Mirties bausmė – viena seniausių taikomų sankcijų už itin sunkius ir žiaurius nusikaltimus. Mirties bausmės istorija šiuolaikinėje Lietuvoje mažai tyrinėta. Nedaug žinoma ir apie nacių išgarsintą, tačiau Lietuvoje dar 1937 m. pradėtą naudoti dujų kamerą. Šiuo klausimu atlikus specialų istorinį tyrimą, regisi prasminga pasidalyti jo rezultatais.
Idėjos įgyvendinimas
Po 1937 m. sausio 28 d. sprendimo teko organizuoti dujų kameros statybas ir surasti jos prižiūrėtoją.
Dujų kamerą Teisingumo ministerija numatė statyti atokioje Kauno vietoje, kuri priklausytų tiesiogiai nuo teismo prokuratūros. Statybos vyko slaptai prie Kauno esančiame I forte, Aleksote. Prieš tai čia gyvenę bedarbiai buvo išgyvendinti, o prie spygliuotos tvoros atsirado lentelės, draudžiančios įžengti į forto teritoriją. Aplinkiniai ilgai nežinojo, kas vyko I forte.
Spaudoje minėta, kad dujų kamera yra IX forto kalėjime arba iš viso nenurodant tikslios vietovės. Štai ir dujų kameros mirtininkas Aleksandras Maurušaitis, suprasdamas, jog išvedamo iš kameros Broniaus Pogužinsko daugiau nebepamatys, manė, kad jį veža į IX fortą, kuriame esą įrengta dujų kamera.
Budelio alga - 350 litų
Egzekucijos buvo vykdomos naktimis arba ankstyvais rytais, ir tai padėjo išlaikyti paslaptį.
Dujų kameros būstinę sudarė du nedideli kambariai. Pirmasis buvo didesnis, čia buvo atliekamos religinės apeigos ir perskaitomas mirties bausmės aktas.
Kambaryje stovėjo mažas staliukas ir dvi kėdutės. Kitame kambaryje stovėjo mūrinė dėžė, kurios ilgis – 1,94 m, plotis – 1,26 m ir aukštis – 2 m.
Durys sandariai užsidarydavo. Jose buvo įrengti du stebėjimo langeliai: vienas aukščiau – žmogaus akių lygyje, antras žemiau – 30 centimetrų nuo grindų. Sienose buvo įmūryti stebėjimo langeliai. Kairėje sienoje, prie pat grindų, buvo įrengtas vamzdis su reguliatoriumi dujoms įleisti, o lubose – 30 centimetrų skersmens vamzdis dujoms išleisti.
Prasidėjus statyboms, imta ieškoti mirties bausmę galinčio vykdyti specialisto, kuris įleistų nuodingas dujas į hermetiškai uždaromą celę. Kaip teigia to meto spauda, kandidatų į šią vietą atsirado nemažai. Pasirodžius žinutėms užsienio periodikoje apie Lietuvoje statomą dujų kamerą, sulaukta dviejų asmenų iš Vokietijos ir net aštuonių Olandijos gyventojų prašymų priimti dirbti egzekutoriais. Jų kandidatūros nė nesvarstytos, nes kamera dar nebuvo pradėta statyti, nenustatyta jos administravimo tvarka. Taip pat norėta darbu aprūpinti savus piliečius.
Galiausiai buvo pasamdytas Pirmojo pasaulinio karo caro armijos viršila Jonas Pakalnis. Jis gimė 1894 m. Utenos apskrityje, Tauragnų valsčiuje, Šeimaties kaime. Gyveno netoli I forto, Aleksote, Veiverių gatvėje. Mėgdavęs išgerti, 1936 m. net buvo nuteistas trims mėnesiams paprastojo kalėjimo už finansinio dokumento klastojimą, tačiau nuo bausmės atleistas.
1939 m. sausį padauginęs alkoholio iššovė iš savo revolverio į orą, todėl už viešosios tvarkos pažeidimą jam buvo surašytas protokolas ir atimtas ginklas. Vis dėlto, atsižvelgiant į darbo ypatybes, ginklas buvo grąžintas. Kaip teigiama sovietinėje spaudoje, per mėnesį dujų kameros prievaizdas uždirbdavęs 350 litų; forte jis pasirodydavęs gana retai, anksti rytą atvykdavęs arkliu ir vėl pradingdavęs.
Dujų kameros aukos buvo laidojamos aplink fortą esančiame griovyje. Sovietmečiu skelbtuose prisiminimuose galima rasti žinių, jog 1938 m. vasarą griovyje išdžiūvus vandeniui buvo pastebėta iš dumblo išlindusi numirėlio galva (manoma, Maurušaičio), todėl greitai dujų kameros aukos buvo perlaidotos forto šlaite.
Kelias nuo kalėjimo iki dujų kameros mirtininkui nebuvo atskleidžiamas. Laukiantysis mirties bausmės buvo perkeliamas į 95-ąją Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kamerą, iš kur buvo pakviečiamas į kalėjimo raštinę. Į kamerą jis jau nebesugrįždavo. Tam, kad kalėjime likusieji nepastebėtų ir nekeltų sumaišties, nuteistasis buvo išvežamas slapta ir nesakant kur.
Jei tikėtume sovietine publicistika, atvežtas pasmerktasis I-ajame forte jau rasdavo kunigą, pasiruošusį priimti išpažintį, gydytoją, dujų specialistą iš Chemijos laboratorijos, du ar tris asmenis iš prokuratūros ir būsto prievaizdą. Apygardos teismo sekretorius perskaitydavo malonės prašymo atmetimą ir teismo nuosprendį. Pasmerktajam buvo leidžiama pareikšti paskutinį norą ir atlikti išpažintį. Po visų procedūrų nuteistasis buvo nuvedamas į dujų kamerą, durys sandariai uždaromos ir iš balionų paleidžiamos dujos. Dujų specialistas ir prokuratūros atstovai stebėdavo aukos mirtį.
Dvasininkai šia tvarka nebuvo patenkinti, kilo daugybė skirtingų problemų, susijusių su mirties bausmės vykdymu dujų kameroje. Kanauninkas Antanas Steponaitis rūpinosi pasmerktųjų išpažintimi: „Dvasinio aprūpinimo atžvilgiu šis bausmės vykdymo būdas turi trūkumų, nes ne visada pasmerktasis greitai susiorientuoja dėl išpažinties: dažnai tai padaro tik po ilgesnio pasikalbėjimo, apsvarstymo; o čia viskas eina kaip tai greitai, visi dalyviai už durų laukia... Galų gale ir pats laukimas nėra patogus, ypač jei tai žiema – tenka pasilikti ore arba drėgname koridoriuj“.
Supratus, jog mirties bausmės vykdymo tvarkos negali pakeisti iš pagrindų, dvasininkija Teisingumo ministerijai siūlė suteikti kapelionui susisiekimo priemonę atskirai nuvykti ir grįžti, atlikus savo pareigą. Taip pat prašyta skirti bent valandą laiko suteikti pasmerktajam sakramentus.
Nauja vykdymo tvarka iškėlė ir dar vieną problemą. Dėl anksčiau minėtų priežasčių mirties bausmių vykdymas iš kariuomenės rankų buvo perduotas Teisingumo ministerijai. Iki tol Karo lauko ir kariuomenės teismų nuteistuosius mirti lydėdavo kariuomenės kapelionas Sabaliauskas, o kitų teismų pasmerktuosius – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas. Pasikeitus tvarkai, Apygardos teismo prokuroras nežinojo, į kurį kapelioną turi kreiptis.
Vyriausiasis kariuomenės kapelionas Vladas Mironas savo rašte atsakė, kad nuo bausmės vykdymo atleidus kariškius, tas taikytina ir karo kapelionui, paliekant rūpestį mirtininkais Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionams, kurie ir taip tuo užsiimdavo iki nuosprendžio vykdymo. Išimtis numatyta tik tuo atveju, jei bausmė būtų paskirta kariškiui: tada reikėtų kreiptis į Kauno miesto komendantūros vicekapelioną kunigą M. Sandanavičių.
Pats Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas Steponaitis irgi prašė jį atleisti nuo pasmerktųjų myriop lydėjimo ir paskirti kitą kunigą ar net kelis.
Prašymą jis argumentavo tuo, kad kalėjimo kapelionui tekdavo bendrauti su nuteistaisiais mirti jiems belaukiant nuosprendžio, todėl egzekucijai artėjant jie imdavo teisintis ir nutylėdavo kai kuriuos dalykus. Tokiu atveju pasmerktasis negalėdavo atlikti nuoširdžios atgailos.
Atsižvelgiant į kalėjimo auklėjamąją funkciją, administracijos nariai buvo atleisti nuo dalyvavimo vykdant mirties bausmę, išskyrus kapelioną. Teigta, kad kalėjimo kapelionas turėtų būti priskirtas administracijai ir taip pat atleistas nuo šios naštos. Ar šis prašymas buvo išpildytas, dėl šaltinių trūkumo išsiaiškinti nepavyko.
