* * *
Pradėsiu pateikdamas keletą Eustachijaus Tiškevičiaus amžininkų prisiminimuose rastų šį iškilų asmenį apibūdinančių frazių. Visų pirma amžininkai vertino jį kaip žinovą ir mokslininką. E. Tiškevičius – tai ir „garsus archeologas, kuris pirmasis po Chodakovskio mūsuose pradėjo tyrinėti, kasinėti ir spaudoje skelbti archeologijos darbus"; ir „krašto senienų mylėtojas, (...) įkūręs tautos muziejų"; ir „vyras dorai nusipelnęs mūsų raštijos ir archeologinių tyrinėjimų srityje".
Ne mažiau patrauklus amžininkams atrodė ir pats E. Tiškevičiaus asmuo, jo išvaizdos ir būdo bruožai. Tai buvusi „įspūdinga asmenybė! (...) Žilas beveik nuo jaunumės, nors veidas visai nesenas, aukšta praplikusi kakta, ant smilkinių styrantys du plaukų kuokštai tarsi rageliai"; „jis buvo panašus į kažkokį indų dievuką (...) ir visur – pokylyje, cukrainėje ar teatro ložėje – jį supdavo gausus būrys klausytojų"; grafą iš kitų skyrė „nepalyginamas pasakotojo talentas, neišsenkantis sąmojis, gausybė žinių ir sveikas humoras – ne dažnai pasitaikantis derinys"; „jo namai buvo viso Vilniaus intelektualinio gyvenimo židinys. Čia, dėka ypatingo šeimininko lankstumo, niekam nežinomos kilmės ar ne itin naują švarką dėvintys žmonės jautėsi tarsi savo namuose kartu su žmonėmis, pasipuošusiais šventiniu paryžietišku fraku, turinčiais garbų vardą ar pareigas, ir niekas tuo nesistebėjo ir niekas dėl to nesijautė nepatogiai". Tokį jį matė, taip vertino, tokia veikla ir asmens savybėmis E. Tiškevičius reikšmingas ir išskirtinis buvo to meto visuomenei.
Remiantis amžininkų atsiminimais, galima rekonstruoti E. Tiškevičiaus portretą, atitinkantį to meto, t. y. XIX a., visuomenėje gyvavusį supratimą „apie garbingą ir nusipelniusį krašto pilietį". Prabėgus jau 200 metų nuo E. Tiškevičiaus gimimo ir 141 metams nuo jo mirties, pravartu pasižiūrėti, koks E. Tiškevičiaus istorinis portretas buvo tapomas Lietuvoje po jo mirties ir kaip šis paveikslas kito per XX amžių iki šių dienų. Ką mums dabar reiškia E. Tiškevičiaus asmuo, kuo jis mums svarbus, o gal, priešingai, mums jo veikla ir asmenybė nebeatrodo vertos tokio aukštinimo, kokį jam skyrė jį pažinojusieji? Bandydamas atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma trumpai apžvelgsiu XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje bei vėlesnėje mokslinėje lietuvių istoriografijoje vyraujančius E. Tiškevičiaus vertinimus ir taip pat sieksiu atskleisti tokios recepcijos formavimosi prielaidas.
Analizuojant dabartyje formuojamus vaizdinius apie E. Tiškevičių, dera atidžiau pažvelgti į XIX a. pabaigą–XX a. pradžią, ištakų ieškant lietuvių tautinio judėjimo naratyvuose. Šio judėjimo ideologai išskirtinį dėmesį skyrė Lietuvos istorijos ir paveldo aktualinimui, kaip vienam pagrindinių tautos savimonės ir tapatybės puoselėjimo elementų. Antai jau pirmame „Aušros" (1883) numeryje, įžanginiame straipsnyje, kuriame formuluojamas tautinio atgimimo credo, Jonas Basanavičius rašo: „wisa musu gimine (tauta) turetų atminti ir pažinti praejusi laiką (...) Musu tad ipatingiausias ir didziausias rupestis bus duoti pažinti musu broliams Lietuwoj nusidawima senowes gadines ir weikalu musu garbingu sentewiu (...) mes ne užsimirszime rinkti ir apraszineti wisokius lietuwiszkus senowes paminklus ir liekanas (kas liko), isz kuriu galima pažinti giwenimą, budą, dabą, senowiszką tikibę musu seneliu." Ne tik „Aušroje", bet ir apskritai visoje Aušrininkų platesniąja prasme periodikoje greta Lietuvos istorijos daug vietos buvo skiriama ir krašto paveldui. Atskirais straipsniais buvo pristatomi piliakalniai ir pilys, pilkapiai; lietuviškos senienos, monetos ar archeologiniai radiniai; aptariamas lietuvių ikikrikščioniškų dievybių panteonas, mitologiniai akmenys ar runų raštas, galop analizuojama ir pati lietuvių kilmė.
To meto leidinių įvairovėje ir paveldui bei istorijai skirtų publikacijų gausoje, nors ir atrodo paradoksalu, tačiau E. Tiškevičiaus pavardė paminėta vos keletą kartų ir tai tik epizodiškai, labiau siejant jo asmenį su archeologiniais tyrimais bei įvardijant jį kaip vieną iš tyrėjų. Pavyzdžiui, 1891 m. „Varpe" (Nr. 6–7) Tado Daugirdo straipsnyje apie archeologinius tyrimus minima, kad Žemaitijoje greta kitų archeologų „tyrinėjimus vedė" E. Tiškevičius, be to, Lietuvoje „trijų Tiškevičių" tyrinėjimai „apima gana didelį plotą" (čia turimi omenyje Konstantinas, Eustachijus ir Mykolas Tiškevičiai), o spaudoje „apgarsįti buvo tik darbai gr. Eust. Tyszkievicz'iaus ir mano [tai yra T. Daugirdo]". Panašiai ir 1905 m. „Lietuvių laikraštyje" (Nr. 28) minimas „grapas Eustakas Tiškevičius", tyrinėjęs „kopas" ir plačiai, remdamasis istoriniais šaltiniais, juos aprašęs. Šiek tiek didesnio dėmesio susilaukė E. Tiškevičiaus monografija apie Biržus, Martyno Yčo gan lakoniškai perpasakota tų pačių metų „Lietuvių laikraščio" (Nr. 37–39) puslapiuose. Tiesa, pernelyg neakcentuojant nei pačios monografijos, nei jos autoriaus. Straipsnyje M. Yčas, pabrėždamas, kad Biržai yra verti atskiros monografijos, išnašoje nurodo tik, jog tokią lenkiškai jau yra išleidęs E. Tiškevičius, o straipsnyje, apžvelgdamas Biržų istoriją, veik nemini, kad tai ir yra šios monografijos atpasakojimas.
Plačiau neaptariant dar kelių panašaus pobūdžio paminėjimų periodikoje, galime sakyti, kad tai, ko gero, veik ir visos žinios apie E. Tiškevičių to meto lietuvių viešojoje erdvėje. Tačiau teigti, kad E. Tiškevičiaus moksliniai darbai iš viso nebuvo žinomi to meto lietuvių intelektualams, negalėtume. Menką dėmesį jam turbūt labiau reiktų sieti su to meto bene pagrindine periodikos funkcija – didaktika ir švietimu, siekiant „uždegti užšalusias lietuvių širdis tėvynės meile", šio tikslo pagrindu pasirinkus kalbą. Šia prasme E. Tiškevičius, mokslą kūręs lenkų kalba, negalėjo tapti sektinu pavyzdžiu „uždegant užšalusias lietuvių širdis".
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Aušrininkų epochos periodikoje E. Tiškevičiaus, kaip Vilniaus senienų muziejaus ir Archeologijos komisijos kūrėjo bei pagrindinio jų veiklos organizatoriaus, reikšmė nebuvo aktualizuojama ir išryškinama. Antai 1884 m. „Aušros" puslapiuose korespondentas iš Vilniaus rašė: „Muzija, publikinė biblijotėka ir arkivas talpinasi rume buvusio universitėto, kur ira ir žvaigzdininkiszka observatorija. Muzijoje galima matiti senus lietuviszkus dievaiczius, pinįgus, szarvus." Taip pat ir T. Daugirdas, jau anksčiau minėtoje publikacijoje apie archeologinius tyrinėjimus Lietuvoje aptardamas Vilniaus senienų muziejų, per kurio veiklos dešimtmetį „didžiausias krutėjimas ant šios [archeologinių tyrinėjimų] dirvos buvo įsikerėjęs", E. Tiškevičių įvardija tik kaip vieną iš keleto daugiausiai muziejui aukojusių asmenų ir (kas įdomiausia ir net kiek glumina) tik kaip vieną iš Muravjovo paskirtos muziejaus likvidavimo komisijos narių. Panašios refleksijos pavyzdys galėtų būti ir 1918 m. Lietuvos Taryboje Jono Basanavičiaus, Alfonso Petrulio ir Mykolo Biržiškos parengta Lietuvos bibliotekų, archyvų, muziejų ir archeologinių paminklų būklės ataskaita, kurioje Vilniaus senienų muziejaus ir Laikinosios archeologijos komisijos steigėju įvardytas „grafas Gutachas Tiškevičius".
Tad nenuostabu, kad panašus E. Tiškevičiaus asmenybės suvokimas bei jo veiklos vertinimas atsispindi ir XX a. pradžioje pasirodžiusiuose pirmuosiuose lietuviškai rašytuose sintetiniuose Lietuvos istorijos darbuose: Maironio, Antano Macijausko, Antano Aleknos, Prano Klimaičio. Šiuose veikaluose E. Tiškevičiaus asmuo ar jo darbai tiek konkrečiai, tiek ir platesniame istoriniame kontekste neminimi. Išimtis yra tik Maironio „Lietuvos istorija", kur E. Tiškevičius paminėtas greta „nekurių tėvynės mylėtojų (...), prakilnesnių pavienių ypatų", tokių, kaip Pranciškaus Ksavero Bohušo, Liudviko Jucevičiaus, Adomo Honorio Kirkoro ir Teodoro Narbuto, kurie nors „rašo dar lenkiškai", tačiau juose jau „pradeda atsirasti tautiškas susipratimas, iš pradžios gana silpnas, (...) daugiaus platoniškas, pusėtinas".
Šiuose pirmuosiuose Lietuvos istorijos veikaluose Senienų muziejaus bei Laikinosios archeologijos komisijos veikla, kaip ir apskritai visas tarpsukiliminis laikotarpis, visiškai nutylimas ir ignoruojamas kaip nereikšminga lietuvių nacionalinės kultūros dalis. Veikaluose, aptariant XIX amžių, paminimas amžiaus pradžioje veikęs Vilniaus universitetas, pabrėžiant, kad „Vilniaus universitetas su savo mokyklomis daug prisidėjo prie Lietuvos galutinio sulenkinimo, bet iš jo išėjo taipogi ir pirmieji lietuvių atgijimo darbininkai, kaip antai vyskupas Valančius, Daukantas ir kiti", o po to istorijos pasakojimas perkeliamas jau į spaudos draudimo ir „Aušros" epochos laikus.
Nepaisant tokios rezervuotos recepcijos Aušrininkų periodikoje ir pirmuosiuose Lietuvos istorijos darbuose, E. Tiškevičius (tiesa, kartu su broliu Konstantinu) vis tik buvo išskirtinai pagerbtas – įtrauktas į Antano Miluko 1900 m. JAV sudarytą ir išleistą „Lietuviško albumo" „prakilnesniųjų tautiečių paveikslų" galeriją, kaip vertas paminėjimo „terp daugelio kitų šį tą parašiusių apie Lietuvą ir jos praeitę". Tai, ko gero, pats reikšmingiausias E. Tiškevičiaus veiklos pripažinimas ir įvertinimas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje.
Tokią dviprasmišką E. Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos recepciją: vienu atveju – visišką ignoravimą, atmetimą ir užmarštį, o kitais atvejais – nors ir santūrų, tačiau jo veiklos pripažinimą ir įvertinimą – lėmė, ko gero, keletas priežasčių.
E. Tiškevičiaus – archeologo, t. y. tik kaip mokslininko, indėlį pripažįstantiems lietuvių tautinio judėjimo ideologams jis buvo „svetimas" dėl savo nelietuviškumo, t. y. kalbos, kuria rašė savo darbus. Juolab kad E. Tiškevičius, skirtingai nei kiti jo aplinkos veikėjai, tokie kaip Teodoras Narbutas, Adomas Honorijus Kirkoras, Juozapas Ignacijus Kraševskis ar Vladislovas Sirokomlė, kurie buvo kur kas populiaresni bei verčiami to meto lietuviškoje spaudoje, nepaliko tokių įsidėmėtinų ir aktualių to meto visuomenei Lietuvos istorijos tematikos veikalų ar publikacijų, o jo kauptų „lietuviškų senienų" muziejaus eksponatai buvo negrįžtamai išvežti iš Lietuvos.
Tačiau tam tikrą simbolinį E. Tiškevičiaus patekimą į „prakilnesniųjų tautiečių paveikslų" galeriją galima paaiškinti ir kita nuostata, kuri lygiagrečiai, šalia „svetimos sulenkėjusios bajorijos" atmetimo nuostatos, egzistavo Aušrininkų pažiūrose. Tai E. Tiškevičiaus, XIX a. kuriančiosios bajorijos kartos, priėmimas į lietuvių kultūrinės saviraiškos erdvę, suvokiant ją kaip sudėtinę ir integralią lietuvių nacionalinės kultūros raidos dalį. Nusipelniusią ne lietuvybės (lietuvių kalbos) puoselėjimu, bet Lietuvos valstybės idėjos išsaugojimu ir gaivinimu, kartu ir kaip tam tikras tiltas, sąsaja su „garbinga" Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi.
Tokio dalies XIX a. bajoriškosios kultūros atstovų sąlyginio įtraukimo į „savą" kultūrinę erdvę priežastis ir nuostatas atskleidžia 1889 m. „Varpe" (Nr. 2) publikuotas Igno Domeikos nekrologas, kur, apžvelgiant jo biografiją ir veiklą, rašoma: „jie dėl garbės lietuviszko mokslo ir kalbos nieko nepadarė, taip kad nei vienas galėtų juos laikyti už svetimus mums. Garbingi jie dėl mus ne kalba (...), bet už szirdį ir meilę dėl Lietuvos jie tikrai gali buti laikomi už Lietuvius." Šią nuostatą – įtraukti Lietuvos (valstybės) labui, o ne tik lietuvių tautai (lietuvių kalbai) nusipelniusią XIX a. bajorijos dalį į savąją kultūrinę erdvę – buvo bandoma plėtoti. Antai 1904 m. „Varpe" (Nr. 2) rašoma: „viduryje 19 amžiaus matome ištisą eilę vidutiniškojo stovio bajorų, skelbusių sulenkėjusiai inteligencijai atsiminti lietuvišką kalbą, dailinti ir padaryti ją literatūros kalba (...). Ir kas-žin, ar nebūtų lietuviai pradėję atgyti jau tuomet, jeigu šis bajorų gaivalas nebūtų pražuvęs per lenkų maištą." Tačiau toks požiūris netapo dominuojančiu XX a.
Tuo pat metu, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, E. Tiškevičiaus nuveikti darbai buvo kiek kitaip reflektuojami ir vertinami Vilniaus intelektualų, išreiškusių kraštiečių ar jiems artimas pažiūras. To meto lenkų kalba ėjusioje vilnietiškoje periodikoje pasirodė ne viena publikacija, aktualinanti E. Tiškevičiaus mokslinį ir kultūrinį palikimą, suvokiant jį ir priimant kaip savastį bei išryškinant kultūrinę jungtį ir perimamumą. O žinomo Vilniaus antikvaro, „asmens, artimo lietuvių archeologijos tėvui, ir jo testamento vykdytojo" Liucijono Moračevskio rūpesčiu, Sankt Peterburge buvo nukaltas medalis E. Tiškevičiaus atminimui.
Pirmieji bandymai apmąstyti ir moksliškai įvertinti E. Tiškevičiaus veiklą lietuviškoje istoriografijoje sietini su archeologo Jono Puzino vardu. Jis 1934 m. Heidelberge (Vokietijoje) apgintoje vokiečių kalba parašytoje daktaro disertacijoje „Priešistorės tyrimai ir nacionalinis atgimimas Lietuvoje" pirmasis išsamiai analizavo ir aptarė E. Tiškevičiaus archeologinę veiklą. Ši J. Puzino studija mums įdomi dviem požiūriais. Visų pirma tai darbe formuluojama ir šiuolaikinei istoriografijai aktuali problematika bei įžvalgos, kad visuomenėje radęsis siekis tirti materialinį tautos paveldą yra neatsiejamai susijęs su savosios etninės, tautinės tapatybės paieškomis. Taigi taip J. Puzinas parodo, kad ir E. Tiškevičiaus veikla priskirtina platesniam nacionalinio atgimimo kultūros kontekstui.
Antra, disertacijoje pirmą kartą istoriografijoje mėginama archeologiją „įteisinti" kaip mokslinę discipliną, išryškinant jos formavimosi etapus, vystymąsi ir raidą, jos virsmą iš aistringo pomėgio į griežtomis mokslinėmis kategorijomis kalbančią discipliną. Anot J. Puzino, E. Tiškevičiaus vaidmuo šiame procese buvo neabejotinai svarbus ir lemiamas, nes būtent jis „pirmasis, pabandęs susisteminti turimą archeologinę medžiagą", bei pirmasis krašto archeologinės medžiagos datavimui pritaikęs danų antikvaro Christiano Jürgenseno Thomseno trijų periodų sistemą. Taigi šiame J. Puzino darbe akcentuojant ir išryškinant Tiškevičiaus archeologinę veiklą buvo pradėtas formuoti E. Tiškevičiaus – „pirmojo Lietuvos archeologo", „Lietuvos archeologijos tėvo" – vaizdinys.
Tokį Puzino suformuluotą E. Tiškevičiaus suvokimą, praėjus daugiau kaip 30 metų, praplėtė ir papildė kitas archeologas – Adolfas Tautavičius. Jis savo straipsniuose išsamiai nagrinėjo E. Tiškevičiaus veiklą kuriant Vilniaus senienų muziejų ir organizuojant jo darbą. A. Tautavičius, išryškindamas E. Tiškevičiaus indėlį ir nuopelnus formuojant Vilniaus senienų muziejų bei apskritai kuriant Lietuvos muziejininkystės pagrindus, brėžė jau kiek kitokią – „E. Tiškevičiaus – muziejininko" – suvoktį. Vis dėlto istoriografijoje, kiek kitaip nei archeologijos atveju, E. Tiškevičius netapo pirmuoju Lietuvos muziejininku ar „Lietuvos muziejininkystės tėvu", šias pozicijas besąlygiškai užleisdamas Žemaitijos bajorėliui Dionizui Poškai ir jo garsiajam ąžuolui Baubliui. Istoriografijoje pradėtas formuoti Vilniaus senienų muziejaus, kaip „pirmojo viešo (arba visuomeninio) muziejaus", tačiau ne „pirmojo muziejaus Lietuvoje" vaizdinys, E. Tiškevičiui priskiriant šio muziejaus kūrėjo statusą.
Dar vieną E. Tiškevičiaus veiklos refleksiją, papildančią jo istorinį portretą naujais potėpiais, randame istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus darbuose. 1989 m. išleistoje monografijoje „Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje 1831–1863 metais" autorius, nagrinėdamas Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veiklą, pabrėžė jos kaip mokslo institucijos organizavimosi svarbą bei aptarė santykį su to meto krašto visuomene ir vietine administracija. Kartu išryškino iki tol menkai aptartą E. Tiškevičiaus veiklos aspektą – kultūrinio ir mokslinio darbo organizavimą Lietuvoje, suteikiant jam savotiško kultūros ir mokslo politikos kūrėjo, stratego vaidmenį ir apibrėžiant šios jo veiklos santykį su oficialiąja imperine politika. Taip Tiškevičius vertinamas platesniame visuomenės saviorganizacijos kontekste, įvardijant jį kaip vieną iš konservatyvaus aristokratijos sparno atstovų.
Taigi galime tarti, kad istoriografijoje suformuoti trys pamatiniai vaizdiniai apie E. Tiškevičių kaip Lietuvos archeologijos pradininką, pirmojo visuomeninio muziejaus Lietuvoje kūrėją ir aktyvų XIX a. vidurio Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo organizatorių – tebevyrauja ir nūdienos mokslinėje apyvartoje. Šiuos vaizdinius vienija tai, kad E. Tiškevičiaus asmuo suvokiamas ir interpretuojamas išskirtinai kaip mokslininkas, tyrėjas – t. y. jo veiklos reikšmė yra siejama su indėliu į mokslo (vienos ar kitos mokslinės disciplinos) raidą. Pastaraisiais metais pasirodę kitų mokslininkų tyrimai, kuriuose minimas ir E. Tiškevičius, jo įvaizdį papildė tik keletu naujų įžvalgų. Deja, mėginimų plačiau pažvelgti ir pristatyti E. Tiškevičiaus asmenį, jo biografiją iki šiol vis dar nėra.
Toks istoriografijoje susiformavęs E. Tiškevičiaus istorinis portretas labiau žinomas tyrėjams. Platesniame, nūdienos viešosios erdvės kontekste, pavyzdžiui, pasklaidžius mokyklinius vadovėlius ar populiariąją pažintinę mokslinę literatūrą, matome paradoksalų vaizdą. Tokio pobūdžio leidiniuose E. Tiškevičiaus mokslinė veikla, kaip ir bene svarbiausias visuomeniniu ir kultūriniu požiūriu jo kūrinys – Senienų muziejus ir Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, yra pristatomi tik kaip nereikšmingi Lietuvos istorijos epizodai, aptariami labai fragmentiškai arba vertinami nevienareikšmiškai; jie tarsi iškrinta iš viso XIX a. Lietuvos istorijos naratyvo.
Antai 2000 m. autorių kolektyvo išleistame „Lietuvos istorijos" vadovėlyje Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, neminint nė vieno su šia komisija susijusio asmens pavardės, skirtos vos kelios eilutės, pabrėžiant, kad „jos tyrinėjimuose dominavo politinės krašto istorijos, o ne lietuvių kalbos ir folkloro dalykai. Pastarieji daugumai komisijos narių buvo antraeiliai". Ne ką daugiau vietos šiai temai skiriama ir Mindaugo Tamošaičio „Istorijos vadovėlyje", išleistame 2011 metais. Tačiau jame bent jau yra įvardytas pats E. Tiškevičius kaip Vilniaus senienų muziejaus ir Laikinosios archeologijos komisijos įkūrėjas bei iš esmės skiriasi šių institucijų vertinimas, lyginant su prieš tai minėtu vadovėliu. Šįkart teigiama, kad: „muziejus (...) darė didžiulę įtaką lietuvių kultūros ir raštijos kūrėjams, žengiantiems pirmuosius žingsnius lietuvių kalbos, papročių ir krašto istorijos tyrimų link."
Nūdienos viešojoje erdvėje dominuojantį fragmentišką E. Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos suvokimą galima apibrėžti gana lakoniškais Tomo Venclovos žodžiais: „archeologas (...) pirmasis bandė moksliškai sisteminti Lietuvos ir Baltarusijos archeologijos medžiagą, nors neatsisakė ir romantiškų fantazijų. Jo darbai darė nemažą poveikį vėlesnėms archeologų kartoms."
Taigi, apibendrinant, nuo pat pirmųjų rimtesnių mokslinių bandymų XX a. 4-ajame dešimtmetyje iki mokslo populiarinimo leidinių XXI amžiuje, E. Tiškevičiaus istorinis portretas tapomas dvejopai. Tyrėjams E. Tiškevičius – tai mokslininkas, turėjęs įtakos tolesnei Lietuvos mokslo raidai. Deja, plačiajai visuomenei jis tebėra terra incognita. Abiem atvejais, be istoriografijoje aptartų E. Tiškevičiui rūpėjusių archeologijos, muziejininkystės, kraštotyros, etnografijos, numizmatikos, paveldosaugos sričių, menkiau nušviestos lieka kitos jo mokslinės aspiracijos, kaip antai politinė ir lokalinė istorija, sfragistika, epigrafika, bibliofilija, šaltinių publikavimas ir kt. Taip pat beveik netyrinėti jo kūrybiniai pomėgiai, meilė teatrui ir grožinės literatūros bandymai, labdaringa veikla ir mecenatystė, švietėjiška ir edukacinė veikla, visuomeninės pažiūros ir pilietinės nuostatos. Kol kas nebūta bandymų ir išsamiau pažvelgti į jo veiklą platesniame, tarpsukiliminės Lietuvos intelektualų kartos ar nacionalinio atgimimo kultūros kontekste ar atskleisti jo veiklos poveikį lietuvių nacionalinės kultūros raidai. Tokie tyrimai leistų ne tik geriau pažinti ir suprasti pačią E. Tiškevičiaus asmenybę, bet ir plačiau nušviestų visą XIX amžiaus epochą.
Naudota literatūra:
Alekna A. Lietuvos istorija. – Kaunas, 1911.
Aleksandravičius E. Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje 1831–1863 metais: organizaciniai kultūros ugdymo aspektai. – Vilnius, 1989.|
B. [J. Basanavičius] „Priekalba", Aušra, 1883, Nr. 1.
Budrys. „Ignotas Domeika", Varpas, 1889, Nr. 2.
Dovgird T. [Daugirdas T.] „Trumpa apžvalga padarytu Lietuvoje ir Žemaitijoje archeologiszku tyrinėjimu palaiku prieszistoriszkos gadynės (iš lenkų k. vertė J. Bitaitis [J. Staugaitis]), Varpas, 1891, Nr. 6–7.
Ičas M. [Yčas M.] „Biržai", Lietuvių laikraštis, 1905, Nr. 37–39.
Kamuntavičius R., Kamuntavičienė V., Civinskas R., Antanaitis K. Lietuvos istorija 11–12 klasėms. – Vilnius, 2000.
Kirkor A. H. „Ze wspomnień wileńskich", Kraj, 1884, Nr. 3.
Klimaitis P. Lietuvos istorijos vadovėlis mokykloms. – Vilnius, 1912.
Korotyński W. „Eustachy hr. Tyszkiewicz", Tygodnik Illustrowany, 1873, Nr. 299–301.
Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai (sudarė A. Eidintas, R. Lopata). – Vilnius, 1991.
Agaras A. [Macijauskas A.] Lengvutė Lietuvos istorija. – Ryga, 1910.
Maironis. Lietuvos istorija. – Sankt Peterburgas, 1906.
Matulionis P. „Kopa Lietuvoje", Lietuvių laikraštis, 1905, Nr. 28.
Milukas A. Lietuviškas albumas. Musu raštinykai ir žymesni vyrai. – Shenandoah, 1900, t. 2.
Puzinas J. Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstsein in Litauen. – Kaunas, 1935.
Puzynina z Güntherów G. W Wilnie i w dworach litewskich: pamiętnik z lat 1815–1843. – Wilno, [1928].
Tamošaitis M. Istorijos vadovėlis 11 klasei, II dalis. – Vilnius, 2011.
Tautavičius A. „Pirmieji sumanymai įsteigti Vilniuje muziejų", in: Muziejai ir paminklai. – Vilnius, 1969.
Idem, „Vilniaus senienų muziejus ir Archeologijos komisija", in: Muziejai ir paminklai. – Vilnius, 1982, Nr. 4.
L. U. [Uziębło L.]. „O Eustachym hr. Tyszkiewiczu. Drobiazg okolicznościowy szperacza", Życie Ilustrowane (dodatek tygodniowy „Kurjera Litewskiego"), 1908, Nr. 50.
Venclova T. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006.
Wójcicki K. W. „Eustachy hrabia Tyszkiewicz", Kłosy, 1865, Nr. 43.
Žilvitis. „Lietuvių tautai atgįjant", Varpas, 1904, Nr. 2.
Vilniaus senienų muziejaus salė. Chromolitografija. 1861. Dail. Albertas Žametas, lit. Ch. Bachelier
