Istorikas paaiškino, kad tokiu palyginimu neieško pateisinimo niekingiems Maskvos veiksmams, tačiau nori tautiečius paskatinti nebūti akliems analogiškiems Varšuvos poelgiams. Istorikas priekaištauja vietos politikams, kad šie, mosuodami tariamu kovos už tautų teisę į laisvę ir lygybę kardu, nenori prisiminti saviškių kitiems padarytų skriaudų.
M.Siekanskio nuomone, 1920 m. Lenkijos vado Jozefo Pilsudskio suplanuota ir generolo Luciano Želigovskio įvykdyta Vilniaus okupacija mažai kuo skiriasi nuo neseniai Maskvos įvykdyto Krymo užėmimo.
Istorikas primena, kad pagrindiniu J.Pilsudskio argumentu buvo tai, kad Vilniuje dauguma gyventojų yra lenkai, o lygiai tą patį pretekstą po Krymo užėmimo dabar kartoja Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Anot M.Siekanskio, į Vilnių įžengusius L.Želigowskio karius džiaugsmingai pasitiko „penktoji kolona – vietos lenkai“, kurie, kaip ir Krymo rusai, patys užiminėjo svarbius valstybinius pastatus.
Praėjus vos trim dienoms po Vilniaus užėmimo, L.Želigowskis specialiu dekretu okupuotą teritoriją paskelbė Vidurio Lietuvos respublika. Šis keistas, kitų valstybių nepripažintas politinis darinys, natūraliai kelia panašumų su okupuotose teritorijose Rusijos įkurta Padniestrės Respublika, Abchazija bei Krymu.
Praėjus pusantrų metų po Vilniaus okupacijos, šis kraštas buvo įtrauktas į Lenkijos sudėtį. Istorikas primena, kad Vilnius iki lenkų okupacijos oficialiai priklausė Lietuvai, o tiek dabar, tiek tada Europoje galiojo sutartis, kad teritoriniai valstybių pasikeitimai negali būti vykdomi užkariavimų būdu.
Anot M.Siekanskio, J.Pilsudskis sulaužė tarptautines sutartis, nes norėjo sukurti federacinę valstybę, kurioje Lietuva, Ukraina ir Baltarusija būtų pavaldžios Lenkijai. Isorikas ragina savus politikus, įvykius Kryme lyginančius su kitais panašiais istoriniais įvykiais Europoje, nepamiršti ir gėdingos Vilniaus okupacijos.
Anot M.Siekanskio, kad ir kaip minėtas Lenkijos istorijos etapas bebūtų skausmingas, nereikėtų prieš jį užsimerkti ir nematyti analogijų su įvykiais Kryme.
Toks istoriko požiūris į Vilniaus okupaciją yra išskirtinis, nes kertasi su oficialiu dabartinės Lenkijos valdžios vertinimu. Lenkijos URM vadas Radoslawas Sikorskis prieš keletą metų pareiškė, kad Lenkija neokupavo Vilniaus, o kalbinti seimūnai vieningai kartoja tokią poziciją.
„Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas Marcinas Wojciechowskis rašinyje „Vade, vesk mus į Vilnių“ prieš dvejus metus ragino Varšuvą atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus okupaciją ir taip pademonstruoti, kad didesnysis partneris „supranta ir gerbia mažesniojo jautrumą“. Šį siūlymą negailestingai sukritikavo dešiniųjų žiniasklaida, o politikai jį ignoravo ir nekomentavo.
Prieš dvidešimt metų tariantis dėl Lenkijos ir Lietuvos draugystės bei bendradarbiavimo sutarties, Vilniaus delegacija siekė, kad Varšuva atsiprašytų dėl okupacijos. Lenkams nesutinkant derybos ėmė strigti, tačiau Lietuvos prezidentu tapęs Algirdas Brazauskas nurodė sutartį pasirašyti ir be atsiprašymo.
Anot M.Wojciechowskio, L.Želigowskio įvykdytas Vilniaus užgrobimas Lenkijoje nekelia jokių emocijų, tačiau „gadina kraują“ Lietuvoje, todėl simbolinis atsiprašymas „niekam nepakenktų“.
