Tačiau, be šių gana kasdieniškų užsiėmimų ir susitikimų, partija taip pat rengė begalinius sukakčių minėjimus, festivalius ir šventes. Taip buvo siekiama ir auklėti plačiąją visuomenę, ir užtikrinti, kad plačioji visuomenė per savo trumpą laisvalaikį būtų visiškai užimta.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje kiekviena komunistinė šalis turėjo sudariusi savą oficialų kalendorių, sąrašą švenčių, kurios turėjo pakeisti tradicines šventųjų dienas ir religines šventes. Gegužės pirmoji (gegužės 1-ąją), Spalio revoliucijos metinės (lapkričio 7-ąją) ir Stalino gimimo diena (gruodžio 21-ąją) buvo minimos visose bloko šalyse.
Kiekvienoje šalyje taip pat buvo savų švenčių: Lenkijoje buvo švenčiama liepos 22-oji, diena, kai Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetas paskelbė savo manifestą; Vokietijoje – balandžio 16-oji, Ernsto Thälmanno gimimo diena; Vengrijoje – kovo 19-oji, 1919 m. Vengrijos revoliucijos pradžia, ir balandžio 4-oji, diena, kai sovietų kariuomenė 1945 m. užėmė visą Vengrijos teritoriją. Be to, kiekviena šalis šventė savo vadovo gimimo dieną.
Visos šios šventės buvo pažymimos paradais, per kuriuos dažnai grodavo muzika, būdavo rengiami gimnastų pasirodymai, nešamos vėliavos, plakatai, sakomos kalbos, leidžiami specialūs laikraščiai, rengiamos specialios radijo programos, ir visam tam reikėjo tikrai nemažai laiko ir pastangų.
Kai kurios iš šių švenčių buvo sąmoningai sumanytos, kad išstumtų senesnes šventes. Lenkijoje gegužės 1-oji tiesiai susidūrė su gegužės 3-iąja, šalies pirmosios 1791 m. demokratinės konstitucijos pasirašymo metinėmis. Vengrijoje kovo 19-oji, 1919 m. komunistinės revoliucijos sukaktis, susidūrė su kovo 15-ąja, 1848 m. revoliucijos sukaktimi. Abiejose šalyse neteisėtas „netinkamų“ švenčių šventimas daugeliui metų tapo visuomeninio gyvenimo ypatybe ir žemesnio lygmens pasipriešinimo forma.
Už dalyvavimą „tinkamose“ šventėse buvo siūloma apdovanojimų: Gegužės pirmąją parado dalyviams dažnai būdavo nemokamai dalijama dešra. Tačiau per visus šiuos šventinius renginius jų dalyvių elgesys taip pat buvo atidžiai stebimas. Pasak vieno inspektoriaus, kuris 1950 m. lankėsi keliuose Mátyáso Rákosi gimimo dienos minėjimuose, kartais jie elgdavosi labai skirtingai. Viename Vengrijos jaunųjų pionierių susirinkime vienas vaikas, paveiktas intensyvios propagandos, prapliupo ašaromis ir šaukė, kad „jis neturi tėvo, bet net jeigu turėtų, vis tiek mylėtų draugą Rákosi labiau“. Tačiau kitame susitikime buvo nugirsta, kaip vienas vaikas pasakė kitam: „Norėčiau, kad Rákosi niekada nebūtų ištrūkęs iš kalėjimo.“ Apie šiuos jo žodžius buvo pranešta mokyklos direktoriui, šis išsikvietė pokalbio vaiko tėvus, taip pat jų darbdavius. Abu vaikai buvo pašalinti iš jaunųjų pionierių ir, matyt, turėjo susirasti kitokios veiklos po pamokų.
Jubiliejams paminėti būdavo sugalvojami ypatingi būdai. Rákosi šešiasdešimtajam gimtadieniui 1952 m. buvo išleista specialiai užsakyta biografija, kuri buvo greitai išversta į keletą kitų kalbų, taip pat surengta daugybė ceremonijų ir ypatinga paroda, kurioje buvo eksponuojamos vadovo jaunystės laikų fotografijos, paveikslai jo gyvenimo įvykių temomis ir dėkingos liaudies dovanos, tarp jų įmantrūs valstiečių siuvinėjimai, keraminiai gaminiai, raižiniai ir lėlės.
Bolesławo Bieruto šešiasdešimtasis gimtadienis 1952 m. irgi buvo pažymėtas išleidžiant jo biografiją, taip pat specialią poezijos antologiją.
Gamyklos prisiėmė įsipareigojimus jo garbei padidinti produkcijos apimtį, iš visų šalies kampelių jam plaukė sveikinimo laiškai. Buvo rengiamos įmantrios ceremonijos, o dvi gamyklos nusprendė pasivadinti vadovo vardu. Jų pavyzdžiu pasekė ir vienas kalnų kaimelis (Bierutovicės). Per pagrindinę ceremoniją Varšuvoje Bieruto fotografija buvo padėta tarp Lenino ir Stalino biustų.
Walterio Ulbrichto šešiasdešimtąjį gimtadienį 1953 m. buvo ruošiamasi švęsti ne mažiau iškilmingai. Turėjo būti išleisti trys jo kalbų tomai, iškalti trys jo biustai, parduotuvėse turėjo būti parduodami jo portretai, turėjo būti išleistas specialus Neues Deutschland tiražas su sveikinimo straipsniais ir pranešimais, buvo ketinta suteikti jam Leipcigo garbės piliečio titulą, o vakare jo garbei surengti didingus pietus.
Ulbrichto nelaimei, prieš šią šventę mirė Stalinas, ir dauguma renginių buvo atšaukta, nes Rytų Vokietijos sovietų patarėjai ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl išlaidavimo. (Leninas savo penkiasdešimtąjį gimtadienį šventė „pakvietęs kelis draugus pietų“, purkštavo vienas iš jų.)
Bet režimas rengė šventes ir universalesnėmis progomis. Siekiant laimėti platesnės visuomenės palankumą ir skatinti tautinį pasididžiavimą, paradais, eitynėmis, spektakliais ir kalbomis būdavo pagerbiami ir senesni ar universalesni kultūros veikėjai.
Kai vokiečių komunistų partija suprato, kokia naudinga jai gali būti Johanno Wolfgango von Goethe, vieno iš labiausiai gerbiamų vokiečių rašytojų, dviejų šimtų metų sukaktis 1949 m. rugpjūčio 28-ąją, – nes Goethe atsitiktinumo valia gimė Veimare, mieste, kuris dabar priklausė Rytų Vokietijai, – partija, Kultūros ministerija ir net Stasi pradėjo beveik pamišėliškai intensyvią kampaniją, kuria siekė pateikti šį aristokratą, Apšvietos veikėją kaip savotišką komunistų pirmtaką. Jie kruopščiai suplanavo įmantrų festivalį, kuriuo norėjo parodyti Vakarams, kad komunistai labiau rūpinasi aukštąja kultūra negu kapitalistai, įrodyti savai liaudžiai esą tikri Vokietijos patriotai ir pritraukti kuo daugiau žmonių į kuo daugiau renginių.
Jų pagrindinis tikslas buvo ne tik suburti intelektualius literatus, bet ir įkvėpti entuziazmą masėms. 1949 m. vasarį sakydamas kalbą Centro komitete vienas kultūros biurokratas paaiškino, kad Goethe jubiliejaus šventimas „prisidės prie demokratinio mūsų liaudies švietimo“ ir taip pat turės „propagandinį poveikį“ užsienyje: „Mes rytinėje zonoje norime būti ne tik ekonominiu ir politiniu pavyzdžiu, bet ir kultūriniu modeliu [būsimajai] suvienytai Vokietijai.“
Partija, pripažino jis, negalės „nutylėti apie prieštaravimus… šio iškiliausio vokiečio gyvenime ir darbe“ – deja, Goethe skeptiškai žiūrėjo į Prancūzijos revoliuciją ir į revoliucijas apskritai. Tačiau „pažvelgus į Goethe kūrinius matyti, kad jis visada kūrė [marksistinio] dialektinio materializmo kryptimi, nors pats to ir nesuprasdamas“. Sovietų karinė administracija pritarė sumanymui švęsti Goethe jubiliejų – jai tokie šventimai buvo ne naujiena. SSRS buvo sukurtas panašus kultas, idealizuojantis Puškiną, XX a. rusų poetą, kuris tikrai būtų pasibaisėjęs bolševikais.
Kultūros festivaliai Vokietijoje buvo ne naujiena. Tačiau šis festivalis visais atžvilgiais atrodė nepaprastai prašmatnus, ypač turint galvoje, kad dauguma Rytų Vokietijos gyventojų tuo laiku gyveno labai skurdžiai. Politbiuro potvarkiu šventė prasidėjo kovo 8-ąją. Buvo skaitomos paskaitos Nacionaliniame teatre, deklamuojamos Goethe eilės, vaidinamos Goethe pjesės, vyko konferencijos apie Goethe palikimą, buvo sakomos jubiliejinės kalbos apie Goethe didybę, Veimare visą savaitę vyko šventiniai renginiai.
Ypatingas renginys buvo skirtas jaunimui; jį savo nariams organizavo Laisvasis vokiečių jaunimas. Per šį renginį ilgą kalbą išrėžė Honeckeris ir dar ilgesnę Grotewohlis – užrašyta ji užėmė aštuoniasdešimt spausdintų puslapių; savo kalbose jie ragino vokiečių jaunimą „užbaigti didįjį Goethe darbą“.
Goethe prizu buvo apdovanotas rašytojas Thomas Mannas, kurio prieštaringai vertinamas pasirodymas Veimare buvo laikomas dideliu propagandiniu Rytų Vokietijos laimėjimu, nors čia jis pasakė lygiai tokią pačią kalbą kaip ir per Vakarų Vokietijos surengtą Goethe festivalį Frankfurte. Rytų Vokietijos radijas pasinaudojo proga paskelbti apie jo apsilankymą, transliuodamas geriausius linkėjimus Mannui nuo „jaunųjų pionierių ir darbininkų“, taip pat įvairių garbingus postus užimančių žmonių, tarp jų Veimaro mero, padėkos žodžius (nors vėliau Mannas parašė merui laišką, kuriame kandžiai pareiškė esąs laimingas galėdamas būti ir miesto garbės pilietis, ir tikras Jungtinių Valstijų pilietis – nes tuo laiku jis turėjo JAV pilietybę).
Estetiniu požiūriu įsimintiniausias festivalio renginys buvo Laisvojo vokiečių jaunimo fakelų paradas, iš tikrųjų įspūdingas reginys: šimtai jaunuolių, nešdami liepsnojančius fakelus, sutemus žygiavo perpildytomis Veimaro gatvėmis prie Goethe ir Schillerio paminklo ir padėjo savo fakelus ant akmenų. Toks renginys daliai žmonių ir Rytų, ir Vakarų Vokietijoje sukėlė nuostabą, bent jau dėl to, kad hitlerjugendas irgi mėgo fakelų paradus.
Vis dėlto festivalis buvo įvertintas kaip reikšminga propagandinė ir auklėjamoji sėkmė, tad panašius festivalius buvo nutarta rengti ir ateityje. 1950-ieji buvo Bacho metai (didysis kompozitorius daugelį metų gyveno Rytų Vokietijos mieste Leipcige), 1952-ieji – Beethoveno metai (nors su šiuo kompozitoriumi padėtis buvo keblesnė, nes jis gimė Vakarų Vokietijos mieste Bonoje), 1953-ieji – Karlo Marxo metai, o 1955-ieji – Schillerio metai.
Lenkijoje muzikos entuziastai iš karto po karo ėmė planuoti savą festivalį, Chopino metus. Iš pradžių už renginių organizavimą buvo atsakingas prieškario Chopino institutas. Tačiau jiems iš tikrųjų prasidėjus, taip pat 1949 m. – per šimtąsias Chopino mirties metines – festivalį tvirtai kontroliavo „garbės komitetas“, kurio pirmininkas formaliai buvo Bierutas. Chopino metų šventimas užmoju beveik nenusileido Goethe metams: buvo išleista naujų Chopino muzikos įrašų, nauja mokslinė biografija, nauja plačiam skaitytojui skirta biografija, esė apie Chopiną rinkinys, fotografijų albumų, paremontuota kompozitoriaus gimimo vieta Želiazova Volioje.
Masėms buvo rengiami „darbininkų ir valstiečių“ koncertai, leidžiami muzikos įrašai, specialiai pritaikyti gamyklų kultūros centrams, per radiją transliuojami koncertai. Visose vaivadijose buvo suformuoti „Chopino komitetai“. Svarbiausias įvykis buvo nacionaliniai Chopino konkursai, kaip ir tradicinis tarptautinis konkursas, pirmasis surengtas Lenkijoje nuo karo laikų. Kaip ir dera, į Varšuvą iš viso pasaulio atvyko talentingų pianistų, o pasiklausyti jų susirinko minios žiūrovų.
Chopino gerbėjus draskė prieštaringi jausmai, kaip turbūt ir vokiečius, kurie mylėjo Goethe. Viena vertus, Chopinas buvo tikras nacionalinis Lenkijos didvyris, kurio muziką nacistai buvo uždraudę ir kuri karo laikais buvo atliekama šimtuose slapta surengtų koncertų.
Milijonai žmonių nuoširdžiai netvėrė džiaugsmu, kai išgirdo, kad ji vėl bus pagerbta. Antra vertus, režimas kaip įmanydamas stengėsi išnaudoti šiuos renginius, kad kuo labiau padidintų savo populiarumą, ir daugelis abejojo konkurso rezultatų objektyvumu. Teisėjai paskelbė du nugalėtojus: rusą ir lenką.
Dar prieštaringesnių emocijų sukėlė šimtas penkiasdešimtųjų Adamo Mickiewicziaus, lenkų nacionalinio poeto, kuris parašė daug labai antirusiškų kūrinių, gimimo metinių minėjimas. Kai kurios jo poemos buvo deklamuojamos, kitas deklamuoti buvo uždrausta, kai kurios pjesės buvo vaidinamos, kitos – ne. Dėl to režimui buvo kur kas sunkiau pritraukti į šventinius renginius tokias pat gausias entuziastingų dalyvių minias kaip per Chopino metus.
Tačiau masiniai renginiai neapsiribojo vien nacionalinės kultūros temomis. Sporto renginiai užėmė labai svarbią vietą komunistų darbotvarkėje ir taip pat buvo visiškai monopolizuoti valstybės. Vokietijos komunistai iki 1948 m. metodiškai pašalino nekomunistines sporto grupes, paskelbdami jas „neteisėta vaikų veiklos forma“.
Vieninteliai teisėti sporto klubai Rytų Vokietijoje buvo valdomi valstybės ir į juos buvo žiūrima labai rimtai, beveik kaip į sukarintas organizacijas. Sportas, buvo deklaruojama vienoje Laisvojo vokiečių jaunimo direktyvoje, paskelbtoje 1951 m., padės išugdyti vaikus „sveikais, stipriais ir ryžtingais žmonėmis, mylinčiais savo tėvynę ir pasirengusiais dirbti ir ginti taiką“ – kitaip tariant, kareiviais. 1952 m. jauniesiems vokiečių pionieriams irgi buvo nurodyta „stiprinti kūnus rengiantis statyti socializmą ir ginti tėvynę“.
O Vengrijos jaunimo judėjimas pradėjo kampaniją „būk pasirengęs darbui ir kovai“, žadėdamas parūpinti sportinę įrangą mokykloms ir pastatyti jaunuoliams ir vaikams naują stadioną Margitos saloje, Budapešto centre.
Komunistų partijos taip pat labai anksti suprato propagandinę tarptautinių sporto rungtynių vertę. Vėlesniais dešimtmečiais Rytų Vokietija ypač pagarsėjo savo brutaliomis sporto akademijomis, dopingo vartojimu ir militaristiniu puolimu per olimpines žaidynes. Tačiau komunistinė propaganda sportą naudoti pradėjo anksčiau, negu olimpinėse žaidynėse pasirodė liūdnai pagarsėjusios vyriškos išvaizdos Rytų Vokietijos plaukikės moterys. Jau 1946 m. du partiniai sporto žurnalistai, čekas ir lenkas, iškėlė sumanymą rengti tarptautines dviračių Taikos lenktynes maršrutu Praha–Varšuva.
Pirmosios Taikos lenktynės įvyko 1948 m. ir privalėjo būti džiaugsmingai sutiktos: gerokai prieš renginio pradžią Čekoslovakijos ir Lenkijos komunistų vadovai nurodė vietiniams partijos vadovams palei lenktynių maršrutą sutelkti žiūrovus. Taikos lenktynės, paaiškino jie, skirtos pritraukti tų žmonių, kurių nepaveikė „kitos propagandos priemonės, dėmesį ir susidomėjimą“, parodyti „plačiųjų masių gyvenimo lygio kilimą ir valstybės ūkio plėtrą“ ir būti „broliško taiką mylinčių tautų bendradarbiavimo, ypač lenkų ir čekų draugystės, simboliu“.
Taikos lenktynes, kurios tapo kasmetinėmis, dviratininkai pradėdavo žygiuodami Gegužės pirmosios parade. Pačios lenktynės prasidėdavo gegužės 2-ąją. Sporto komentatoriai pabrėždavo „kolektyvinę“ dviračių lenktynių prigimtį, kai atskiri sportininkai kartais aukojami dėl komandos garbės. Kad lenktynės atrodytų „tarptautinės“, prisijungti buvo pakviesti Sovietų Sąjungos ir kitų liaudies demokratijų dviratininkai, o 1952 m. maršrutas buvo pailgintas, kad apimtų Rytų Vokietiją. Organizatoriai norėjo, kad Taikos lenktynės prestižu nurungtų Tour de France – lenktynes, kurias čekų, lenkų ir vokiečių komunistai pasmerkė kaip vulgarias ir komercializuotas – bet tai jiems taip niekada ir nepavyko, dar ir todėl, kad Taikos lenktynės negalėjo pasiūlyti tokių pat patrauklių prizų.
Lenktynių istorija taip pat iliustruoja, kaip sporto renginio politizavimas gali duoti priešingą rezultatą. Vienas Taikos lenktynių dalyvis skundėsi, kad, vos dviratininkams įvažiavus į Čekoslovakijos teritoriją, šios šalies žiniasklaida ignoravo varžybų „internacionalizmą“ ir jų nušvietimas „įgijo čekiško šovinizmo elementų“, o dviratininkai iš kitų komunistinių šalių buvo nušvilpti. Tai nebuvo vienas atskiras incidentas.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje Rákosi kartą teko aiškintis Jurijui Andropovui, Sovietų Sąjungos ambasadoriui Budapešte, kodėl sovietų sportininkai nušvilpiami per tarptautines sporto rungtynes mieste, net kai jie nugali.
Rákosi subtiliai aiškino, kad tai esanti tik „aistruolių karštligė“: vengrų žiūrovai, savaime suprantama, laiką SSRS savo rimčiausia varžove ir labiausiai domisi tomis varžybomis, kuriose dalyvauja sovietų sportininkai.
Toks paaiškinimas nepatenkino Andropovo, jam nerimą kėlė, kad nušvilpimas gali „tapti pretekstu kapitalistinių šalių žurnalistams kurti neteisingą paveikslą apie Vengrijos liaudies jausmus SSRS“. Atsakydamas Rákosi galėjo pasiūlyti tik dar labiau sustiprinti ideologinį švietimą: Centro komitetas, netvirtai pažadėjo jis, „imsis visų reikiamų priemonių, kad sustiprintų Vengrijos sportininkų švietimą“.
Kultūra ir sportas, dainos ir šokiai, masiniai sambūriai ir susirinkimai – visa tai turėjo savo vietą stalinizmo apogėjaus kalendoriuje. Tačiau buvo vienas renginys, kuris jungė visus šiuos dalykus. Tai Pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis, vykęs kas dvejus metus, iš pradžių, 1947 m., surengtas Prahoje, o paskui, 1949 m., Budapešte.
Nors šie pirmieji du festivaliai pagal to laiko standartus buvo prašmatnūs, trečiasis, dabar pervadintas Pasauliniu jaunimo ir studentų taikos festivaliu, surengtas Rytų Berlyne 1951 m., smarkiai pranoko juos abu. Galima būtų net pasakyti, kad jaunimo festivalis Rytų Berlyne pažymėjo stalinizmo apogėjų: surengtas įtemptu Šaltojo karo metu, jis tapo Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos propagandos dėmesio centru ir suteikė Rytų Vokietijai progą pirmą kartą pasirodyti tarptautinėje arenoje.
Nuo pat pradžios Berlyno festivalis buvo planuojamas kaip didžiulio masto įvykis. Kaip pažymėjo vienas susirūpinęs Vakarų analitikas, per festivalį buvo numatyta užpildyti šešiolika Berlyno teatrų, turinčių 20 000 vietų, 103 kino teatrus, turinčius 40 000 vietų, visiškai naują Walterio Ulbrichto stadioną, talpinantį 60 000 žmonių ir visiškai naują plaukimo stadioną, kuriame buvo 8000 žiūrovų vietų.
Renginius atvirame ore buvo numatyta rengti keturiasdešimtyje aikščių ir parkų. Kad sutilptų minios žmonių, kurių buvo laukiama susirenkant į manifestacijas, Berlyno valdžia išvalė didžiulę krūvą nuolaužų miesto centre. Ji taip pat suremontavo kai kuriuos paminklus Unter den Lindeno bulvare ir paruošė Berlyno muziejų priimti stambią ekspoziciją iš Kinijos Liaudies Respublikos. Viešbučiuose, jaunimo bendrabučiuose ir privačiuose namuose buvo įrengta 120 000 vietų lankytojams iš užsienio apgyvendinti. Rytų Vokietijos piliečiai – bent jau 80 000 iš jų – buvo įkurdinti palapinėse.
Stasi irgi gerai pasiruošė iš anksto. Gegužę policininkai ėmė kruopščiai stebėti, kokioje „atmosferoje“ festivalis planuojamas. Jie rinko informatorių pranešimus ir, norėdami susidaryti bendrą vaizdą, kas kalbama apie šį renginį, peržiūrėjo 800 studentų bei 100 dėstytojų Leipcigo universitete, 500 studentų bei 40 dėstytojų Rostoko universitete ir 800 studentų bei 100 dėstytojų Jenos universitete laiškus.
Birželį Stasi pradėjo operaciją „Saulėtekis“ – policijos veiksmus, kuriais buvo ketinama stebėti ir kontroliuoti visus dalyvius iš Vakarų Vokietijos. „Saulėtekio“ komanda, vadovaujama paties valstybės saugumo ministro Ericho Mielke, visus Vakarų Vokietijos delegatus tiesiai nuo sienos turėjo palydėti į priėmimo stovyklas, kur jie būtų užregistruoti, o iš ten – į surinkimo stovyklas, kur jie turėjo būti apgyvendinti.
Surinkimo stovyklose Stasi pareigūnai, apsimetę vairuotojais, viešojo maitinimo darbuotojais ir renginio organizatoriais, turėjo iš karto pradėti verbuoti potencialius slaptus agentus ir budriai stebėti, ar tarp atvykėlių nėra šnipų.
Kitiems informatoriams taip pat buvo pavesta sužinoti, „kurie buržuazinių politinių partijų nariai su kuo susitinka“, ir stebėti, „ar dvasininkai nebando atkalbėti žmonių nuo dalyvavimo ir ar jie nepasisako prieš Pasaulinį festivalį savo pamoksluose“. Turėjo būti renkami ir nuolatos atnaujinami statistiniai duomenys ir sudaromos savaitinės ataskaitos, iš dalies šifruotos.
Kiekvienai iš Vakarų Vokietijos žemių turėjo būti priskirtas kodinis pavadinimas (Šlėzvigas-Holšteinas buvo „Merkurijus“, Žemutinė Saksonija – „Jupiteris“, Šiaurės Reinas-Vestfalija – „Marsas“ ir taip toliau). Be to, ministerija atsiuntė būrius ginkluotų policininkų, kuriems buvo nurodyta, kad ir kaip keistai tai skamba, atsinešti savus dantų šepetėlius, skustuvus ir muzikos instrumentus.
Visas šis kruopštus išankstinis ruošimasis tam tikru požiūriu apsimokėjo. Trečiasis pasaulio jaunimo festivalis iš tikrųjų buvo masinės choreografijos ir minios planavimo stebuklas. Buvo surengtos atidarymo ir uždarymo ceremonijos, Solidarumo su jaunomis mergaitėmis diena („nes jos yra aktyvios taikos gynėjos“) ir „vokiečių jaunimo demonstracija prieš Vokietijos remilitarizaciją“. Į festivalį atvyko Pablo Neruda, taip pat jo draugas Bertoltas Brechtas.
Kino kronikoje, sukurtoje festivaliui reklamuoti, buvo rodoma, kaip jo dalyviai paleidžia balandžius. Ypatinga pagarba buvo išreikšta Šiaurės Korėjos delegacijai, nes, kaip paaiškino kino kronikos pranešėjas, „pasaulio jaunimas nori parodyti jums, drąsiems žmonėms, kad mes esame jūsų pusėje“. Per kitą ceremoniją taip pat buvo padėta gėlių ant sovietų kareivių kapų Berlyne („Viso pasaulio jaunimas dėkoja Sovietų Sąjungai“).
Atidarymo ceremoniją sudarė tokio milžiniško masto vėliavininkų, žygiuotojų ir choreografiniai pasirodymai, kokių vokiečiai nebuvo regėję nuo karo laikų.
Jau palaikantiems komunistinį režimą žmonėms Berlyno jaunimo festivalis buvo puiki, net ekstatiška patirtis. Vienas Laisvojo vokiečių jaunimo funkcionierius po daugelio dešimtmečių su entuziazmu prisiminė atidarymo paradą: „Tai buvo nuostabi patirtis; Unter den Lindeno bulvaru, Frydrichštrase, ėjo minios žmonių, atvykusių iš visų miesto dalių, iš viso pasaulio, tai buvo nuostabi patirtis.“ Jacekas Trznadelas, jaunas lenkų rašytojas, gavo kortelių naujam kostiumui įsigyti, kad kartu su kitais „jaunos literatų kartos nariais“ galėtų apsilankyti festivalyje. Jis pamatė Berlyną, kuris buvo „skurdus ir pilkas, vis dar pilnas nuolaužų, bet pasipuošęs šventei raudonomis vėliavomis“.
Iš to, kas vyko per patį festivalį, jis atsiminė labai nedaug, tik „Stalino portretą danguje ir jauną vokietę, su kuria apsikeitėm adresais… buvo tiek euforijos“. Hansas Modrow prisiminė pravirkęs per uždarymo ceremoniją, kurioje dalyvavo šimtai žmonių iš viso pasaulio. Modrow taip pat buvo vienas iš grupės entuziastingų Laisvojo vokiečių jaunimo narių, kurie nusprendė dar labiau internacionalizuoti festivalį: jie susiėmė už rankų, nužygiavo prie sienos ir apsistumdė su Vakarų Berlyno policija. Daug vėliau Modrow nusprendė, kad ši originali patirtis sustiprino jo teisingumo pajautą ir tikėjimą naujuoju režimu.
Tačiau tiems, kurie buvo nusiteikę skeptiškai, – ar Rytų Vokietijos, ar komunizmo atžvilgiu, festivalis turėjo ir grėsmingą pusę. Kadangi karas dar tik neseniai buvo pasibaigęs, kai kuriems dalyviams buvo keista matyti jaunus vokiečius, žygiuojančius su uniformomis, atliekančius tobulai suderintus gimnastikos pratimus ir šaukiančius vienu balsu.
Vienas Lenkijos jaunimo aktyvistas, Józefas Tejchma, atsiminė, kad atidarymo ceremonija jį sužavėjo ir kažkaip išgąsdino: „Ji paliko man didžiulį įspūdį, didelė mašina, energijos sprogimas… visa ta tvarka, tas vokiškumas… jaučiau, kad šie jaunuoliai trykšta didžiule galia, kad jie veikia pagal tam tikrą scenarijų.“ Nors jam „padarė įspūdį gebėjimas organizuoti tokius reginius“, kartu jis jautėsi sutrikdytas. Wernerį Stötzerį, vėliau tapusį žinomu Rytų Vokietijos skulptoriumi, buvo apėmę dar prieštaringesni jausmai. Kaip ir Modrow, Stötzeris buvo vienas iš tos Laisvojo vokiečių jaunimo narių grupės, kuri žygiavo prie sienos, tik jis prisiminė šį atvejį visiškai kitaip negu Modrow. Visa tai prasidėjo labai mielai, rašė Stötzeris savo atsiminimuose, bet paskui nuotaika pasikeitė:
Staiga vienas iš vyresniųjų pradėjo mums įsakinėti. Tai įvyko labai greitai, žmonės buvo sutrikę, bet prieš išeidami į plačią gatvę, mes išsirikiavome tarsi kareivių kuopa.
Vėliavnešiai pakėlė savo vėliavas taip, tarytum jie būtų slaptai praktikavęsi tai daryti visus praėjusius penkerius metus, ir žmonių masė, iš pradžių judėjusi pasivaikščiojimo žingsniu, ėmė tvirtai žygiuoti. Aš per vėlai pastebėjau, kad žmonės ėmė žygiuoti, ir užsižiopsojęs stabtelėjau.
Už manęs žygiuojančių žmonių kojos ėmė spardyti man nugarą, pasijutau nesaugus, suklupau, ir netikėtai pažįstami žmonės iš dešinės ir kairės ėmė šnypšti: „pašlemėkas“, „kvailys“, „šunsnukis“. Ir prieš pat mums pasiekiant tikslą, aš buvau išspirtas iš sambūrio; jaučiausi labai nelaimingas, nubėgau į metro stotį Frydrichštrasėje… ir be bilieto nuvažiavau į Vakarų Berlyną.
Kaip Lenkijos komunistai patyrė per savo pirmąjį referendumą, intensyvesnė propaganda ne visada būna įtikinamesnė. Ir daugiau giedančio jaunimo, daugiau vėliavų, daugiau paradų ir geriau suderinti gimnastų pasirodymai nebūtinai sustiprino vokiečių – ar kitų tautų – tikėjimą komunizmu.
