Dabar tai yra Rusijos teritorija. Vietovė vadinasi Kutuzovo vardu, joje yra karinis poligonas ir plyti didžiuliai krūmokšniais apžėlę plotai,
kuriuose prieš karą stovėjo raudonplyčiai dviaukščiai triaukščiai namai bei bažnyčios.
Kudirkos Naumiestyje gyvenantys Irena ir Antanas Spranaičiai, istorikė
bei profesinės mokyklos dėstytojas, beveik prieš 20 metų ėmė kaupti
sunaikintos Širvintos fotografijas, įvairius leidinius,
žemėlapius, buvusių to miestelio gyventojų prisiminimus bei daiktus.
Iš pradžių sutuoktiniai muziejų įkūrė savo jaukaus namo rūsyje, o 2011
metais visa ekspozicija buvo perkraustyta į miestelio centre esančias
bendruomenės patalpas.
„Praėjusiais metais mūsų muziejuje apsilankė 500 lankytojų“, – neslepia
džiaugsmo I.Spranaitienė.
Labiausiai Širvintos istorija domisi vokiečiai, ir patys muziejui
padovanoję įvairių eksponatų.
Vertėsi prekyba ir kontrabanda
Širvintos miestas pirmą kartą buvo paminėtas 1516 metais. Po dviejų
šimtų metų jam buvo suteiktos miesto teisės.
Mažosios Lietuvos miestelis Širvinta kelis amžius buvo lietuviškas,
tačiau vėliau suvokietėjo.
I.Spranaitienė pasakojo, jog ypatingai daug vokiečių į Širvintą atsikėlė
po XVIII amžiaus pradžios maro.
Širvintoje XVI amžiaus viduryje Ragainės klebono Martyno Mažvydo
iniciatyva buvo pradėta statyti bažnyčia.
„XIX amžiaus viduryje širvintiškiai, pastatę dvibokštę gotikinę
evangelikų liuteronų bažnyčią,likusias plytas padovanojo Kudirkos
Naumiesčio liuteronams, kurie irgi pasistatė bažnyčią.
Širvintiškiai į mūsų miestelį ateidavo fotografuotis, taisyti dantų“, –
apie glaudžius Rytprūsių ir Lietuvos miestelių ryšius pasakojo
I.Spranaitienė.
Širvinta su vos už kelių šimtų metrų, kitapus Šešupės ir Širvintos
santakos, esančiu Kudirkos Naumiesčiu iš pradžių neturėjo tiesioginio
susisiekimo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos žmonės per upę keldavosi
keltu. Vėliau buvo pastatytas tiltas.
Širvintiškiai, neturėję jokios pramonės, į Kudirkos Naumiestį atvykdavo
daug pigesnių maisto produktų, gyvulių ir pastarojo miestelio gyventojus
aprūpindavo drabužiais, audiniais, batais bei dviračiais, atsivežtais iš
kitų Vokietijos regionų.
Pagrindinis Širvintos gyventojų verslas buvo prekyba ir kontrabanda.
Lietuviškos spaudos draudimo metais tiltu per Širvintos upę į carinės
Rusijos okupuotą Lietuvą buvo gabenama lietuviška spauda.
Pirmojo pasaulinio karo metais Širvinta buvo gerokai apgriauta. Tąsyk
miestelis prisikėlė naujam gyvenimui. Niekas nenujautė, jog jis baigsis
po trijų dešimtmečių.
Miestelį išnešiojo po plytą
Istorikai teigia, kai 1940-aisiais prie Lietuvos pasienio susirinko
Sovietų Sąjungos kariuomenės pajėgos, virš Rytprūsių pradėjo skraidyti
rusų žvalgybiniai lėktuvai.
Apie pusantro tūkstančių gyventojų turintis miestelis buvo pirmoji
Prūsijos vietovė, kurią užėmė sovietai.
Anuos laikus menantys Kudirkos Naumiesčio gyventojai pasakojo, jog
sovietai einantiems per tiltą drausdavo žiūrėti į Širvintos miestelio
pusę.
Širvinta nebuvo bombarduojama iki pat 1944-ųjų.
Sovietams užėmus Rytprūsių kraštą, buvę širvintiškiai, pasitraukę labiau
į vakarus, nebegalėjo sugrįžti į savo namus. Širvinta atsidūrė kitos
valstybės sudėtyje ir buvo palikta sugriūti.
Antrojo pasaulinio karo metais Širvinta nuo bombardavimo nukentėjo daug
mažiau nei Kudirkos Naumiestis, tačiau prisikelti iš griuvėsių
miesteliui buvo nelemta.
Pokario metais prasidėjo didžioji Širvintos griūtis. Kudirkos
Naumiesčio gyventojai, pamatę, jog į Širvintą nebegrįžta jos gyventojai,
plūdo į likimo valiai paliktą gyvenvietę ir nešėsi per upę viską, ko
nebuvo spėję išgrobti sovietų kariai – plytas, duris, langus, čerpes,
lentas savo sugriautiems namams.
Kalbama, jog Kudirkos Naumiestyje ne vienas namas yra pastatytas iš
buvusių Širvintos plytų.
Širvinta gyva tik prisiminimuose
I.Spranaitienė pasakojo, jog Širvintos miestelio, kaip ir kitų
aplinkinių kaimų, istorijos įamžinimu rūpinasi Vokietijoje esanti
Pilkalnio apskrities draugija.
Pilkalnis buvo apskrities centras, kuriam priklausė Širvinta. Rusai
Pilkalnį pervadino Dobrovolsku.
„Vokiečiai bei jų palikuonys, besidomintys savo šaknimis, dažnai
atvyksta į Kudirkos Naumiestį, nes jiems retai pasiseka patekti į
Karaliaučiaus kraštą“, – teigė I.Spranaitienė.
Senųjų Širvintos kapinių bei buvusios bažnyčios vietoje sutuoktinių
Spranaičių iniciatyva buvo pastatyti koplytstulpiai.
Aktyvus ir nuoširdus senelių domėjimasis sunaikinto miestelio istorija
įkvėpė ir Vytauto Didžiojo universitete studijuojančią jų anūkę Laurą.
Ji praėjusiais metais parašė gretutinių studijų baigiamąjį darbą
„Širvinta 1515–1946 metais“.
1982-aisiais Kudirkos Naumiesčio mokyklos bendruomenės iniciatyva palei
upę buvo pasodinta beržų alėja, skirta Širvintos atminimui.
