Genocido aukų muziejus dar 2011-aisiais buvo surengęs nuotraukų parodą „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“, supažindinančią, kaip XX a. šeštąjį dešimtmetį sovietų lageriuose ir tremties vietose kūrėsi lietuvių krepšinio komandos.
Visur, kur tik gamtos sąlygos leido žaisti krepšinį – Komijoje, Mordvijoje, Kazachstane, Omsko ir Irkutsko srityse, kūrėsi krepšinio komandos, pavadintos skambiais ir lietuvių širdžiai brangiais „Geležinio vilko“, „Tauro“, „Gabijos“, „Pilėnų“, „Žalgirio“ ir kitais vardais.
Ne visada lagerių valdžia palankiai žiūrėjo į tuos užmojus. Tik gerokai po Stalino mirties niekas nebevaržė komandų kūrimosi, rašo „Lietuvos rytas“.
Gulėjo asmeniniame archyve
Nuotraukos, kurios šiandien spausdinamos „Lietuvos ryte“, dešimtmečius gulėjo pulkininko Liudo Butkevičiaus šeimos archyve. Tiksliau, jas iš savo „golgotų“ – Vorkutos lagerių – atsivežė pulkininko duktė Gražina.
Pats pulkininkas savo 10 metų katorgos praleido Spasko lageryje netoli Karagandos.
1955 metų liepos 30-ąją darytose nuotraukose užfiksuota Vorkutos šachtos lietuvių krepšinio rinktinės kova su lagerio administracijos komanda.
Šeimos likimas liūdnas
1945 ir 1949 metais Butkevičių šeima išsibarstė po penkias vietas. Lietuvos išvadavimo komiteto pirmininkas L.Butkevičius, slapyvardžiu Luobas, buvo suimtus kartu su Tauro partizanų apygardos kūrėjais ir tribunolo sprendimu išsiųstas į Karagandą.
Už sužeisto legendinio partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio (1923–1949) slėpimą name Žaliakalnyje į skirtingus lagerius iškeliavo kauniečio duktė Gražina ir sūnus Jonas, rašo „Lietuvos rytas“.
1949 metų gruodį į Javaso lagerį Mordvijoje buvo išsiųsta antra duktė Marija, garsaus prieškario fotografo pulkininko leitenanto Otono Milaševičiaus našlė (pulkininkas, su 29-ojo teritorinio korpuso likučiais prievarta vežamas į Rusiją, nusišovė paskutinėje Lietuvos stotyje Adutiškyje pirmosiomis karo dienomis). Namuose liko tik motina.
G.Butkevičiūtė, studijavusi mediciną Lietuvos universitete, po Uchtos lagerio Vorkutos karjere dirbo darbininke plytų gamykloje. Namo ji parsivežė visus tėvo iš kito lagerio siųstus laiškus ir kelias nuotraukas. Nuotraukas jai užrašė „lagerio simpatija“ Vytautas Svilas.
Persekiojo sovietai ir naciai
V.Svilas gimė 1925 metais Panevėžyje, vėliau su tėvais gyveno Kaune. Tėvas Kazimieras Svilas buvo Lietuvos karo atašė Maskvoje, paskui – Policijos departamento direktorius. Jis buvo vienas pirmųjų, kuriuos suėmė sovietai. 1943 metais K.Svilas sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Vytautas, būdamas 15-metis, aktyviai dalyvavo pogrindinėje Kauno „Saulės“ gimnazijos moksleivių grupėje, kuri spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus. 1940 metų spalį grupę susekė. Tarp septynių suimtų moksleivių buvo ir Vytautas. 1941 metų kovo 8-ąją NKVD „ypatingasis pasitarimas“ („troika“) nuteisė jį penkerius metus kalėti.
Tačiau tuo metu Maskva vis dar manevravo su naciais ir pažadėjo išleisti iš Lietuvos visus vietos vokiečius ar save tokiais vadinančius asmenis. Kaip tik tuo metu Vytauto motina su seserimi Aldona repatrijavo į Vokietiją, todėl valdžiai teko išleisti ir jį.
Karo metais Vytautas grįžo į Lietuvą. Įsitraukė į aktyvią antinacinę veiklą, buvo Lietuvių fronto pogrindinio leidinio „Į laisvę“ ekspeditorius.
Laikraščiui platinti naudojosi tėvų namu prie Ąžuolyno, tapusiu pogrindinių leidinių sandėliu.
1944 metų gegužės 10 dieną gestapininkai Svilų namuose padarė kratą ir Vytautą areštavo, bet kratai baigiantis jam pasisekė pabėgti.
Bendradarbiavo su partizanais
V.Svilas su Lietuvių fronto parūpintu pasu Stasio Bružo pavarde buvo pasiųstas į Jurbarko valsčių Lietuvos laisvės gynėjų organizacijos įkūrėjo ir vado Petro Paulaičio žinion. Artėjant frontui 1944-ųjų vasarą su aštuonių kovotojų grupe išvyko į Vokietiją mokytis partizaninės kovos veiksmų, rašo „Lietuvos rytas“.
1944 metų gruodžio 18 dieną V.Svilas su trimis bendražygiais buvo išmestas parašiutu miške netoli Lekėčių. Veikė Prano Gužaičio partizanų dalinyje Raseinių, Jurbarko, Kėdainių rajonuose. Su suklastotais dokumentais įsidarbino Jurbarko girininkijoje, atliko partizanų dalinio žvalgybos ir ryšių užduotis, perdavinėjo korespondenciją, platino partizanų spaudą.
1945 metų birželio 22 dieną V.Svilas prie Eržvilko buvo suimtas. Po žiauraus tardymo nuteistas 15 metų katorgos darbų ir 5 metams tremties.
Veiklos nenutraukė ir lageryje
Nuo 1946 metų V.Svilas dirbo Vorkutos anglių kasyklose.
Išsekęs ir susirgęs pateko į ligoninę, vėliau joje dirbdamas sanitaru baigė medicinos kursus, buvo paskirtas kasyklų felčeriu.
Vorkutoje, 1-ojoje kapitalinėje šachtoje, V.Svilas 1953 metais dalyvavo organizuojant kalinių streiką. Palaikė ryšius su kitais lageriais (per išvykas su jo suburta krepšinio komanda), platino 62-ajame lageryje leidžiamą „Varpą“ ir kitą pogrindinę literatūrą.
1954 metais su Edvardu Laugaliu vadovavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) Vorkutos 1-osios kapitalinės šachtos komitetui. Dalyvavo kalinių streikuose ir 1955 metais.
Atminimą saugo stela Kaune
Pasmerkus Stalino nusikaltimus, 1956 metais V.Svilas grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo gyventi Kaune, apsistojo Marijampolėje. Dirbo melioracijos darbų vykdytoju.
Konspiracijos sąlygomis buvo LLKS narys. 1963 metais dalyvavo Klaipėdoje vykusiame LLKS slaptame suvažiavime, kuriame buvo išrinktas LLKS valdybos nariu ryšiams su užsieniu. Vėliau atsisakė SSRS pilietybės ir 1966 metų gruodį išvyko į Vakarų Vokietiją.
Vokietijoje V.Svilas mokytojavo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijoje, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. 1970 metais trečią kartą atvykęs į tėviškę kaip turistas imtas persekioti, tardytas, o nepavykus užverbuoti buvo ištremtas be teisės sugrįžti.
Po nepriklausomybės atgavimo grįžti į Lietuvą ar dar kartą joje apsilankyti V.Svilas nebegalėjo dėl sunkios ligos. Jis mirė 1992 metų balandžio 10 dieną ir palaidotas Vokietijoje šalia Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos esančiose Hiutenfeldo kapinėse.
Po mirties V.Svilui pripažintas kario savanorio teisinis statusas. 1995 metais Kaune, Ąžuolyne (Radastų g. 27), atidengta akmeninė stela šiame name gyvenusiems Policijos departamento direktoriui K.Svilui ir jo sūnui politiniam kaliniui V.Svilui atminti. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas.
Reikia sugrąžinti vardus
Įsižiūrėkite į šias nuotraukas, nes laikas negailestingai trina faktus ir detales.
V.Svilas buvo Vorkutos 1-osios šachtos lietuvių krepšinio rinktinės kapitonas. Jo marškinėliai pažymėti 4-uoju numeriu.
Tačiau kas buvo vyrai, esantys greta jo? Gal skaitytojai galėtų juos atpažinti? Mes turime grąžinti istorijai vardus.
O koks buvo Vorkutos lietuvių komandos pavadinimas? Raidė „K“ gali reikšti daug ką, bet tikimiausia – „Kovą“.
