1991 metų sausio 13-osios naktį K.Connolly stovėjo susikibusių lietuvių minioje ir nuolat perdavinėjo naujausias žinias iš Vilniaus į Londoną.
Jis savo akimis matė, kaip sovietų tankai prie Vilniaus televizijos bokšto traiškė žmones, o likusią istorinės nakties dalį praleido beginklės minios apsuptame Lietuvos parlamento pastate.
Praėjus 23 metams, tas istorines dienas ir naktis K.Connolly vadina įdomiausiu savo karjeros etapu.
– Į Vilnių 1991-aisiais jūs atvykote iš Maskvos.
Ar užsienio žurnalistai tada susidurdavo su kliūtimis perduodant žinias, kurias sovietų valdžia taip stengėsi nuslėpti nuo pasaulio? – tokį klausimą 53 metų K.Connolly „Lietuvos rytas“ pateikė Izraelyje, į kurį britą atvedė darbo reikalai.
– Kai kurie mano kolegos dar prisimena laikus, kai Maskvos funkcionieriai, dirbę pašto ir telegrafo skyriuose, uoliai cenzūravo į Londoną siunčiamus pranešimus.
Jeigu tik būdavo rašoma apie Sovietų Sąjungos ekonomiką, dalis teksto būdavo užtušuojama mėlynu rašalu.
Mano laikais įvairių kontrolės mechanizmų teoriškai egzistavo, tačiau buvo vis sunkiau juos pritaikyti.
Į Lietuvą savo tarnybos metu keliavau apie 25 kartus, o vienąkart Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas pranešė važiuosiąs kartu.
Nors tos kelionės metu šis veikėjas stengėsi mus paveikti sovietine propaganda, jis negalėjo cenzūruoti informacijos, kurią telefonu perdavinėjome į Londoną.
Tada Maskvoje veikė tiek daug užsienio naujienų agentūrų, kad tiesiog fiziškai trūko žmonių, kurie klausytųsi žurnalistų pokalbių ar persekiotų tuos, kurie duoda interviu.
Manau kad tai buvo vienas Sovietų Sąjungą apėmusios krizės požymių: jie nebegalėjo kontroliuoti į užsienį perduodamos informacijos.
– Kur jūs apsistodavote, kai keliaudavote po buvusią Sovietų Sąjungą?
– Kiekviename dideliame mieste veikė „Inturisto“ viešbučiai.
Iš mūsų, užsienio korespondentų, buvo tikimasi, kad apsistosime būtent tuose viešbučiuose.
Objektyviai mums tai ir buvo vienintelis pasirinkimas.
Juk kai kuriose respublikose tik „Inturiste“ buvo patikimas telefono ryšys, netrūkdavo karšto vandens.
– Ar 1991 sausio 10-ąją atvykę į Vilnių taip pat apsistojote „Inturiste“?
– Iš pradžių – taip. Tačiau po kelių dienų nusprendėme iš jo išsikraustyti, nes baiminomės, jog įvykiams pakrypus drastiška linkme mes, užsienio žurnalistai, iš viešbučio būsime kaipmat iškraustyti ir išgabenti į Maskvą.
Tokią teisę turėjo mus kontroliavusios Kremliaus institucijos. Tad vieną naktį visi žurnalistai staiga išgaravo iš „Inturisto“.
Sausio 13-osios naktį praleidau tuomet žmonių apsuptame Aukščiausiosios Tarybos pastate, o kitą naktį pernakvojau nepažįstamo lenkiškai kalbančio vilniečio namuose.
– Kaip papuolėte į to vilniečio namus? Gal prisimenate jo vardą?
– Aš ne tik neprisimenu jo vardo, bet ir niekuomet jo nežinojau – tas žmogus bijojo prisistatyti, nes priimdamas mane nakčiai labai rizikavo.
Tai buvo pagyvenęs vyriškis, su kuriuo mane supažindino parlamente savanoriais dirbę jaunų Amerikos lietuvių grupės atstovai.
Jie tada specialiai buvo atvykę į Vilnių, kad su žurnalistais ir su pasauliu padėtų susikalbėti angliškai.
Kadangi prieš atvykdamas į Vilnių dirbau BBC žurnalistu Varšuvoje, puikiai kalbėjau lenkiškai, todėl vienas lenkiškai kalbantis vyras sutiko, kad pernakvočiau jo namuose.
Jis gyveno mažame bute Vilniaus senamiestyje. Man paklojo patalą ant sofos svetainėje, o rytą iškepė kiaušinienės pusryčiams ir pasiūlė puodelį kavos.
– Kokia jums tuomet atrodė Lietuva?
– Politiškai Lietuva visą laiką buvo viena įdomiausių Sovietų Sąjungos respublikų. Nacionalistinis lietuvių judėjimas buvo kur kas ryžtingesnis nei kitur – okupacijos skausmas ir nepriklausomybės troškimas čia tiesiog tvyrojo ore.
Jūsų šalis buvo tarsi savotiškas testas, ar Sovietų Sąjunga pajėgi išlaikyti savo sistemą. Vilniuje jautėmės visai kitaip nei kitose respublikose – čia viskas daug labiau priminė Europą.
Vilniaus senamiestis iki šiol yra viena įstabiausių vietų, kurias savo gyvenime esu aplankęs. Aš iki šiol prisimenu tuomet jau veikusį privatų restoraną „Stikliai“.
– Kokį įspūdį jums paliko Vilniuje susirinkusi tūkstančių beginklių lietuvių minia, dainomis ir maldomis kovojanti už savo laisvę?
– Tai buvo be galo jaudinantis vaizdas.
Tas milžiniškas taikių žmonių sambūris siekė to, ką mes, vakariečiai, turėjome kaip savaime suprantamus dalykus: žodžio ir susirinkimų laisvę, teisę balsuoti ar turėti nepriklausomą spaudą!
Todėl Vakarams taikus žmonių protestas tuomet buvo morališkai neginčijamas žingsnis, kėlęs didžiausias simpatijas ir norą jus palaikyti.
Lietuva tuomet Vakaruose buvo menkai žinoma, dauguma ją laikė Sovietų Sąjungos dalimi kaip savaime suprantamą istorinį ir geografinį faktą.
Todėl natūralu, kad Vakarus buvo tiesiog užplūdusi smalsumo, o drauge ir palankumo Lietuvai, bet ne sovietinei sistemai, nuotaika.
Būtent todėl, kad tai buvo dainuojančioji, o ne šaudančioji revoliucija, Lietuvai buvo kur kas lengviau sulaukti simpatijų ir paramos iš Vakarų.
– Ar jūs pats tuomet tikėjote, kad tokio pobūdžio pasipriešinimas gali pasibaigti sėkme?
– Atvirai – tuomet būčiau lažinęsis, jog nieko iš to neišeis.
Mums, šaltojo karo epochos vaikams, Sovietų Sąjungos egzistavimas buvo tarytum vienas tvirtų pamatų, ant kurių buvo pastatytas pasaulis.
Žinojome, kad šalis ekonomiškai neturtinga, kad politiškai ir ideologiškai šis eksperimentas nebuvo iki galo pasisekęs, bet tikrai niekas nenutuokė, kad ši sąjunga jau yra prie sugriuvimo ribos.
Mes, žurnalistai, tuomet manėme, kad gal Lietuvai tokiu būdu pasiseks išsiderėti kokių nors geresnių sąlygų iš reformas vykdančio Michailo Gorbačiovo, bet tikrai nemanėme, kad visa sistema po kelių mėnesių ims ir visiškai subyrės.
Nemažai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį kalbintų lietuvių taip pat abejojo, kad tie įvykiai įtvirtins Lietuvos nepriklausomybę.
Žmonės kalbėjo apie tai, kad vieną dieną jie bus laisvi, bet vargu ar tada kas nors tikėjo, kad tai įvyks jau po tos kruvinos nakties.
Net po vėliau vykusio pučo Maskvoje, kai Sovietų Sąjunga iš tiesų subyrėjo, niekas nebuvo tikras, kad Raudonoji armija neįžygiuos į Baltijos šalis, nes Rusijai šie kraštai svarbūs kaip išskirtinis strateginis buferis.
Niekas nežinojo, kas nutiks 1991-aisiais, ir būtent todėl tie metai tapo vieni įdomiausių ir reikšmingiausių istorijoje.
– 1990-aisiais buvo aišku, kad M.Gorbačiovo reformos pasiekė krizę, o Kremliaus valdžia jau artėja kritinės ribos link.
Kaip jūs vertinate tuomečius M.Gorbačiovo sprendimus ir veiksmus?
– Vieno, ko mes tada nežinojome ir nežinome iki šiol, ar atsisakymas Vilniuje toliau taikyti prievartą buvo M.Gorbačiovo aplinkos spaudimas neiti per toli, ar M.Gorbačiovas pats pradėjo panikuoti, kad jo vykdomų reformų rezultatas buvo visiškai ne toks, kokio jis tikėjosi.
Nacionalizmą negatyviu reiškiniu laikęs M.Gorbačiovas, kaip istorinė asmenybė, yra be galo įdomus: jis greičiausiai nuoširdžiai tikėjo, kad jei duos žmonėms daugiau informacijos ir truputį laisvės kalbėti, tie žmonės atsidėkos padėdami sistemai reformuoti socializmą.
Neabejoju, kad toks buvo jo tikslas. Tačiau M.Gorbačiovas nesuvokė, kad respublikose, kurios savo buvimą Sovietų Sąjungoje laikė okupacija, bet koks laisvių padidėjimas skatins siekti nepriklausomybės.
– Kokia nuotaika Sausio 13-osios naktį vyravo Lietuvos parlamento pastate?
– Deja, tą naktį parlamento rūmuose buvę politikai nelabai daug laiko galėjo skirti pokalbiams su žurnalistais.
Tačiau galiu patvirtinti, kad jie tuomet jautė išskirtinę įtampą ir išgąstį.
Aš iki šiol prisimenu Sausio 13-osios aušrą ir nuostabą jų akyse, kad po atakos prie Vilniaus televizijos bokšto tą naktį nieko daugiau nenutiko.
Manau, kad panašiai jautėsi ir aikštėje susirinkę žmonės: po tragiškų įvykių prie Televizijos bokšto visi tikėjosi agresijos tęsinio.
Žinantiems sovietinį mąstymą ir mums tada atrodė, kad sovietai elgiasi nelogiškai.
– Ar turėjote progos pakalbinti lauke susirinkusius Lietuvos žmones?
– Taip, padarėme labai daug interviu, įrašėme minios dainuojamas dainas, garsiai kalbamas maldas.
Visa tai guli BBC archyvuose. Lietuviai, skirtingai nuo likusios Sovietų Sąjungos žmonių, buvo nepalyginti labiau išsilavinę, mes ganėtinai lengvai surasdavome žmonių, puikiai kalbančių angliškai.
Mums buvo labai svarbu, kad žmonės apie tai, kas vyksta, kalbėtų be vertimo, perduotų tikras emocijas.
– Ar dirbdami Maskvoje jūs, žurnalistai, kaip nors jutote artėjančios Sovietų Sąjungos griūties apraiškas?
– Pamenu, vieno vizito į Lietuvą metu, visai prieš 1991 metų sausio įvykius, oro uoste mus tikrinantis uniformuotas pareigūnas lietuvis man padovanojo savo žalią KGB pareigūno kepurę tarsi suvenyrą.
Kai dabar apie tai pagalvoju, tai galėjo būti savotiškas ženklas, kad sistema braška: juk anksčiau už tokią dovaną, kad ir juokais įteiktą užsieniečiui, jis būtų sulaukęs didelių nemalonumų.
Maži dalykai – tokie kaip šis – mane verčia manyti, kad galbūt žmonės, buvę arti šios sistemos, matė, kad ji pamažu trupa.
– Kokia tuomet buvo Didžiosios Britanijos ir kitų Vakarų valstybių politikų pozicija dėl įvykių Vilniuje?
– Kai vyksta tokio lygio istoriniai įvykiai, politikams nėra paprasta: mažiausiai, ko jie tikisi, kad jų valdymo metu pradės keistis viso pasaulio žemėlapis!
Manau, kad to meto didžiųjų valstybių vadovams pavyko gana neblogai išlaviruoti tarp dialogo su Maskva ir Baltijos šalių nepriklausomybės siekių palaikymo.
Lietuva anuomet išties buvo savotiškas iššūkis Vakarams: remdami jūsų šalies nepriklausomybės siekį jie suvokė, kad tai neišvengiamai sukels krizę ir taps išmėginimu patiems lietuviams, sovietinei sistemai, o kartu ir testu patiems Vakarams.
– Ar jums teko lankytis Lietuvoje po 1991-ųjų įvykių?
– Buvau keletą kartų Vilniuje, kol dirbau Maskvoje.
Prisimenu, kad tuomet rengiau reportažą apie Lietuvos pastangas dalyvauti „Eurovizijos“ dainų konkurse.
Deja, kai 1994 metais palikau Maskvą ir buvau paskirtas dirbti BBC biure Vašingtone, Lietuvoje būti neteko.
Tiesa, prieš dvejus metus aplankiau Lenkiją, kurioje gyvenau 1989-aisiais.
Savo įspūdį galėčiau palyginti nebent su įspūdžiu, kai nespalvoto vaizdo televizorius staiga ima rodyti spalvotai.
Artimiausiu metu ketinu aplankyti Lietuvą. Nekantrauju pamatyti anuomet prie parlamento stovėjusius žmones, kurie džiaugiasi iškovota laisve ir kurie pagaliau gali netrukdomi rinktis savo gyvenimo kryptį.
Ir, be abejo, tikiuosi, kad Vilniuje vis dar veikia restoranas „Stikliai“ ir ten vis dar ruošiama vištiena su vynuogių padažu.
Prokurorai rengia arešto orderius
* Generalinė prokuratūra baigia rengti Europos arešto orderius 79 įtariamiesiems 1991 metų sausio įvykių byloje.
* Įtariamieji yra Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos piliečiai, kurie 1991-aisiais ėjo vadovaujamas pareigas sovietų Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijose, Gynybos komitete, Lietuvos komunistų partijos aktyvistai. Jie įtariami dalyvavę Vilniuje užgrobiant Vilniaus televizijos bokštą, Spaudos rūmus, Radiją ir televiziją, kitus objektus Vilniuje ir kituose miestuose.
* Nukentėjusiais pripažinti daugiau nei 1 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurie tuo metu buvo sužaloti prie Vilniaus televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir kitur.
* Teismas 71 įtariamajam skyrė kardomąsias priemones – suėmimus, o septynių asmenų duomenys dar yra tikslinami.
* Vilniaus apylinkės teismui pripažinus minėtus asmenis įtariamaisiais, praėjusių metų vasarą Generalinė prokuratūra į Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą išsiuntė 78 teisinės pagalbos prašymus. Juose prašoma įtariamiesiems įteikti dokumentus apie įtarimus, juos apklausti, supažindinti su įtarimais, pasiūlyti dalyvauti procese.
* Europos arešto orderių parengimas šioje byloje bus paskutinis veiksmas, bylos tyrimas bus baigtas. Tai planuojama kovo mėnesį.
* Tada 700 tomų byla bus perduota nagrinėti teismui.
* Per karinius veiksmus 1991 metų sausį Lietuvoje nužudyta 14 civilių, 31 buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, daugiau nei 1 tūkst. buvo kitaip sužaloti.
Vėl stebi naujų valstybių atsiradimą
* K.Connolly, baigęs Oksfordo universitetą, BBC pradėjo dirbti 1984 metais. Užsienio korespondento karjerą jis pradėjo Dubline, vėliau persikėlė į Varšuvą.
* Ketverius metus K.Connolly praleido Maskvoje, iš kur rengė reportažus ne vien apie Sovietų Sąjungos žlugimą, bet ir apie įvykius Jugoslavijoje bei Čečėnijoje.
* Dirbdamas BBC korespondentu Paryžiuje 1997 metais K.Connolly informavo pasaulį apie princesės Dianos žūtį. Vėliau jis tęsė darbą BBC Vašingtono biure.
* Šiandien K.Connolly – ir vėl svarbių įvykių sūkuryje. Dirbdamas Jeruzalėje įsikūrusioje BBC atstovybėje, iš kurios rengia reportažus apie visą Artimųjų Rytų regioną, jis ir vėl gali tapti liudininku, kai pasaulyje atsiranda naujos valstybės.
* 1990–1994 m. Maskvoje BBC žurnalistu dirbęs K.Connolly prisimena suvaržymus, kuriuos Kremliaus funkcionieriai taikė užsienio korespondentams, akredituotiems visai Sovietų Sąjungai.
* Žurnalistai privalėdavo pranešti pareigūnams, jei norėdavo išvažiuoti už nustatyto 30 km žiedo, juosiančio Maskvą. Jie net vairavo automobilius, pagal kurių registracijos numerį policija žinodavo, kokios šalies korespondentas sėdi prie vairo: jų automobilių registracijos numeriai prasidėjo raide K (korespondentas), o triženklis skaičius reiškė šalį, iš kurios žurnalistas atvykęs (Jungtinės Karalystės žurnalistai vairavo 001 numeriu pažymėtas mašinas).
