Dar 1959-siais sovietų slaptosios tarnybos agentas Miunchene ukrainiečių nacionalizmo ideologu vadinamam S.Banderai suleido mirtiną nuodų dozę, bet jis iki šiol liko ukrainiečių tautinių siekių ir amžinu Kremliaus imperializmo simboliu.
Tiesa, prieštaringai vertinamu net Vakaruose, kaip ir dalis lietuvių priešsovietinio ir priešnacistinio pasipriešinimo vadų, kurie, pasinaudodami dviejų plėšrūnų kaktomuša, beviltiškai bandė laimėti savo tautoms laisvę.
Maidano revoliucijos banga Kijeve dar tik kilo, kai Maskvos ir jos klapčiukų Ukrainoje propagandininkai puolė gąsdinti šios šalies rusakalbius gyventojus S.Banderos šmėkla.
Esą jei nugalės nacionalistai, provakarietiškos jėgos, banderininkai jus pamins po padu – taip Kremliui tarnaujanti žiniakslaida kala į galvas Rytų Ukrainos ir okupuoto Krymo gyventojams.
Maidano ugnis įžiebta Kaune?
Kas iš tiesų buvo S.Bandera, kuriuo kaip baubu net praėjus dešimtmečiams po mirties gąsdinami Ukrainos žmonės, kurie dar nėra apsisprendę, su kuo jiems pakeliui – su Maskva ar su Europa?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, neseniai pareiškęs, jog ukrainiečių kovotojai buvo parengti Lietuvoje beveik pataikė į dešimtuką. Na, apsiriko žmogus tik maždaug 80 metų, kam nepasitaiko.
S.Bandera žinomas kaip ukrainiečių nepriklausomą valstybę sukurti siekusio tautinio judėjimo, Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN – ukr. „Organizacija ukrajinskich nacionalistiv“) vadas ir ideologas. Ši organizacija buvo įkurta Vienoje 1929-siais, bet žymios ir jos sąsajos su Lietuva.
Tarpukariu Kaune, Laisvės alėjos 20-uoju numeriu pažymėtame pastate (jo nebėra, maždaug toje vietoje dabar stovi Kauno policijos vyriausiojo komisariato areštinė) veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija.
Ji tapo vienu ukrainiečių pasipriešinimo Lenkijos ir SSRS valdymui centrų. Kaune buvo spausdinami pagrindiniai OUN leidiniai – žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“. Nors „banderininkų“ ir Lietuvos valdžios bendradarbiavimas nėra išsamiau tyrinėtas, neatmestina versija, jog Lietuva nemažai finansiškai padėjo OUN, taip pat formuojant kovines grupuotes.
Tik anuomet jų taikinys buvo ne tiek bolševikinė Rusija, kiek Vakarų Ukrainą prisijungusi Lenkija. Kaip žinia, tarpukariu Lenkija, užgrobusi Vilniaus kraštą, buvo Lietuvos geopolitinis priešas Nr. 1.
Neatsitiktinai pirmasis OUN vadas J.Konovalecas turėjo Lietuvos pilietybę, buvo dažnas svečias Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir Kontržvalgybos departamente.
Slidžios lygiagretės
Istorikas Arūnas Bubnys pripažino, jog nors Lietuvą nuo Ukrainos skiria daugiau nei tūkstantis kilometrų, abiejų šalių istorinis likimas XX amžiaus kruvinojo laikotarpio, karo ir pokario metais turi daug panašumų.
Būtent Lietuvoje ir Ukrainoje virė aršiausia pasipriešinimo komunistinei diktatūrai ir okupacijai kova.
Kitas Lietuvos istorikas Arvydas Anušauskas ragino atsargiai vertinti lietuvių ir ukrainiečių kovų už laisvę lygiagretes.
„Abiejų tautų pasipriešinimas buvo panašus savo atkaklumu pokario metais, bet tuo jis ir baigiasi. Ukrainiečių tautinis judėjimas daug aršiau nei Lietuva konfliktavo su vakarinę Ukrainos dalį tarpukariu valdžiusia Lenkija. OUN prieškariu vykdė teroristinius aktus prieš aukštus Lenkijos pareigūnus, lietuvių pasipriešinimo judėjimui individualus teroras nebuvo būdingas“, – aiškino A.Anušauskas.
Nekaltai pralietas kraujas
Tačiau A.Anušauskas sutiko, kad galima išvesti tam tikras lygiagretes tarp ukrainiečių lyderio S.Banderos, jo šalininkų ir 1941-siais trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambravevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo istorijos posūkiuose.
Kaip ir J.Brazaitis, S.Bandera bandė pasinaudoti nacių Vokietijos įsiveržimu ir išsiderėti savo tautoms nepriklausomybę ar nors plačią autonomiją.
Naciai S.Banderą ir jo šalininkus 1941-ųjų rudenį suėmė ir uždarė į koncentracijos stovyklą, Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai taip pat išvaikė, dalį jos narių irgi uždarė į nelaisvę.
Vėliau S.Bandera ir jo šalininkai vieniems tapo didvyriais, kovotojais už tautos laisvę, kietiems – hitlerininkų talkininkais, be gailesčio žudžiusiais lenkus ir žydus.
Nekaltai pralieto kraujo šešėlis krenta ir ant dalies 1941-ųjų sukilėlių galvų, nevienareikšmiškai istorikai vertina ir antisemitinius (nesvarbu, kad galbūt priverstinius) J.Brazaičio Laikinosios vyriausybės pareiškimus.
Kaip ir ano meto lietuvių veikėjai, S.Bandera bei jo aplinka buvo tipiškas, amerikiečių istoriko Timothy Snyderio žodžiais tariant, „Kruvinųjų žemių“ produktas.
Nevengė ir teroro
S.Bandera pasaulį išvydo pirmąją 1909 metų dieną Galicijoje, Vakarų Ukrainos srityje, kuri anuomet priklausė Lenkijai. Į nepriklausomybės siekusią organizaciją OUN jis įstojo 1929-siais, sulaukęs vos 20 metų, vėliau tapo jos vadu.
OUN taktika buvo kurti pogrindines pasipriešinimo grupuotes, kurios nesibodėjo ir rengti teroro aktų prieš aukštus Lenkijos pareigūnus. 1934 metais Varšuvoje buvo nužudytas Lenkijos vidaus reikalų ministras Bronislavas Perackis.
Pasikėsinimo organizatoriumi apkaltintas S.Bandera, iš pradžių nuteistas mirties bausme, vėliau ji pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Iš kalėjimo jį išvadavo nacių Vokietijos antpuolis prieš Lenkiją, kuriuo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Šis laikas yra ir juoda, ir pilka (neaiški) dėmė S.Banderos politinėje biografijoje. Istorikų duomenimis, ukrainiečių tautininkų vadas nevengė kontaktų su Trečiojo Reicho karine vadovybe, ypač Abveru (karine žvalgyba). Bet galutinai ir nepasidavė hitlerininkų įtakai.
1940-siais jis su savo šalininkais atsiribojo nuo atvirai provokiško kito OUN vadovo, Andrejaus Melniko. Po metų S.Banderą sučiupo esesininkai ir įgrūdo į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą.
OUN skilo į dvi stovyklas, bet tai nesutrukdė 1943-siais Volynės miškuose įkurti Ukrainos sukilėlių armijos UPA („Ukrajinska Povstanska armija“), vienu metu suvienijusi net 100 tūkst. karių.
Tai retas atvejis istorijoje, kai buvo sukurta galinga ginkluota struktūra, kurios įkvėpėjas buvo atskirtas nelaisvės sienų.
UPA teko kautis vienu metu net su trim priešais – vokiečiais, sovietų diversantais ir iš sutriuškintos lenkų kariuomenės („Armija Krajowa“) likučių sutelktų partizanų būriais.
Tragedija Volynėje
Nors S.Bandera iš pradžių neturėjo beveik jokio ryšio su kovotojais, jis daugiau niekada nebegrįžo į Ukrainą, UPA S.Banderą laikė savo vadu, tada buvo ir iki šiol vadinami banderininkais.
Galbūt todėl ant S.Banderos galvos iki šiol krenta lenkų ašaros už 1943-1944 metų Volynės skerdynes.
Tais metais ukrainiečių nacionalistų būriai, keršydami už naciams tarnavusios lenkų pagalbinės policijos akcijas prieš ukrainiečius, nužudė apie 60 tūkstančių lenkų, daugiausiai civilių gyventojų.
„Tai buvo vienas žiauriausių Antrojo pasalinio karo epizodų. Bet negalima kaltinti vien ukrainiečių. Pokario metais komunistinė Lenkijos valdžia vykdė masines ukrainiečių žudynes“, – pastebėjo istorikas A.Anušauskas.
Tačiau lenkų istorikas Grzegorzas Motyka įsitikinęs, jog S.Bandera moraline prasme atsakingas už Volynės skerdynes, nes nuolat kurstė neapykantą lenkams ir Lenkijai.
Ukrainiečių žygis į Lietuvą
Karui baigiantis ir pokariu S.Banderos įkvėpta sukilėlių armija UPA tapo rimta jėga, kurios neįveikė vokiečiai ir vos pajėgė susidoroti net sovietų diktatorius Josifas Stalinas.
Vienu metu UPA kontroliavo 30 tūkst. kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos, buvo sukūrę savo administraciją, medicinos paslaugų tinklą, teismus.
Per ryšininkus ukrainiečiai gaudavo žinių ir apie antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje. Žinoma, kad 1950 metais nedidelis UPA būrys, nešinas atsišaukimais į Baltijos šalių gyventojus, išsiruošė į Lietuvą. Jie buvo parengę planą suvienyti visas antikomunistines jėgas vakariniame SSRS pakraštyje ir įžiebti bendrą išsivaduojamąjį karą.
Tačiau Baltarusijoje, ties Baranovičiais ukrainiečiai pateko į sovietų saugumo pajėgų pasalą – vieni žuvo, kiti grįžo atgal į Ukrainą.
S.Banderą naciai paleido iš koncentracijos stovyklos 1944-siais, bandė įkalbėti, kad UPA kovotojai įsilietų į Vermachto gretas. S.Bandera ir vėl nesutiko.
Nužudė sovietų agentas
Pasibaigus karui OUN vadas gyveno Vokietijoje, buvo vienas aktyviausių priešsovietinių veikėjų, ypač prasidėjus „šaltajam karui“. Ukrainą okupavusiai SSRS jis buvo didelė rakštis minkštoje vietoje, nes turėjo didelį autoritetą ne tik tarp Ukrainos išeivijos, bet ir tarp paprastų žmonių Vakarų Ukrainoje.
S.Banderos mirtis primena tipinio politinio trilerio siužetą. 1959 metais jį prie namų patykojo sovietų slaptosios tarnybos agentas Bogdanas Stašinskis. Jis sovietams parsidavė už pinigus, taigi jį galima laikyti pirmuoju „tituška“ Ukrainos pasipriešinimo kovų istorijoje.
B.Stašinskis laukė OUN vado laiptinėje, laikydamas į laikraštį susuktą pistoletą, užtaisytą kalio cianido kapsulę.
„Ko jūs norite?“, – paklausė S.Bandera kažkur matyto vyriškio. Šis išvyniojo pistoletą ir paleido šūvį į veidą žmogui, kurį po mirties viena Ukrainos dalis garbins kaip didvyrį, kita smerks kaip nacių talkininką ir žudiką.
Plona raudona linija
Žinoma, S.Banderos flirtas su hitlerininkais nedaro jam garbės, dabarties konekste ausį rėžia ir jo perdėtas patriotizmas, susisiekiantis su nacionalizmu, priešiškumu rusams ir lenkams.
Tačiau istorinės asmenybės turi būti vertinamos ir atsižvelgiant į jų epochų dvasią, sąlygas. Du iš trijų jo brolių žuvo nacių nelaisvėje Osvencime. Kiek žinoma, juos nužudė vokiečiams tarnavę lenkų policininkai. Trečias brolis žuvo nuo vokiečių rankos, kovodamas Chersone (Ukraina).
S.Banderos tėvą, unitų (Rytų katalikų) kunigą 1941-siais nužudė sovietų saugumiečiai.
2010 metais tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka S.Banderą paskelbė Ukrainos nacionaliniu didvyriu po mirties.
Vakarų Ukrainoje pastatytas ne vienas paminklas OUN vadui, ukrainiečių tautinės nepriklausomybės simboliui. Tačiau jo vardas nemažai daliai tos pačios šalies gyventojų, taip pat ir kaimyninei Lenkijai, kelia neapykantą ir baimę.
Šiomis prieštaromis oficialioji Rusija ir varo savo propagandinę mašiną prieš iš Maskvos glėbio sprūstančią Ukrainą.
