Vilniaus knygų mugėje leidykla „Tyto alba“ istorijos mėgėjams pristatė vokiečių autoriaus Karlo Schlögelio knygą „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“.
Vakarų šalyse parašyta daug „stalinianos“ kūrinių nuo rimtų mokslinių studijų iki abejotinos kokybės bestselerių.
Tačiau K.Schlögelis į 1937-uosius Rusijoje pažvelgia ne pro siaurą vien stalininio režimo žiaurumus atveriantį langelį, jis tarsi peiliu skersai perpjauna tos baisios ir kartu didingos epochos pyragą, parodydamas visus įdaro sluoksnius.
Skaitytojas sužino ne tik apie praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Maskvos procesus, jiems plojusių Vakarų intelektualų naivumą.
Teroro politika – mįslė
Tais metais, kai J.Stalino nurodymu buvo naikinami politiniai priešininkai, ištisos socialinės grupės ir tautinės mažumos, Maskva buvo paversta moderniu pagal ano meto standartus didmiesčiu.
O iš atsilikusios agrarinės šalies Sovietų Sąjunga tapo pramonine ir karine milžine, buvo sukurti architektūros ir kino šedevrai.
Bet visa tai buvo pasiekta visu greičiu sukantis teroro mėsmalei, į kurią pateko ir į bolševikų elitą iškopę aukšti lietuvių kilmės sovietų pareigūnai.
K.Schlögelis interviu „Lietuvos rytui“ neslėpė nerimo, kad oficialusis Kremlius tiesiogiai ir netiesiogiai palaiko bandymus atgaivinti kruvinojo komunistų diktatoriaus garbinimą, valdžios užsakymu Rusijos istorikai rašo solidžias stalininį terorą pateisinančias monografijas.
Išskirtinės knygos apie stalininį terorą autorius perspėja, kad iš istorijos šiukšlyno ištraukta ideologija yra grėsmė ir kaimynams, ir pačiai Rusijai.
– Kodėl sumanėte rašyti apie, atrodytų, šiais demokratijos pergalės laikais nebeaktualų komunistinio teroro suklestėjimą 4-ojo dešimtmečio Rusijoje?
– Man komunizmo politika buvo kankinama mįslė. Aš priklausau 1968-ųjų „studentų revoliucijos“ kartai, mačiau, kaip sovietai prievarta užgniaužė demokratiją Čekoslovakijoje, sutrypė Prahos pavasarį.
Perskaičiau daug knygų apie komunizmą, totalitarizmą, bet man neužteko faktų, norėjau suvokti, kaip atsitiko, kad užsigrūdinę revoliucionieriai, Vladimiro Lenino bendražygiai, 1936–1937 metų Maskvos procesų metu prisipažino padarę neįtikėtinus nusikaltimus, šmeižė save.
Supratau, kad ir komunizmo, ir nacizmo reiškinio neįmanoma suprasti vien per teroro, prievartos prizmę. Bolševizmą ir nacizmą maitino ir vidiniai šaltiniai, man rūpėjo išsiaiškinti – kokie?
Neapykanta kitoms tautoms
– Ar J.Stalino teroro politiką galima vadinti nacionalistine, šovinistine? Krinta į akis, kad daugelis sunaikintų net sovietinių pareigūnų buvo nerusai.
Pavyzdžiui, daug nužudytų, įkalintų NKVD (slaptosios tarnybos. – Red.) pareigūnų buvo žydų, latvių, lietuvių kilmės.
– Iš tiesų, J.Stalinas pasuko visiškai priešinga kryptimi, nei ėjo bolševikų revoliucijos vadas V.Leninas, įsitikinęs internacionalistas.
Jo internacionalizmas išaugo iš socialistinio darbininkų judėjimo tradicijų.
V.Leninas skelbė ir pripažino tautų apsisprendimo teisę (1920 m. V.Lenino vyriausybė pripažino Lietuvos valstybę. – Red.).
Tačiau nuo 4-ojo dešimtmečio J.Stalinas paskelbė kovą su „buržuazinio nacionalizmo liekanomis“. Dauguma tautiškai mąstančių partijos ir valstybės pareigūnų buvo nušalinti, vėliau sunaikinti.
J.Stalinas ėmėsi gaivinti Rusijos imperiją nauju pagrindu – imperiją su komunistų partija priešakyje.
Buvo sukurta valdžios struktūra pagal tautinę hierarchiją. Jos viršūnėje buvo pastatyta rusų tauta. Ir tai įvyko ne po Antrojo pasaulinio karo, kaip mano dauguma istorikų, bet jau 1937 metais.
– Susidaro įspūdis, jog J.Stalinas, puoselėdamas rusų šovinizmą, labiausiai nekentė, persekiojo būtent Baltijos tautų (lietuvių, latvių, estų) ir žydų tautos žmones, valstybės pareigūnus, kultūros veikėjus. Buvo nužudyti visi iškilesni lietuvių kilmės pareigūnai.
Tad ar galima kalbėti apie išskirtinę stalinizmo neapykantą baltams ir žydams?
– Sovietų imperija buvo kuriama kaip viršnacionalinis darinys, į valdančiosios biurokratijos ešeloną mobilizuojami kadrai iš įvairių buvusios Rusijos imperijos tautų.
Tačiau stalinizmo esmė buvo siekis atplėšti įvairiakilmę biurokratiją nuo jų natūralių tautinių, kultūrinių šaknų.
Stalininė komunistų valdžia naikino religinius, tautinius, kultūrinius skirtumus, nes norėjo sukurti naujo tipo, su senosiomis tradicijomis nesusijusį biurokratijos luomą.
Todėl ši valdžia nekentė įvairovės, nepriklausomos nuomonės, kūrybinės laisvės, taip pat ir tautinės raiškos.
Daugiau nei pusę 1937–1938 metų Didžiojo teroro aukų sudarė būtent etninių valymų aukos. Per metus buvo nužudyta apie 400 tūkst. atstovų tautų, kurių pagrindinė masė gyveno už Sovietų Sąjungos ribų. Tai korėjiečiai, lenkai, estai, lietuviai, ukrainiečiai.
Šimtai tūkstančių žmonių buvo ištremta iš valstybių ir regionų, kuriuos sovietai užėmė Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Tai Baltijos šalys, Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija, Bukovina, Besarabija.
Kelia grėsmę ir Rusijai
– Ką manote apie Rusijoje atgimstantį, net valdžios skatinamą J.Stalino kultą? Ar imperialistinės Rusijos praeities garbinimas nekelia grėsmės kaimyninėms šalims, taip pat Lietuvai? Ir demokratijai, tautų laisvei pasaulyje apskritai?
– Žinoma, tokia grėsmė yra, bet jos nereikia pervertinti. Rusijoje matome daug stalinizmo ilgesio, stalinizmo mitologijos ir net stalininio kičo.
Bet Rusijos tauta stipri ir demokratijos dvasia, ten triūsia sąžiningi, baisios tiesos nebijantys istorikai.
Norint suprasti, kodėl Rusijoje iki šiol prieštaringai vertinamas J.Stalinas ir jo epocha, reikia turėti galvoje faktą, kad SSRS komunistinį režimą iš esmės sužlugdė pats komunistinis elitas, „perestroika“ (Michailo Gorbačiovo reformos. – Red.).
Tam tikras stalinizmo atgimimas šiais laikais parodo oficialiosios Rusijos ideologinę tuštumą.
Prarastos galios ilgesys būdingas visoms buvusioms imperijoms.
„Senų gerų laikų“ ilgesys kankino ir daugelį europiečių, žlugus Austrijos ir Vengrijos, Vokietijos imperijoms, net britų kolonijinei galybei.
Rusijos visuomenė neatsigauna po imperijos žlugimo traumos, nesusitaiko su tuo faktu.
Ir nesusitaikys, nepasigydys, kol didelė dalis Rusijos žmonių teisins J.Stalino terorą, net garbins jį.
Sąlyginis stalinizmo atgimimas daugiau keblumų sukelia ne tik kaimynams, bet ir pačiai Rusijai.
Stalinizmo ilgesys trukdo Rusijai tapti šiuolaikiška valstybe, spręsti savo problemas, užuot auklėjus kaimynines šalis.
