Jonas Vaiškūnas – vaidila, etnoastronomas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas, tautinio žinių ir gyvenimo būdo interneto portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius – sakė pats nežinantis, ar sugebėtų deramai eiti vyriausiojo krivio pareigas, nes jos itin svarbios. Apie senovės baltų religiją bei šių dienų aktualijas su J.Vaiškūnu kalbėjosi lrytas.lt.
Oficialiai pagonys nepripažįstami
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 300 karaimų religinė bendruomenė, kuri yra pripažįstama tradicine dvasine grupe. Keli ar net keliolika tūkstančių pagonių tokioms tikėjimo grupėms nėra priskiriami. Paklaustas, kodėl, jo nuomone, yra susiklosčiusi tokia padėtis, vaidila atsakė, kad išties tokia situacija yra keistoka.
Anot jo, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę buvo mąstoma konservatyviai: buvo baiminamasi, kad daugiakultūriškumas neužgožtų Lietuvoje nuo seno esančių konfesijų. Tradicinių religinių grupių sąrašą, anot J.Vaiškūno, lėmė ne išpažinėjų skaičius, o tradiciškumas, įprastumas. Tuo metu, maždaug 1992 metais, baltų religinės bendruomenės struktūros, kurios negalėjo egzistuoti sovietiniais laikais, buvo tik pradėjusios kurtis.
„Tai yra tam tikras tautos kompleksas, kai nepripažįstamos savos šaknys. Priešingas pavyzdys būtų Skandinavija, kur įėję į vietinę krikščionišką šventyklą jūs galėtumėte pamatyti runų akmenis ir kitokius senovinius ženklus. Šaknys ten jaučiamos kaip stiprybės pagrindas, o pas mus šaknys suvokiamos kaip silpnybės ženklas, – samprotavo vaidila. – Nesakau, kad visi turėtų iš krikščionybės pereiti į senąjį tikėjimą. Baltų tradicijoje yra svarbesnis principas ne „arba... arba“, o „ir... ir“. Aš įsitikinęs, kad mes daug laimėtume, jei neslėptume mumyse slypinčių baltų, pagonių.“
Senovės baltai – ne naujieji pagonys
Ne visos religijos turi turėti tokius pačius požymius, tokią pačią struktūrą kaip krikščionybė. „Nemąstykime stereotipais, – ragina J.Vaiškūnas. – Kai gyvenime laikomasi pagoniškų papročių, kai jie tenkina religinius poreikius, kai laidojama giedant sutartines ir meldžiantis ne Jėzui Kristui, o Perkūnui, Žemynai ir Vėlinui, kai kažkas tai naudoja savo gyvybinėms galioms stiprinti, pasitikėjimui savo jėgomis atgauti, tai yra religinis reiškinys.“
Kalbėdamas apie pagonybę J.Vaiškūnas iškėlė „Romuvos“ senojo baltų tikėjimo painiojimo su naująja pagonybe problemą. Jis teigė, kad naujoji pagonybė yra Vakaruose atsiradęs reiškinys, kai Vakarų visuomenės, neturinčios kaimo, etninių tradicijų, pradėjo jas kurti iš kultūrų mišinio.
Pavyzdžiui, JAV piliečiai gali tapatintis su vietiniais indėnais ir su tautomis, iš kurių patys atėjo, tarkime, keltais, germanais. Tokį reiškinį vaidila vadina „savotišku pankavimu“. „Tai ir yra naujoji pagonybė. Baltų religinė bendruomenė yra labai kategoriška – kuo mažiau svetimybių“, – pabrėžė J.Vaiškūnas.
Lytiniai santykiai iki vestuvių
„Romuvos“ bendruomenė atlieka įvairias apeigas: palaiminimą, laidotuves, tarp jų ir jungtuvių ceremoniją. Paklaustas apie lytinius santykius iki vedybų, apie nuodėmes ir jų atleidimą, J.Vaiškūnas stengėsi pabrėžti krikščionybės ir pagonybės skirtumus. „Mūsų konfesija tuo ir skiriasi nuo krikščioniškosios: pas juos yra labai tvirtai išsakyta nuomonė šiuo klausimu, t. y. išreikšta dogma. Pas mus nėra jokių dogmų. Viskas šiais laikais yra paslanku, viskas keičiasi. Svarbiausia, kad būtų gerai žmogui“, – teigė vaidila.
„Tačiau mes matome realią padėtį ir padarinius – dingsta atsakomybė, malonumas iškeliamas aukščiau visko. Mūsų bendruomenė griežtai pasisako prieš perdėtus valgymo, mylėjimosi ar bet kokio elgesio malonumus. Mes įsitikinę, jog valgoma ar mylimasi tam, kad žmogus atliktų savo dievišką funkciją žemėje. Hedonizmas yra visiškai priešingas „Romuvos“ nariams“, – pabrėžė vaidila.
„Jeigu griežtai į tai žiūrėtume ir sakytume, kad išprievartavimų būtų mažiau, jei nebūtų lytinių santykių iki vedybų, kalbėtume kvailai. Tačiau mes gyvename pasaulyje, kuriame nieko nepakeisi. Ir jeigu mūsų bendruomenė pradėtų kovoti su reiškiniais, kurie vyksta nuolat ir kurių nepakeisi, tai tuomet baltų tikėjimas, ko gero, taptų krikščionybe“, – samprotavo jis.
Be to, „Romuva“, anot jo, nuolat taikosi prie aplinkybių. Jeigu aplinkybės keičiasi, šis tikėjimas kinta kartu. „Mes tuo esame patrauklūs jaunimui, kuris dabar nebepaiso tradicijų, gyvena iki santuokos susimetę, ir niekas jiems nieko nesako. Mes visą laiką stengiamės pabrėžti teigiamus dalykus, nemoralizuojame. Bet kai jauni žmonės nusprendžia susituokti, tai jiems būna parodoma didžiulė šlovė ir pagarba“, – teigė vaidila.
„Kelią reikia rodyti būtent tokiu būdu, o ne smerkiant. Moraliniai principai ir tikrovė yra su skirtingi pasauliai. Kai tie pasauliai susitinka, mes džiaugiamės, kai jie prasilenkia – liūdime. Bet mes nedeginame tų žmonių ant laužo, jų nepasmerkiame. Jaunimas išties labai džiaugiasi tokiu požiūriu – kai blogi dalykai pakenčiami, o geri yra iškeliami ant pjedestalo“, – teigė vaidila. Anot J.Vaiškūno, visuomenė irgi turėtų būti taip organizuojama.
Drausti abortus – ne išeitis
Senovės baltų religija yra gyvybę tausojanti religija. Dėl visuomenėje nuolat kylančių diskusijų abortų tema liberalių ir krikščioniškų stovyklų nuomonės, regis, yra aiškios. Paklaustas, ką pagonys mano skaudžiu abortų po išprievartavimo klausimu, J.Vaiškūnas nesutrinka. Vaidilos teigimu, vaisius taip pat yra žmogus. Tik klausimas, kada jis jau pradeda gyventi, kada tampa žmogumi. Jeigu pastojimas įvyksta po išprievartavimo – akto, kuris jau nėra malonumo ieškojimas (iš moters pusės), o yra nusikaltimas, tai, žinoma, apsispręsti turi ir gali motina.
Kalbėdamas apie abortus tuo atveju, jeigu vaisius kenkia motinos sveikatai ar net kelia grėsmę jos gyvybei, vaidila teigė, kad negalima liepti gimdyti moteriai, kuri gali mirti tai darydama. Juk svarbiau išsaugoti susiformavusį, intelektą turintį žmogų, kuris vėliau gali sukurti daugiau gyvybių.
„Negalime leisti sunaikinti moters vien dėl to, kad išgelbėtume vaisių. Reikia gebėti žmogų. Tai jau yra žmogaus žudymas dėl dogmų, o taip jau buvo – raganų medžioklės laikais“, – pabrėžė vaidila.
J.Vaiškūnas iškart pridūrė, kad užsimezgusi gyvybė, be abejo, yra vertinga, tačiau jeigu ji kenkia jau gyvuojančiai, išaugintai gyvybei, aborto klausimas aiškus. „Akivaizdu, kad reikia žiūrėti protingai. „Romuva“ – ne dogmatiškas tikėjimas. Iš viso žmogui žodžiai „dogma“, „draudimas“ yra nepatrauklūs“, – pridėjo vaidila.
Velionio krivio vaidmuo epochinis
Atsimindamas J.Trinkūną J.Vaiškūnas žeria daug pagarbių žodžių. Vyriausiojo krivio laidotuvės, anot vaidilos, buvo epochinis įvykis: pirmąkart per šešis šimtus metų nuo didžiųjų kunigaikščių deginimo Šventaragio slėnyje pro Katedrą dviejų šventų upių santakos link keliavo procesija su krivio palaikais. Atsimindamas vyriausiąjį krivį J.Vaiškūnas teigė, kad velionis pagonybei paaukojo visą savo gyvenimą, atidėjo disertaciją, neužsiėmė politika, nes būnant vyriausiuoju kriviu yra įmanomos tik vienos pareigos.
„Prezidentė išvis nereagavo į vyriausiojo krivio mirtį, kaip ir Vyriausybės vadovas. Vienintelė reagavo Seimo pirmininkė. Tiesa, tiesiogiai krivio ji nepaminėjo, tačiau pareiškė užuojautą. Toks jausmas, kad buvo bijoma pagerbti žmogų, kuriam oficialiai yra įteiktas Gedimino ordino Riterio kryžius, penkių vaikų tėvą ir vienintelės pasaulyje baltų religinės bendrijos krivį – ypatingą žmogų“, – apgailestavo J.Vaiškūnas.
Kandidatūra – neaiški
Paklaustas, kaip pakomentuotų gandus dėl to, jog yra realiausias kandidatas į vyriausiojo krivio postą, J.Vaiškūnas atsakė, kad jis norėtų, tačiau negalėtų eiti tokių pareigų: „Labai norėtųsi ir labai gerai veikčiau, būčiau labai geras krivis. Bet tam reikėtų antro gyvenimo.“ Anot jo, tai nėra dar vienos pareigos, tai yra atsidavimas. „Pridėkite man dar trisdešimt metų ir galbūt kalbėsiu visai kitaip. Bet irgi tik tada, jei spėsiu padarysiu viską, ką esu suplanavęs“, – samprotavo jis.
Anot jo, į šias pareigas reikia žmogaus, kuris jau dabar yra viską nuveikęs, visko atsisakęs, atsidavęs. „Romuvos“ narių daug – apie penkis tūkstančius oficialiai užsirašiusių, dar bene kelis kartus daugiau prijaučiančių. Anot vaidilos, šiam postui tinkamas žmogus tikrai atsiras.
Kas išties santaikos ranką?
Pabaigoje vaidila pasidalijo istorija. „Tą pačią dieną, kai laidojome Joną Trinkūną, išgirdau, kad Žirmūnų gimnazijoje viena mokytoja kalbėjo apie religijas. Kažkas iš moksleivių paklausė apie pagonybę. Mokytoja gimnazistams atsakė, kad pagonybė jau išnykusi, sunaikinta, dabar jos nebėra.
Staiga atsistojo viena moksleivė, vardu Jorigė, ir pasakė, kad kaip tik tądien buvo laidojamas Lietuvos vyriausiasis krivis. Mokytoja sutriko, bet atsakė, kad tai tik patvirtina jos žodžius – mirė paskutinis Lietuvos pagonis. Tuomet Jorigė jai atšovė: „O kaipgi aš? Aš dar esu", – didžiavosi vaidila.
„Santaikos ranką turėtų ištiesti tie, kurie sako, kad pagonys yra sunaikinti. Jie turėtų ateiti ir broliškai atsiprašyti. Tai būtų labai krikščioniška. Juk patys krikščionys visada moko atsiprašyti ir atleisti, tačiau patys niekada nėra atsiprašę pagonių. Tuomet gal nereikėtų giliai po Katedros požemiais slėpti šventojo aukuro.
Galbūt ir kryžius tada ims atrodyti nebe toks baisus, nes dabar kai kam jis vis dar siejasi su raganų deginimo laikais“, – pokalbį baigė J.Vaiškūnas.
