XIX-XX amžiaus pradžioje dvarai Lietuvoje buvo itin svarbios kultūrinio gyvenimo salos. Po karo jos buvo užlietos sovietinio režimo – gražiausi rūmai buvo paversti kiaulidėmis, pionierių stovyklomis ar valdiškos nomenklatūros būstinėmis. Galvės ežero pašonėje nutūpęs pastatas dar prieš kelerius metus irgi atrodė kaip vaiduoklis. Bet pasinaudojant Europos Sąjungos parama Užutrakio dvaro sodyba atgimė, restauruotuose rūmuose vėl verda kultūrinis gyvenimas.
Trakų istoriniame nacionaliniame parke esančio Užutrakio dvaro rūmus pagal lenkų architekto Jozefo Husso projektą XIX amžiaus pabaigoje pastatydino grafas Juozapas Tiškevičius.
Prabangūs rūmų interjerai buvo dekoruoti ankstyvojo prancūzų klasicizmo stiliumi. Rūmus supo didelis parkas, kurį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas Francois Andre. Parką puošė skulptūros, vaizduojančios romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę, taip pat vyno dievą Bakchą. Nuo rūmų terasos vėrėsi vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais Trakų pilies griuvėsiais.
Grafas J.Tiškevičius ir jo žmona lenkų kunigaikštytė Jadwiga Swiatopolk-Czetwertynska buvo išsilavinę, puikų meninį skonį turintys žmonės. Tačiau jie nebuvo tokie siautulingi kaip jų giminaičiai Andrius Tiškevičius ir Vladislovas Tiškevičius, gyvenę Lentvario dvare ir ten rengę žirgų, dviračių lenktynes, o parke arba ežere ant plaukiojančio plausto - koncertus.
Grafas J.Tiškevičius ne itin mėgo trankių susibūrimų. Didikas labai pykdavo, jei į parką užklysdavo svetimi žmonės ir mindžiodavo žolę. Tiškevičiai saugojo savo privatumą.
Amžininkų rašytiniuose liudijimuose yra išlikę prisiminimų, kad J.Tiškevičius buvęs valdingas, bet teisybę mėgstantis žmogus. Atvykę į Užutrakio rūmus svečiai jausdavosi šiek tiek nejaukiai, nes viskas dvelkė prabanga ir kokybe. Daugelis svečių pas grafą jautėsi labiau muziejuje negu gyvenamajame būste.
Jei giminės iš Lentvario atjodavo raiti, jiems nebuvo leidžiama sėsti ant saloninių baldų. Svečiai turėdavo persirengti.
Vakarais pasidabinę šventiniais apdarais grafas su šeima ar būreliu svečių susirinkdavo didžiojoje iškilmių salėje. Čia stovėjo klavesinas. Juo skambindavo Tiškevičių šeimos nariai arba koks nors svečias, turintis muzikinį išsilavinimą.
Ar Tiškevičiai dvare turėjo nuolatinių muzikantų, kuriems mokėjo algą, nėra žinoma.
Kartais į rūmus atvykdavo teatro mėgėjų trupės, buvo rengiamos labdaros šventės našlaičiams, varguoliams. Tiškevičiai rūpinosi dvaro darbuotojų vaikų raštingumu, per Kalėdas visada savo patarnautojus apdalydavo dovanomis.
Juozapas ir Jadwiga neturėjo galimybės ilgai mėgautis prabangiu gyvenimu Užutrakio dvare. Pirmasis pasaulinis karas juos privertė trauktis iš Lietuvos.
Bėgdami nuo fronto Tiškevičiai visus vertingesnius baldus, meno kūrinius išvežė į Sankt Peterburgą. Jie buvo sukaupę nemažai prancūziškų antikvarinių XVIII amžiaus baldų. Deja, Rusijoje revoliucijos metais didžioji dalis baldų buvo išgrobstyti ar sudeginti.
Grafas mirė Helsinkyje. Po karo į Užutrakį grįžusi Jadwiga su vaikais ėmė gyventi dar uždariau, daugiau nebeištekėjo.
Tačiau rūmų šeimininkė atsakingai lavino vaikus ir kartkartėmis rengdavo saloninius vakarus, kurių metu būdavo klausomasi muzikos, skaitoma poezija, filosofuojama.
Užutrakio rūmus paveldėjo J.Tiškevičiaus vyriausiasis sūnus Andrius, kuris juos valdė iki 1940 metų.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Užutrakio dvaras buvo nacionalizuotas. Per karą ten buvo įsikūrę vokiečiai. Po karo rūmuose veikė KGB pareigūnų sanatorija, vėliau pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė.
Prieš pat sovietų okupaciją į Užutrakio rūmus aprašyti inventoriaus iš Kauno buvo atvykęs Vytauto Didžiojo karo muziejaus apskaitininkas. Jis aprašė rūmuose stovėjusias kanapas, kėdes, stalus, paveikslus, biblioteką, kurioje buvo gausu knygų prancūzų ir lenkų kalbomis.
Atlikęs inventorizaciją, apskaitininkas pavedė dvaro darbuotojui tuos daiktus saugoti, bet karo metais vertingi daiktai buvo pavogti, o sovietų kariai sušaudė parke stovinčias skulptūras.
Sovietmečiu rūmų patalpos buvo išdažytos ryškiomis spalvomis: žalia, raudona, mėlyna; salės padalytos pertvaromis į mažesnes patalpas, suardytas originalus rūmų išplanavimas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rūmai atrodė apgailėtinai. Be to, viesulas Anatolijus nuplėšė rūmų stogą. Porą metų rūmus kiaurai merkė lietus, sniegas. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos globai Užutrakio dvaras perduotas 1995 metais. Imtasi ieškoti finansavimo rūmams atstatyti.
Pirmasis rūmų restauravimo projektas Europos Sąjungos fondams buvo pateiktas 2004 metais, o finansavimas gautas 2006 metais. Šis restauracijos etapas, kurio metu buvo sutvarkytas rūmų eksterjeras, antrasis aukštas, rūsys, palėpė, holas ir laiptinės, buvo baigtas 2008 metais, o 2011 metais buvo baigtos restauruoti ir aštuonios pirmojo aukšto reprezentacinės salės.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos vadovas Gintaras Abaravičius džiaugėsi, kad pavyko atkurti autentišką rūmų ir parko formą bei dvasią.
„Restauruojant buvo naudojamos senosios technologijos. Norėjosi, kad pastatas iš išorės ir vidaus atrodytų tvirtas ir stabilus. Siekiame, kad kiekvienas, apsilankęs Užutrakyje, pasijaustų savotišku rūmų šeimininku ir ten rastų viską: istorinę ekspoziciją, šiuolaikinę dailę, koncertą ar įdomų seminarą. Ir sykiu persisunktų atsakomybe tuos rūmus išsaugoti ateities kartoms“, – kalbėjo G.Abaravičius.
Jo įsitikinimu, puoselėti senuosius dvarus yra itin svarbu ne tik atkuriant kultūros paveldo vertybes, bet ir sugrąžinanti anų laikų visuomenės civilizacijos poreikį.
„Grafai buvo tarsi Vakarų Europos ambasadoriai. Juk dvarai anuomet buvo ir kultūros židiniai, ir estetikos centrai, savotiški kelrodžiai bandant tapti civilizuota ir modernia Vakarų Europos valstybe. Todėl dabar į Užutrakio dvarą atvykę vokiečiai, prancūzai, kitų senosios Vakarų Europos šalių svečiai randa savo kultūros atspindžius“, – pasakojo G.Abaravičius.
Siekiant atgaivinti restauruotų dvaro rūmų atmosferą, remtasi išlikusia detalia Užutrakio dvaro ikonografine medžiaga, analogijomis kituose Europos dvaruose.
Pastaraisiais metais Užutrakio rūmuose vykstantys kamerinės muzikos koncertai, kuriuos rengia viešoji įstaiga „Ambra Vox“, žmones vilioja ne vien todėl, kad veiksmas vyksta romantiškoje vietoje stovinčiuose rūmuose, bet ir dėl nepaprastai puikios akustikos.
Pirmieji koncertai Užutrakyje įvyko 2009 metų žiemą, kai rūmų restauracija tebuvo įpusėjusi. Net aptrupėjęs sienų tinkas, suskilę Venecijos stiklo veidrodžiai, speigas ar šlapdriba netrikdė Baltojoje salėje vos telpančių klausytojų.
Dabar kasmet Užutrakio rūmuose pristatoma per dvidešimt skirtingų kamerinės muzikos programų, kuriomis siekiama supažindinti klausytojus su senąja ir šiuolaikine Lietuvos bei užsienio kompozitorių kamerine muzika, gaivinti dvarų bei muzikavimo dvaruose paveldą, puoselėti ne tik elitinių meno atstovų, bet ir plačiosios publikos estetinius pojūčius.
Muzikos gurmanai, besilankantys Užutrakio koncertuose, neretai patikina, jog tokio puikaus muzikos skambesio nepavyksta pajausti šiuolaikinėse koncertų salėse.
G.Abaravičius pirmą kartą puikiu muzikos skambesiu įsitikino prieš kelerius metus. Tuo metu dirigento Sauliaus Sondeckio vadovaujamas orkestras prie restauruojamų rūmų rengė koncertą. Tačiau netikėtai pradėjo lyti ir nieko kito neliko, kaip sugužėti į nerestauruotas sales. Kažkaip visi sutilpo rūmų erdvėse. Po koncerto tik ir tekalbėjo: „Kokia puiki akustika“. Nuo tos muzikos skambėjo visi rūmai.
Neabejotina, kad J.Tiškevičius, statydamas rūmus, mąstė, kad juose bus muzikos salė. Baltosios iškilmių salės langai išskirtiniai - visų rūmuose langai stačiakampiai, o koncertų salėje - arkiniai.
Ši patalpa senaisiais laikais buvo vadinama Didžiuoju salonu, nors ji tik vos vos didesnė už šalia esantį Mažąjį saloną.
Didžiajame salone vykdavo muzikos vakarai, šokiai, o Mažasis salonas buvo skirtas neformaliam bendravimui, užkandžiavimui.
J.Tiškevičiaus pageidavimu rūmų interjere vyravo šviesios spalvos. Netgi atsiminimuose parašyta: „Užutrakis yra visas baltas. Ne tik rūmai, bet ir parkas.“
Anuomet parke augo labai daug beržų, aplink telkšojo tvenkiniai. Teritorija skendėjo šviesoje.
Gali atrodyti, kad visos patalpos rūmuose yra baltos. Tačiau atidžiau įsižiūrėję pastebėsime, kad kiekvienoje salėje balta spalva turi savus niuansus – vienur sienos yra balintos kakavos spalvos, kitur – dramblio kaulo spalvos ar su gelsvu arba lediniu atspalviu.
Lietuvių ir italų meistrai daugiau kaip per metus pagamino ir Baltojoje salėje bei bibliotekoje įkurdino Liudviko XVI stiliaus baldų kopijas. O pagal specialų užsakymą pagamintas išskirtinės kokybės itališkas fortepijonas „Fazioli“ tapo Baltosios salės akcentu.
Iš viso salėje yra 60 kėdžių, dvi kanapos, 2 atlikėjų kėdutės. Iš jų 26 kėdės ir kanapos atkurtos pagal 1914 metų fotografiją - jos auksuotos, apmuštos audiniu su augaliniu ornamentu. 34 kėdės yra dažytos baltai ir iš dalies auksuotos, apmuštos dryžuotu audiniu. Tokios kėdės koncertų salone stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo.
„Džiaugiamės, kad Užutrakio lankytojai klasikinės muzikos klausosi sėdėdami ne ant plastmasinių ar biuro kėdžių“, – sakė G.Abaravičius.
Buvusioje bibliotekoje, šiuo metu konferencijoms ir seminarams skirtoje salėje, puikuojasi didelis Liudviko XVI stiliaus stalas, taip pat 22 paauksuotos kėdės, 18 prabangių krėslų ir didžiulė kanapa.
G.Abaravičiaus teigimu, šiemet rūmuose bus įgyvendintas dar vienas projektas – užbaigti istorinės virtuvės restauravimo darbai.
Ateityje erdvioje virtuvėje vyks gurmaniški vakarai su maisto gaminimu, bus galima išmokti aristokratiškų stalo serviravimo paslapčių. Patiekalai bus kuriami pagal senovinius receptus. Parodų ir koncertų lankytojai turės progą rūmų virtuvėje išgerti puodelį kavos ir suvalgyti gardų pyragėlį.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija su Baltarusijoje esančio Zalesės dvaro, kuris XIX amžiuje priklausė grafui ir kompozitoriui Mykolui Kleopui Oginskiui, šeimininku Smurgainių rajono vykdomuoju komitetu įgyvendina Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Istorinių sodybų panaudojimas pritaikant jas šiuolaikinėms kultūros reikmėms“.
Nuo 1999 metų Zalesės dvare rugsėjo 25-ąją grafo M.K.Oginskio gimtadienio proga rengiami koncertai, dailės parodos, ekskursijos, vaikų spektakliai.
Per bendrą projektą su lietuviais, pasinaudojus Europos Sąjungos lėšomis, dvaro sodyboje Zalesėje bus restauruota ir koncertams pritaikyta rūmų salė, įsigyti muzikos instrumentai. Užutrakyje ir Zalesėje vys bendri koncertai, seminarai, menininkų plenerai.
