Nežinau, kiek buvo užpuolikų, bet instinktyviai supratau, jog kiekvienas mano bandymas pasipriešinti ar sudainuoti „Marselietės“ (Prancūzijos himnas) priedainį bus palydėtas fiziniais nemalonumais – skausmu, todėl stengiausi pernelyg nesispardyti. Tvirtos rankos, visiškai neprimindamos motiniško švelnumo, užmovė ant galvos dulkėmis, purvu ir prakaitu trenkiantį gobtuvą. Bandžiau išspjauti į burną patekusį žemėtą turinį į gobtuvą piktdžiugiškai galvodamas apie kitą, kuriam jis bus užmautas.
Mane vilko žeme pusiau gulom, pusiau ropom. Kaskart, kai pamėgindavau atsistoti, užpuolikai pastumdavo ir, skaudžiai užsigavęs kojas į šaknis, rydamas kartėlį kartu su burnoje likusiomis žemėmis, stengdavausi užslopinti aimaną. Tai truko ne ilgiau kaip dešimt penkiolika minučių. Kai nuo galvos nuėmė gobtuvą (maišą), supratau, kad guliu ant pilvo galva žemyn ant stataus, aukšto skardžio. Mane stipriai pastūmė: jausmas panašus į vaikystėje patirtą, kai leisdavausi nuo kalno su rogutėmis Kleboniškio miške. Taškydamas purvo purslus, įvažiavau į apačioje esantį spygliuotos vielos aptvarą – kalėjimą ir vėl visu veidu panirau į purvą.
Taip prasidėjo mano kalėjimo odisėja. Tą dieną ir naktį į purvą veidu kritau dar ne kartą. Kalėjimo dienotvarkė gana paprasta: reikėdavo nesustojant šliaužti aptverta kalėjimo trasa (spygliuota viela buvo ištempta taip žemai, kad bandant ropoti spygliai skaudžiai durdavo į užpakalį ir nugarą). Alkūnės ir kojos šliaužiant iki kraujo nusitrynė į medžių šaknis ir akmenis. Kai sustodavau atsikvėpti, sargybiniai nedelsdami paragindavo pagalių dūriais į nugarą ir energingais riksmais. Vis dėlto naktį sargybiniai prarado dalį savo galių, budrumo ir energijos, jau nebebuvo tokie aktyvūs ir aršūs. Gal patys pavargo, o gal tamsoje nesugebėjo įžiūrėti visų, tos krutančios „belaisvių“ masės, todėl, net ir trumpam nustojęs šliaužti, bemat išsijungdavau, aišku, veidą įmurdęs į minkštą kaip pūkinė pagalvė purvą, juk gyvenimas gražus...
Kadangi legione buvome tik paprasti kariai, mums niekas per daug neakcentuodavo, kaip svarbu nepatekti į nelaisvę. Nemokė ir priešintis tardymui, tiesiog iš mūsų lygio kareivių nebuvo ko išmušinėti – informacijos neturėdavome, o jei kas tardys iš sadistinių paskatų, tai tam nepasipriešinsi. Na, karininkai, ryšininkai – jie jau priklauso aukštesnei belaisvių kastai... Mums tiesiog leido suprasti, kad vieną dieną taip gali atsitikti, tuomet viskas priklausytų nuo priešo malonės, o vargą, patiriamą per mokymus, reikėtų padauginti bent jau iš tūkstančio, taigi patekti į nelaisvę – ne išeitis, geriau ten jokiu būdu nepakliūti.
Na, o vadai, lėktuvų / sraigtasparnių pilotai, ryšininkai, štabų atstovai, specialiųjų pajėgų kariai, patekę į nelaisvę, atsidurs po didinamuoju tardymo stiklu. Šios kategorijos kariai privalo baigti tam tikrus kursus, kad žinotų, kaip tos informacijos priešui neišduoti, bent jau iki tam tikro laiko – pasenusi informacija tampa bevertė.
