Kasmet Trakuose vykstančiame užsienio politikos ir saugumo ekspertų „Sniego“ susitikime kalbinti pašnekovai „Lietuvos rytui“ tikino, kad praėjus šimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo panašūs konfliktai dabar mažai tikėtini. Bet neatmestini.
Prie apskritojo stalo apie rimčiausius pasaulinius iššūkius – Sirijos, Irano, Šiaurės Korėjos, masinio naikinimo ginklų keliamas grėsmės diskutavę JAV ir Europos ekspertai pabrėžė, kad nedideli regioniniai konfliktai gali būti ne mažiau pavojingi ir labai staigiai išplisti.
Britų istorikas Maxas Hastingsas, dalyvavęs Folklando salų konflikte kaip karo korespondentas ir parašęs ne vieną knygą apie pasaulinius karus, neseniai įspėjo, kad nuotaikos pasaulyje šiek tiek primena 1913-uosius.
Kai pasaulio galingosios šalys, tarpusavyje susijusios prekybiniais, kultūriniais, istoriniais, net giminystės santykiais, regis, tenorėjo vieno – dar labiau išplėsti savo įtaką.
Taikoje gyvenę žmonės nė neįtarė, kad tokie galios žaidimai, kaip figūras stumdant pasaulio žemėlapyje šalis, bus pražūtingi milijonams. Kad užteks vienos kibirkšties Sarajeve, ir viskas jau po metų baigsis kraupiomis skerdynėmis bei pasauliniu karu. Jam pasibaigus kartota: „Daugiau niekada.“ Bet po kelių dešimtmečių viskas pasikartojo.
Dabar, regis, naujo pasaulinio konflikto tikimybė atrodo sunkiai tikėtina, mat iš tamsiausių žmonijos istorijos puslapių neva jau pasimokyta amžiams. O ir turimos masinio naikinimo priemonės turėtų atgrasinti nuo įvairių avantiūrų. Ar ne?
Viskas dabar sudėtingiau
„Anksčiau, Šaltojo karo metu viskas buvo labai aišku: aiškūs priešininkai, gerieji ir blogieji – kaip amerikiniuose filmuose. Nenuostabu, kad kai kas net ilgisi tokių laikų, nes dabar viskas – kur kas sudėtingiau“, - teigė Briuselyje įsikūrusio „Carniege Europe“ analitinio centro direktorius Janas Techau.
Pasak eksperto, kiekvieną konfliktą vis sunkiau paaiškinti. Šiais nenutrūkstamo informacijos srauto laikais atsiranda begalė interpretacijų ir imtis spręsti krizę sunku tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Ypač keičiantis galių pusiausvyrai.
Buvęs ilgametis JAV ambasadorius prie NATO, o dabar Čikagos pasaulinių reikalų tarybos centro direktorius Ivo Daalderis pripažino, kad Vakarų šalių įtaka sprendžiant pasaulinius reikalus kiek sumenko.
„Geriausia galimybė norint neprarasti šios įtakos – tai veikimas išvien, stengiantis rasti sutarimą“, – sakė I.Daalderis. Anot pašnekovo, per pastaruosius septynis dešimtmečius Vakarų šalys stengėsi nepakartoti Miuncheno susitarimo klaidos.
1938-aisiais įvykęs susitarimas tarp nacistinės Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, dėl taikos paaukojant Čekoslovakiją, faktiškai atvėrė kelią nacių bei sovietų agresijai ir Antrajam pasauliniam karui.
Ką dar sugeba Europa?
„Vakarų šalys išmoko šią pamoką ir vargu ar antrasis Miunchenas įmanomas. Todėl stengiamasi nenusileisti agresyviems geopolitiniams žaidėjams, parodyti savo patikimumą agresijos akivaizdoje. Tačiau to, kas nutiko Sarajeve prieš 100 metų, taip pat negalima pamiršti“, – sakė I.Daalderis.
Anot jo, jau dabar matome nacionalizmo apraiškas Pietryčių Azijoje, kur pasienio nesutarimai tarp Kinijos ir Japonijos dėl salų gali greitai išaugti į rimtą konfliktą. Pasak I.Daalderio, visos suinteresuotos šalys teoriškai neturėtų leisti skatinti konflikto, juolab kad karinės priemonės šiais laikais nėra vieninteliai sprendimo būdai.
„Nereikia pamiršti, kad 1914-ųjų pradžioje daugelis irgi netikėjo, kad gali įvykti tai, kas labai greitai įvyko“, – perspėjo ekspertas.
Jis tikina, kad Europa, nors turi daug savo problemų, tebėra savotiška ramybės oazė, kai aplink ją atsiranda vis naujų konfliktų. O tokiems konfliktams gynybos išlaidas toliau mažinanti Europa tampa vis labiau nepasiruošusi.
J.Techau tikino, kad teoriškai Europa vis dar turi pinigų ir pajėgumų ir yra pajėgi užtikrinti saugumą pasauliniu mastu.
Bet tik teoriškai, mat pirmiausiai nėra bendro supratimo ir sutarimo, kokie geopolitiniai procesai vyksta pasaulyje. Be to, nėra politinės valios stiprinti turimus pajėgumus.
„Nes Europos šalys, jei pažiūrėsite į gynybos biudžetus, išties išleidžia tikrai daug gynybai, bet ne ten, kur labiausiai reikia.
Iki šiol europiečiai kliovėsi JAV, bet taip amžinai netruks ir tai yra problema – mūsų kontinente tai dar nedaug kas suvokia“, – sakė ekspertas, kuris skeptiškai vertina Europos, kaip pasaulinės žaidėjos vaidmenį ateityje.
Anot jo, klasikinio konflikto dėl teritorijų grėsmės Europai artimiausiu metu gal ir nebus, bet niekas nesako, kad šiuolaikiniai konfliktai turi būti klasikiniai.
Nekontroliuojamas regionas
„Dabar yra politinio, energetinio šantažo laikai, kai įtaka gaunama per išteklius, žiniasklaidą. Kai pažiūri, kaip Europa susijusi su likusiu pasauliui, palaikyti taiką Senajame žemyne nebereiškia to paties, kaip anksčiau. Dabar krizė Korėjos pusiasalyje, Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje atsiliepia mums visiems“, – sakė J.Techau.
Pavyzdžiui Sirijos pilietinis karas jau peržengė šalies ribas ir išsiliejo į Libaną bei Siriją. O būriai europiečių plūsta į sukilėlių gretas. Kur jie dėsis karui pasibaigus? Tokios konflikto pasekmės gali tapti sunkiai prognozuojamos.
Dėl to nemažai kritikos tenka ir JAV, kuri parėmė vienus Sirijos sukilėlius, kovojančius prieš režimą, nors prieš šį kaunasi ir amerikiečių dar labiau nekenčiantys islamistai. Žinoma, netrūksta ir sąmokslo teorijų, kad šis konfliktas naudingas būtent JAV. Tačiau buvęs JAV diplomatas su tuo nesutinka.
„Nemanau, kad mes kontroliuojame tuos įvykius. Tai revoliucinis reiškinys regione, kuris ištisus dešimtmečius kentė nuo diktatorių, ekonominių, socialinių problemų, o šiais socialinės žiniasklaidos laikais krizė labai lengvai gali tapti žemesniųjų visuomenės sluoksnių maištu.
Tačiau ta revoliucija, kaip matome, labai lengvai gali tapti kova tarp religijų. Ir vargu ar kas pagerėtų, jei tiesiogiai kištumėmės – Irako pavyzdys jau tai parodė“, – teigė ekspertas.
