinigus, taip ir pamiršo koplyčią pastatyti. Visi surinkti pinigai kažkur dingo.
Tačiau carienė to neužmiršo. Kai tik gubernatorius susitikdavo su cariene, ji vis klausdavo: „Pone gubernatoriau, o kaip mano koplyčia?“
„Gubernatorius raudonavęs ir nežinodavęs, kur dėtis. Tas anekdotiškas ir absurdiškas įvykis turėjo pasekmių Vilniaus miestui. Štai taip Vilnius ir liko be tramvajaus“, - juokingą situaciją nupiešė istorikas.
Siurblinė turėjo nustelbti bažnyčias
1914 m. buvo pastatyta vandentiekio siurblių stotis Bernardinų sode. Pastatas buvo savotiško architektūrinio sprendimo – pastate imituotos formos iš Bernardinų bažnyčios ansamblio.
„Tai buvo akivaizdus neskoningos ir blogos tuometinio Vilniaus architektūros pavyzdys. Tokios nuomonės laikėsi daugelis vilniečių, tarp jų ir Ferdinandas Ruščicas bei architektas Julijus Klosas, kuris šį pastatą pavadino tiesmukiško prisiderinimo bandymu, bjauria Bernardinų bažnyčios parodija“, - karčią kritiką architektui Eduardui Šenfeldui perpasakojo S.Žvirgždas.
Fotografas Janas Bulhakas fotografijose užfiksavo ką tik pastatytos siurblių stoties pastato vaizdą.
Vėliau fotografas savo atsiminimuose rašė: „Gerai prisimenu, kaip ponas inžinierius stovėdamas ant pastolių tarsi Napoleonas priešais piramides, pasakė man istorinius žodžius: „Šiuo statiniu nustelbsiu anas dvi bažnyčias“. Ak, kodėl tada nebuvo likviduotas ir jis, ir jo menas!”
Pamazgas pildavo gatvėje
„Visą laiką miestą kamavo nuotekų problema, ir miesto magistratas skyrė daug dėmesio jai spręsti – tvarkė nutekamuosius vandenis, kasė kanalizacijos kanalus, kuopė iš gatvių nešvarumus“, - pasakojo S.Žvirgždas.
Pilies gatvėje 1642 m. abiejose gatvės pusėse buvo įrengti du gilūs grioviai, vadinti kanalais. Vilniečiai pamazgas išpildavo tiesiog į gatvę.
XVI – XVIII a. pasiturinčių miestiečių namuose ir prabangiai įrengtuose didikų rūmuose imtos įrenginėti latrinos. Paprastai prie šeimininkų miegamojo, šeimynykščiai turėjo naudotis kiemo išviete.
Paprasti miestiečiai išvietes įsirengdavo kiemuose, naudojosi ir naktiniais puodais ar specialiais krėslais. Turinį išpildavo į kubilą arba į angą po laiptais. Problemų kildavo į miestiečio namus suvažiavus daug svečių.
„Amžininkai mini, kad dėl naktipuodžių trūkumo „dorasis“ svečias net per speigą bėgdavo į lauką ieškoti išvietės, kiti – nenorėdami patirti tokių nepatogumų – „užliedavo ugnį židinyje“, - juokėsi istorikas.
Anot S.Žvirgždo, daug problemų miestui kėlė Vingrio upelis. Kadaise švarus upelis virto kanalizacijos grioviu. Miestiečiai ėmė jį paniekinamai vadinti Kačerga, o ant kranto statė pirtis ir išvietes.
