Vienas ieškos žlugusių vilčių priežasties savyje, o kitas pasirinks kur kas paprastesnį kelią ir bus visiškai tikras, kad kalta aplinka, bet jokiais būdais ne jis pats.
Neteisingumas, pyktis ir agresija
Kartą išgirdau paprastą, tačiau ne pačią kvailiausią mintį, kad norint geriau suprasti santykius tarp atskirų tautų bei valstybių reikia įsivaizduoti, kad tai atskiri žmonės, iš kurių kiekvienas pasižymi skirtinga fizine jėga, skirtingu temperamentu, savita psichologija ir savaip suvokiamomis elgesio taisyklėmis. Lygiai kaip ir valstybės, atskiri žmonės nusibrėžia savo vietą gyvenime, įvertina savo galimybių ribas, renkasi artimų draugų ar sąjungininkų ratą, jiems daugiau ar mažiau būdingos ir visos geresnės ar blogesnės žmogiškos savybės. Ir iš nuoskaudos bei tikro ar tariamo neteisingumo pajautos kylantis pyktis ir agresija – viena iš tokių psichologinio diskomforto būsenų.
Viename Jono Avyžiaus romane į lietuvių partizanų būrį įsiliejęs vokiečių karys kartą savo kovos draugui teškia, esą sovietų okupuoti lietuviai nedaug prarado, kadangi nedaug iki tol ir turėję, o štai sąjungininkų okupuota Vokietija – visai kas kita – sena kultūra, didi civilizacija... Akivaizdu, nemažai buvusių visiškai sutriuškintos „Didžiosios Vokietijos“ karių jautė didelę nuoskaudą ir kartėlį dėl prarastos „protėvių pastangomis ir krauju iškovotos didybės“. Juk kaipgi taip? Girdi, pažemino niekšai tokią unikalią tautą.
Beje, „pasibaisėtino tautinio pažeminimo“ jausmas daugeliui vokiečių buvo būdingas ir tuomet, kai po Pirmojo pasaulinio karo baigties nuo faterlando buvo atplėšta nemaža dalis teritorijų, karinis vokiečių potencialas buvo smarkiai apkarpytas pasaulio bendruomenės sprendimu, o pačiai Vokietijai užkrauta milžiniška kontribucijų našta.
Iš tiesų, kaip sutinka kai kurie istorikai, šalių-nugalėtojų sankcijos „agresyvaus karo iniciatorei“ Vokietijai gal ir buvo kiek per griežtos, kadangi sunki ekonominio ir įsivaizduojamo moralinio pažeminimo (ar netgi įsivaizduojamo pasityčiojimo) našta prislėgė absoliučiai visus šalies gyventojus, o tai labai pasitarnavo stiprėjančiam kraštutinių politinių jėgų sparnui, kurios „neteisingai nuskriaustos“, „apiplėštos“ ir „smarkiai pažemintos“ tėvynės mitą išnaudojo politinių simpatijų bei taškų rinkimui.
Mitologijos dėsningumai ir paradoksai
Dėl klestėjusios imperijos subyrėjimo kalti visi: „banditai anglai“, „klastingi prancūzai“, „laukiniai rusai“, komunistai, pacifistai, „užnugario verksniai, bailiai ir žiurkės“, liberalai, pesimistai ir „netikėjusieji vokiečių ginklo pergale“... Tautinės nuoskaudos bei sau įsikalbėta didžios neteisybės pajauta jei ir ne tiesiogiai prastūmė Hitlerį į valdžią, tai galima sakyti labai pasitarnavo jo kilimui politinės karjeros laiptais.
Panašią tautinę nuoskaudą, užgautų tautinių ambicijų demonstravimą ir amžiną kaltųjų paiešką galima stebėti ir posovietinėje Rusijoje.
Kaip ir daugelis didelių imperinių tautų rusai save visuomet laikė didžia pasaulinio lygio nacija ir išskirtine valstybe. Tam pasitarnavo ir daugelį amžių kuriama valstybės bei tautos mitologija, kurioje Motina-Rusija – tai Trečioji Roma – stačiatikybės bastionas, šviesos ir absoliutaus teisingumo išraiška šiame „nuodėmingame pasaulyje“.
Toje mitologijoje viskas kilnu ir didinga: „didi rusų tauta“, „didi rusų kalba“, „ypatinga rusiška dūšia“ (kurios niekas negali suprasti), „ypatinga Šventosios Rusijos misija“, „ypatingas rusų būdas“ (su fantastiniais pasakojimais apie nenugalimiausius pasaulyje karius ir ištvermingiausius žmones). Iš tiesų šie pasakojimai daugiausia orientuoti į vidinę pačios Rusijos publiką, kadangi dažnam užsieniečiui „unikalieji“ neatrodo nei kažkuo išskirtiniai, nei pranašesni už kitus.
Ypatingos pasaulinės savo misijos idėjos apsėstiems didžiarusiams visuomet atrodė, kad jeigu jų šalis ir nėra pati išskirtiniausia, tai bent visiškai teisėtai nusipelno būti pačių galingiausių ir įtakingiausių šalių klube, lygi tokioms pasaulio galybėms kaip anglai, prancūzai, netgi olandai (vokiečiai kaip vieninga tauta ir valstybė į pasaulinę areną žengė kiek vėliau).
Deja, tiek ekonomiškai, tiek technologiškai savo Vakarų konkurentams nusileidusi carinė Rusija galėjo pasigirti nebent dydžiu ir gyventojų gausumu. Į jokią pačių įtakingiausių pasaulio valstybių draugiją Rusija pretenduoti negalėjo, kadangi Vakarų akimis ji taip ir liko savotiška terra incognita tarp Europos ir Azijos, lyg ne visai Europa, bet ir ne tikroji Azija. Negrabi pakraščių imperija, kurioje visos Vakarų naujovės buvo sutinkamos įtariai, o jeigu ir įsitvirtindavo, tai tik po ilgų vietinio adaptavimo ir suvirškinimo šimtmečių.
Rimtu pasaulinio lygio žaidėju Rusija, o jei tiksliau – Sovietų Sąjunga, tapo Josifo Stalino valdymo periodu, kurio metu šalis paskendo kraujyje, tačiau gana sparčiai industrializavosi ir neįtikėtinai kariškai sustiprėjo. Carinį didžiarusišką imperializmą pakeitė sovietinis, kuriame, nepaisant be atvangos deklaruojamos tautų brolybės ir lygybės, rusams vėlgi priskirta didi „konsoliduojančios nacijos“ misija. Tai atsispindėjo tiek SSRS („Laisvųjų respublikų sąjunga amžiams tvirčiausiai Didžiosios Rusios suburta“), tiek LTSR („Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią, padėjo kovoj didi rusų tauta) himnuose.
Bendrą ekonominį šalies lygį ant ginklavimosi varžybų aukuro paaukoję sovietai nuolat akcentavo savo galybę, o propaganda nuolat piršo sovietinio patriotizmo ir pasaulinės sovietinės vertės pajautą. Štai, pagaliau, Rusija (SSRS) – pasaulinė, kosminė ir atominė galybė, pasaulinio proletariato viltis visame pasaulyje. „Išnaudotojų“ siaubas ir „išnaudojamųjų“ gynėja, tik viena galinti pasipriešinti juodam kapitalistinio imperializmo marui.
Kai išgaruoja buvusi didybė
Ir „didžią šalį“ sukūrusios „didžios tautos“ statusas turėjo būti tarytum sielos balzamas tiek įvairaus plauko valdžios „velikoderžavnikams“, tiek buitiniam „virtuviniam patriotizmui“ kai prie butelio susėdę kiemo sugėrovai skelbdavosi vienas už kitą geriau žinantys kaip geriau „pastatyti į vietą“ suįžūlėjusius jankius.
Kartu su Sovietų Sąjungos griūtimi buvo suduotas rimtas psichologinis smūgis moraliniam „vyriausiojo brolio“ ir „konsoliduojančios nacijos“ statusui. Iš esmės tai galima pavadinti tam tikra kolektyvine užgautos savigarbos trauma. Neatlaikiusi konkurencijos deržava krečiama ekonominio nuosmūkio, prarastos didžiulės teritorijos, dažnai įvardijamos kaip iskonno russkije zemli, nedėkingi pribaltai pasirodė fašistais ir nusispjovė į viską „ką mes jiems pastatėme“, o ukrainiečiai ir gudai buvo piktavališkai atskirti nuo „bendro didžios tautos kamieno“.
Tačiau baisiausia tai, kad prarastos galybės neliko nė lašo, niekas nesiskaito su „didžia valstybe“ ir niekas nepripažįsta jos „gyvybinių interesų“. Vertinant dažnas nuotaikas šiandienos Rusijoje susidaro įspūdis, kad nuoskauda buvo tokia gili, o ambicijos užgautos taip stipriai, kad jau net tų pačių rusų budelis J.Stalinas vaizduojamas vis patrauklesnėmis spalvomis, o Sąjungos griūtis net aukščiausiame valdžios lygmenyje įvardijama kaip katastrofiška laikmečio nelaimė.
Žinoma, neapsieinama ir be kaltųjų paieškos, kuriais tapo ne tik „šimtmečiais Rusijai kenkę ir jos griūties trokštantys supuvę Vakarai“, bet ir „Pribaltikos nykštukai“, „benderovcai“, kiti „parazitai“. Pasikinkomas propagandinis „rusofobijos“ arkliukas, kuomet bet kokia kritika Kremliaus politikos atžvilgiu pateikiama kaip etninės neapykantos rusų tautai proveržiai.
Užgautos sau įsikalbėtos didybės ambicijos gimdo nuoskaudą, pyktį ir agresiją, o „šventoji Rusia“ įsivaizduojama apsupta mirtinų priešų žiede. Kaimyno klasta ir tyras gerosios Rusijos nekaltumas, teisingumas, didžiadvasiškumas – nuolatinė, lyg sudilusi plokštelė grojama tema kaimynų žiniasklaidoje. Didi kolektyvinė nuoskauda dėl „praeities skriaudų“ ir masiniai džiaugsmingi isterijos priepuoliai vos tik pavyksta bent kažkiek įkąsti įsivaizduojamiems „istorinio pažeminimo“ kaltininkams – niūri šiandienos Rusijos tikrovė.
Žūtbūt „atkurti pozicijas“, šmeižti, grasinti, mojuoti kumščiais yra ne kas kita kaip bandymas savyje nuslopinti, užgniaužti, ištrinti istorinio pralaimėjimo gėdą.
