Šis tyrimas – tik maža dalis mokslinio darbo, kuris atliekamas aiškinantis, ką ir kada šioje vietoje veikė vokiečių parašiutininkai. Lrytas.lt skaitytojams siūlome susipažinti su pirmąja šio darbo ištrauka.
Mjr. R.Witzigas ir jo kovos Vakarų bei Rytų frontuose
Majoras Rudolfas Witzigas tapo žinomas karo istorijoje kaip karininkas, vadovavęs 85 karių kovinei grupei „Granit“, kuri 1940 metų gegužės mėnesį per trumpą laiką, patyrusi minimalių nuostolių, iš oro užėmė Belgijos Eben Emaelio fortą. Tuomet manyta, kad moderniausias Europos fortas yra nepaimamas.
Falširmjėgeriai įrodė, kad yra priešingai – nusileido sklandytuvais ir specialiais užtaisais į šipulius susprogdino forto inžinerinius įrenginius. Fiureris asmeniškai įvertino šį laimėjimą ir atvyko į Belgiją. Po trumpos kalbos visiems karininkams įteikė po Riterio kryžių. R.Witzigas niekada nebuvo nacių partijos narys.
Rytų fronte (Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje) majoras R.Witzigas per dvi savaites neteko beveik visų bataliono vyrų. Po mūšių Kretoje ir Afrikoje, tai buvo dar vienas skaudus, o gal skaudžiausias jo karjeros laikotarpis. Iš viso per karą jis neteko apie 1,5 tūkst. pavaldinių. Apie tūkstantį žuvo Lietuvoje.
Rašyti apie R.Witzigą ir jo parašiutininkus paskatino tai, kad šis karo istorijoje plačiai žinomas karininkas, apie kurį parašytos kelios biografinės knygos anglų ir vokiečių kalbomis, yra visiškai nežinomas Lietuvoje, nors čia dalyvavo kovose, o per vieną sunkiausių gyvenimo mūšių prie Kauno jo batalionas sunaikino mažiausiai 27 tankus ir taip trumpam sustabdė tankų divizijos puolimą.
Trečiojo reicho oro ir desantinių pajėgų pradžia laikytini Hermanno Göringo specialieji Prūsijos policijos padaliniai, kurie pasitelkę lėktuvus ir parašiutininkus kovojo prieš Vokietijos komunistų partijos Raudonojo fronto kovotojų lygą. Tokia strategija buvo tokia sėkminga, kad netrukus buvo įsteigtas visas pulkas. Kai 1935 metais buvo įkurtos Oro pajėgos („Luftwaffe“), dalinys buvo priskirtas prie Oro pajėgų ir tapo pirmuoju Oro desanto batalionu, kurio vadu paskirtas majoras Bruno Oswaldas Bräueris.
1938 metais falširmjėgerių vadu buvo paskirtas generolas majoras Kurtas Studentas.
Atranka buvo griežta, atsižvelgiant į karių fizines ir emocines savybes. Buvo atrenkami kariai, sveriantys ne daugiau kaip 85 kg. Naujokų netrūko, dažniausiai tai buvo aštuoniolikamečiai jaunuoliai. Tai buvo dar vienas generolo K.Studento argumentas, dėl ko parašiutininkai skyrėsi nuo kitų – jie visi buvo savanoriai, patys rinkosi šią karinę specialybę.
Naujokų motyvai buvo skirtingi, tačiau jų dauguma ėjo į parašiutininkų dalinius dėl galimybės patirti naujų įspūdžių, būti elitiniais kariais, nemažai jų sudarė ir Hitlerio jaunimo („Hitlerjugend“) idealistai. Prie to daug prisidėjo ir karinė propaganda, ypač žurnalas „Signal“, kuriame buvo publikuojamos nuotraukos iš oro desanto operacijų Olandijoje, Belgijoje, Norvegijoje ir Kretoje 1940–1941 metais.
Parašiutininkų rengimas truko 8 savaites. Pirmąsias keturias savaites kariai buvo mokomi taktikos, inžinerijos, įskaitant sprogdinimą, šaudybos ir kitų pėstininkams būdingų įgūdžių. Tai buvo sunkus mokymo periodas, kurio metu buvo populiarūs 30 km spartieji žygiai. Buvo daug šokinėjama nuo tramplino, bokšto, iš ore pakabinto transportinio lėktuvo Ju-52.
Buvę falširmjėgeriai prisimena, jog nuovargis būdavo toks didelis, kad vakare jie vos pasiekdavo lovas. Buvo ugdomas pasitikėjimas savimi, kariai rengiami atlaikyti rimčiausius išbandymus. Krūvis buvo toks sunkus, kad jau po pirmosios savaitės daugelis naujokų neatlaikydavo. Tai buvo rimtas motyvacijos patikrinimas pasitelkus fizinį krūvį. Tie, kurie likdavo, buvo rengiami parašiutiniams šuoliams.
Pirmąją savaitę kariai praleisdavo sporto salėje mokydamiesi leistis, ristis, vėliau iš 3 m aukščio šokinėjo ant smėlio. Kai tai pavykdavo natūraliai, pereidavo prie kitų dalykų, pavyzdžiui, parašiuto gesinimo. Tam buvo ant žemės sumontuotas lėktuvo variklis su propeleriu, kuris sukeldavo dirbtinius vėjo gūsius. Po visų mokymų, jei instruktorius manydavo, kad karys parengtas pirmajam šuoliui, jį imdavo į lėktuvą. Tačiau per pirmąjį pakilimą dar neleisdavo šokti. Tikslas – pripratinti prie lėktuvo, skrydžio pojūčių.
Vėliau – pirmasis šuolis parašiutu iš 180 m aukščio. Palaipsniui aukštis buvo mažinamas iki 120 m, dažnai karius ištikdavo traumos, kartais jie žūdavo. Po šešių šuolių parašiutininkas gaudavo kvalifikacijos ženklą („Fallschirmschützenabzeichen“). Deja, karo metu parašiutininkų rengimas nebuvo tokio aukšto lygio. Faktiškai po karinių operacijų Belgijoje, Olandijoje ir ypač Kretoje, pakeisti prarastus karius tokiais pat gerai parengtais nebuvo galimybės.
R.Witzigas gimė 1916 metų rugpjūčio 14 dieną Rėlinghauzeno (Röhlinghausen) miestelyje Vestfalijoje. Būdamas devyniolikos, 1935-aisiais, Rudolfas įstojo į kariuomenę kaip kandidatas į karininkus („Fahnenjunker“). 1938 metais įstojo į falširmjėgerių gretas, baigė parašiutininkų mokyklą Štendalyje ir buvo paskirtas į bataliono štabą. Vėliau paskirtas inžinerinio būrio vadu. 1939 metų rugpjūčio 1 dieną jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis („Oberleutnant“).
1940 m. po šešių mėnesių griežtos izoliacijos ir pasirengimo, po keleto misijos atidėjimų, gegužės 9-osios popietę R.Witzigas ir jo vyrai buvo pakelti į mūšį. Jų objektas buvo Belgijos fortas Eben Emaelis. Vakarų fronto karius Hitleris palydėjo tokiais žodžiais: „Mūšis, kuris bus pradėtas šiandien, nulems vokiečių tautos ateitį kitam tūkstančiui metų. Dabar vykdykite savo pareigą. Vokietijos žmonės laimina jus.“
Fortą gynusi 1200 karių įgula neatlaikė ir po dviejų dienų pasidavė. Praėjus kelioms dienoms po apdovanojimo ceremonijos R.Witzigas buvo paskirtas reichsmaršalo H.Göringo adjutantu. Tai užtikrino svaiginamą karjerą Oro pajėgų štabe.
Pareigas ėjo neilgai, netrukus grįžo į savo dalinį. 1941 metais gegužės mėnesį R.Witzigas ir jo 9-oji kuopa rengėsi invazijai į Kretą. Pakilus lėktuvams dulkių uždanga dingo, ir vyrai dar turėjo galimybę pamatyti Akropolį ir Atėnus. Tai buvo masiškiausias ir kruviniausias falširmjėgerių istorijos epizodas. Kretoje falširmjėgeriai neteko pusės 7-osios divizijos.
„Iš mano kuopos liko gyvų tik trečdalis. Buvau vienintelis gyvas, nors sunkiai sužeistas, iš viso mano lėktuvo 10 vyrų ekipažo“, – prisiminė R.Witzigas.
Visas batalionas buvo tiesiog sunaikintas, tad sunkiai sužeistas į koją R.Witzigas nusigavo iki sviedinio išmuštos duobės po krūmu, sutvarstė žaizdą ir slėpdamasis pusantros paros laukė pagalbos. Jam pasisekė, kad buvo surastas savų, nugabentas į ligoninę. Gydymas truko beveik metus.
1942 metais R.Witzigo batalionas perkeltas į Tunisą. Ten kovėsi iki 1943 metų gegužės, prarado daug vyrų. Viskas, kas liko iš bataliono, buvo du karininkai – R.Witzigas ir leitenantas Heise, keturi puskarininkiai ir 27 eiliniai. Įskaičius galinčius eiti sužeistuosius ir paramos bei medicinos personalą batalioną sudarė 90 vyrų. R.Witzigas ir jo vyrai 1943 m. gegužės 10 dieną mažu laivu pasiekė Siciliją.
Toliau sekė kovos Prancūzijoje, Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje. Nuo 1944 metų spalio mėnesio R.Wizigas vadovavo 18-ajam falširmjėgerių pulkui, kuris kovojo Olandijoje. 1945 metų pradžioje R.Witzigo vyrai kaip ir visos vokiečių pajėgos neturėjo atokvėpio. Sąjungininkai spaudė iš Vakarų, Rytuose situacija buvo dar blogesnė.
Nors žiauriai kovojo, R.Witzigas sugebėjo susižadėti ir vesti. 1944 gruodžio mėnesį jis pasipiršo, o 1945 metų sausio mėnesį grįžo į Heksterį ir vedė. Vestuvės tokiomis neįprastomis aplinkybėmis sulaukė žiniasklaidos dėmesio. Tuojau po vestuvių R.Witzigas grįžo į frontą. Visą žiemą vyko nepaliaujami mūšiai. R.Witzigo batalionas prarado daug žmonių, tačiau net ir tokiomis sąlygomis buvo vėl papildytas balandžio mėnesį.
Gegužės pradžioje Olandijoje R.Witzigas ir tūkstančiai jo bendražygių buvo paimti į nelaisvę. Po karo R.Witzigas tarnavo Bundesvere iki 1974 m., užaugino keturis vaikus. Mirė 2001 m.
