„Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918– 1940)“. Tokį enciklopedinį leidinį baigė rengti V.Kavaliauskas. Jau išleisti šeši leidinio tomai 1200 egzempliorių tiražu.
Šiemet išeis ir paskutinis, septintasis, leidinio papildymų tomas. Enciklopedijoje pateiktos visų iki 1940 metų okupacijos Vyties Kryžiumi apdovanotų 1788 asmenų biografijos, tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.
Apie dešimtmetį trukusias Vyties Kryžiaus kavalierių biografijų studijas – „Lietuvos ryto“ pokalbis su V.Kavaliausku.
„Tai labai sudėtingas projektas. Ėmiausi šio darbo 2004 metais ir dėl asmeninių priežasčių. Užklupo rimta liga. Pasakiau sau: „Nemirsiu, kol nebaigsiu leidinio.“ Norėjosi padaryti tai, kas gal net viršija mano jėgas.
Bet bijojau, kad nespėsiu.
Į kiekvieną leidinio tomo rėmėjų sąrašą įrašydavau savo gydytojų pavardes. Kai atnešdavau jiems naują knygą, jie stebėdavosi, kaip dar turiu sveikatos tokiam darbui.
Gyvenime reikia tikslo, kuris suteiktų prasmę.
Tada lengviau gyventi – matai kryptį, kuria turi eiti, mažiau galvoji apie ligas. Tai man labai padėjo. Sužinai, kad gali daugiau, nei iš pradžių atrodo.
Ko gero, šie dešimt metų rengiant šią enciklopediją buvo prasmingiausi mano gyvenimo metai.
Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyties Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių.
Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ieškojau Vyties Kryžiaus kavalierių šeimų. O jos išsisklaidžiusios dar ir po visą pasaulį. Pavyzdžiui, 108 apdovanotieji mirė JAV, 20 – Kanadoje, 12 – Australijoje, po keturis Brazilijoje ir Argentinoje.
Suradau maždaug 1300 šeimų – daug padėjo žemėtvarkininkai, seniūnai, parapijų klebonai.
Pavyko aptikti ir nufotografuoti 960 Vyties Kryžiaus kavalierių kapų. Paskutinis šio ordino prieškario laikų kavalierius karo lakūnas Česlovas Januškevičius mirė 2001 metais Kanadoje“, – pasakojo V.Kavaliauskas.
– Enciklopedija išsiskiria ir puikia poligrafine kokybe. Kaip pavyko gauti pinigų tokiam brangiam leidiniui?
– Tai taip pat buvo labai sunkus uždavinys, nes nesulaukiau jokios paramos iš valstybės.
– Negi kariniais ordinais apdovanotų asmenų enciklopedijos nesutiko paremti net ir Krašto apsaugos ministerija?
– Šis leidinys išėjo net savaip unikalus, nes jame yra įrašas, kad Krašto apsaugos ministerija atsisakė jį remti.
Dabar gal būtų kitokia situacija, bet jau neprašiau pinigų.
– Gal kai prašėte paramos, ministerijai vadovavo konservatoriai ir jiems užkliuvo šio leidinio autorius – su socialdemokratais siejamas V.Kavaliauskas?
– Kai kreipiausi paramos, krašto apsaugos ministrė iš tiesų buvo konservatorė Rasa Juknevičienė. Bet nemanau, kad užkliuvau aš. Turbūt lėmė netgi ne vienos ministrės požiūris.
Tačiau ilgainiui atsirado rėmėjų – tiek privačių asmenų, tiek bendrovių. Itin džiaugiuosi, kad paremti leidinį panoro Vyties Kryžiaus kavalierių vaikai, artimieji.
Antai Povilo Žolpos duktė Emilija Banėnienė, pardavusi tėvo žemę, pasisiūlė finansiškai prisidėti sakydama, kad neįsivaizduoja prasmingesnio pinigų panaudojimo.
Tarp rėmėjų – ir kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, kurio dėdė generolas Edvardas Adamkavičius taip pat Vyties Kryžiaus kavalierius. Vienas atkurtos Lietuvos kariuomenės kūrėjų generolas Česlovas Jezerskas, pats jau naujaisiais laikais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, irgi parėmė šią enciklopediją.
– Minite garsius žmones. Ar Vyties Kryžiaus kavalierių vaikai ir anūkai irgi daug nusipelnė Lietuvai?
– Rengdamas leidinį, ne kartą pagalvojau, kad narsa, ryžtas, iniciatyvumas, kūrybingumas slypi genuose ir yra paveldimas.
Daug Vyties Kryžiaus kavalierių vaikų ir anūkų tapo profesoriais. Būtų sunku išvardyti bent dalį. Nemažai jų yra visuomenės veikėjai, kai kurie – politikai.
V.Adamkus – bene iškiliausias pavyzdys. Iš Vyties Kryžiaus kavalierių šeimų kilęs ir buvęs Seimo narys šviesaus atminimo Kazys Bobelis, ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ir nemažai kitų veikėjų.
Pats būdamas žurnalistas, negaliu nepaminėti, kad Vyties Kryžiaus palikuonių plejadoje yra ir žurnalistų. „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko senelis net du kartus apdovanotas Vyties Kryžiumi, o tai itin reti atvejai. Taip pagerbta tik per 30 asmenų.
– Ar galima sakyti, kad jūsų leidinys – ne tik enciklopedija, bet ir patriotizmo vadovėlis?
– Dažnai apie patriotizmą kalbama kaip apie kažkokį neapčiuopiamą, abstraktų dalyką. Manau, patriotizmas prasideda nuo pagarbos tėvams, seneliams. Neatsitiktinai žodis „tėvynė“ reiškia tėvus.
Gal todėl Lietuvą mylėjusių ir už ją narsiai kovojusių Vyties Kryžiaus kavalierių vaikai ir anūkai saugo savo tėvų ir senelių atminimą, nes jų genuose yra įrašytas patriotizmo, meilės tėvynei ir gimdytojams jausmas.
Tyrinėdamas Vyties Kryžiaus kavalierių biografijas, įsitikinau, kad tai Lietuvos gynėjai, jų gyvenimas buvo skirtas tėvynei. Jie – puikus pavyzdys šiuolaikiniam jaunimui, mūsų kariams.
Labai norėčiau, kad Lietuvos kariuomenė rengtų tėvynės gynėjus, o ne mokytų ginkluotus žmones, kurie atidirba už algą.
– Kas jus labiausiai stebino tyrinėjant Vyties Kryžiaus kavalierių biografijas?
– Turbūt narsa ir nesavanaudiškumas.
Dirigentas Saulius Sondeckis kartą pasakė, kad skaito šią enciklopediją kaip detektyvą – tiek daug intrigos čia aprašytų žmonių biografijose. Niekas jiems nebuvo davęs įsakymo atlikti žygdarbį. Karininkai, siųsdami atlikti užduoties, sakydavo: „Išlikite.“
Žygdarbiui žmonės ryždavosi patys, nelaukdami už tai jokio atsidėkojimo. Vyties Kryžius buvo tik garbės ženklas, kurio nelydėjo materialus atlygis – nei pinigai, nei žemės sklypai.
Daug Vyties Kryžiaus kavalierių pateko į sovietinius lagerius. Antai per 200 jų tarnavo pasienio policijoje. Juos visus 1940–1941 metais suėmė ir išvežė į lagerius, dauguma ten žuvo. Vienas kitas išliko, jiems pavyko grįžti į Lietuvą.
Tie žmonės gyveno labai tyliai, neretai net šeimos nariams nepasakodami, kad yra apdovanoti Vyties Kryžiumi, nes, žiūrėk, sūnui pasigyrus mokykloje grėstų rimti nemalonumai.
Esu radęs nuotraukų, kuriose nufotografuotas paštininkas ar ganantis karves žmogus, o jis, pasirodo, – Vyties Kryžiaus kavalierius. Aplinkiniai nė neįtardavo, kad jie – didvyriai. Bet apdovanojimus išsaugodavo.
Kai kurias nuotraukas jų artimieji man atsiuntė net iš San Paulo. Pasirodo, traukdamiesi iš Lietuvos karo sąlygomis žmonės vežėsi Vyties Kryžius. Šios šeimų relikvijos išsaugotos jau jų vaikų, anūkų iki šių dienų.
Apie daugumą šių žmonių galima kurti kino filmus. Būta net labai dramatiškų likimo posūkių. Yra tapusių netgi ir dvigubais užsienio žvalgybų agentais.
– Ar šiais laikais Vyčio Kryžiaus ordinas įteikiamas tik už nuopelnus Lietuvos gynybai?
– Ant Vyties Kryžiaus užrašyta: „Už narsumą“. Todėl ir įteikti jį reikėtų tiktai už narsą, o ne už darbštumą, kūrybingumą ar juo labiau už gerą pareigų vykdymą.
Anais laikais Vyties Kryžius būdavo įteikiamas tik už konkrečius narsos reikalavusius žygdarbius, daugiausia – už pasižymėjimą mūšyje ar žvalgybą priešo teritorijoje.
Kiekvieno teikiamo apdovanoti asmens žygiai būdavo aprašyti jo vadų ir svarstomi Vyties Kryžiaus taryboje. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad visi anuomet apdovanoti asmenys buvo karžygiai.
Beje, Vyties Kryžiumi buvo apdovanoti ne vien lietuviai. Šį apdovanojimą yra gavę 20 žydų, keliolika lenkų, apie 50 baltarusių ir rusų. Stebėtina, bet yra lenkų, kuriuos Lietuva apdovanojo už narsą kovose su Lenkija dėl Vilniaus krašto.
– Ar užsieniečiai būdavo apdovanojami tik už narsą ginant Lietuvą?
– Dauguma užsienio piliečiams įteiktų Vyties Kryžių buvo diplomatiniai gestai. Tais laikais taip pat būdavo įprasta valstybių vadovams apsikeisti apdovanojimais.
Vyties Kryžiumi buvo apdovanotas Vokietijos prezidentas maršalas Paulis von Hindenburgas, Suomijos prezidentas maršalas Carlas Gustafas Emilis Mannerheimas, Čekoslovakijos prezidentas Tomašas Masarykas ir net fašistinės Italijos diktatorius Benito Mussolini.
Beje, prieš porą metų lankydamasis Serbijoje iš vieno draugo išgirdau, kad Italijoje rastas B.Mussolini Vyties Kryžius.
Negalėjau tuo patikėti, nes šį ordiną 1983 metais aš įsigijau Londone aukcione. Pasirodo, Italijoje buvo rastas vyties su kardais ženkliukas, nukritęs nuo B.Mussolini įteikto Vyties Kryžiaus ordino.
– Regis, sukaupėte didžiulę Vyties Kryžių kolekciją?
– Pats ordinas – tik metalo gabaliukas. Bet tikroji jo vertė – ryšys su apdovanotojo asmenybe.
Žvelgdamas į Vyties Kryžių, regiu žmogaus likimą. Man tai ne materialinė vertybė, o istorija.
Todėl ketinu perduoti savo kolekciją Valdovų rūmams.
Kai bus galutinai baigtas šių rūmų atkūrimas, vieną patalpą numatyta skirti didvyrių salei. Ten ir atsidurs mano 58 Vyties Kryžių rinkinys. Įsigydamas šiuos ordinus, atsiskaičiau pinigais, bet jų tikrieji savininkai mokėjo savo krauju. Tad šių relikvijų vieta muziejuje.
enciklopedijaKolekcija„Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918– 1940)“
Rodyti daugiau žymių
