Todėl, siekdami padidinti darbininkų klasės sąmoningumą, gamyklas ir darbo vietas jie irgi pavertė ideologinio švietimo centrais, taikydami dalį tų pačių būdų – paskaitas, transparantus, plakatus, susirinkimus – kaip ir mokyklose. Penktojo dešimtmečio pabaigoje darbas pats savaime buvo naujai apibrėžtas kaip politinė veikla. Dirbti gamykloje, ypač sunkiosios pramonės srityje, reiškė tarnauti ne tik valstybei ir ekonomikai, bet ir pačiai partijai.
Faktiškai ideologija užpildė labai svarbų plyšį to laikotarpio ekonomikoje. Valstybei priklausančiose gamyklose našiau dirbantieji negaudavo didesnio atlyginimo; darbo užmokestis buvo nustatytas centrinės vyriausybės biurokratų ir nebuvo jokio stimulo gaminti daugiau ar geriau. Pagunda nedirbti – arba dirbti lėtai ir prastai – buvo labai stipri. Nauji gamyklų vadovai žinojo, kad jie turi rasti būdą motyvuoti žmones, todėl dabar jie tai darė tiesiogiai susiedami darbininkų darbo našumą su nacionaliniu Penkmečio ar Šešerių metų planu: kasdienę „normą“ arba kvotą turėjo pramonės šakos, gamyklos ir darbininkai, ir darbininkams buvo mokama pagal įvykdytą kvotą. Jie taip pat rungtyniaudavo vienas su kitu „socialistiniame lenktyniavime“, stengdamiesi ne tik įvykdyti, bet ir viršyti savo kvotas, kad greičiau įvykdytų nacionalinį planą.
Bet ir ši mintis nebuvo nauja. Prieš karą socialistinis lenktyniavimas buvo taikomas Sovietų Sąjungoje siekiant spręsti panašias problemas – padidinti darbininkų motyvaciją, darbo našumą, smarkiai pagreitinti ekonomikos augimą.
Kaip ir jų bendražygiai Rytų Europoje penktojo dešimtmečio pabaigoje, Sovietų Sąjungos vadovai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje taip pat siekė įrodyti savo ekonominio modelio pranašumą, vis dar tikėdamiesi, kad jis netrukus padės pralenkti kapitalistinius Vakarus. Norėdami įkvėpti savo vangius darbininkus, sovietų propagandininkai sutelkė dėmesį į rinktinę grupę labai našiai (arba tariamai labai našiai) dirbančių darbininkų.
Jie buvo „spartuoliai“, Darbo didvyriai. Jie iškasdavo daugiau anglių, pagamindavo daugiau geležies strypų ir nutiesdavo daugiau kilometrų kelio, negu visi kiti darbininkai. Jų pavyzdys buvo Aleksejus Stachanovas, Donbaso kalnakasys, kuris 1935 m. rugpjūčio 31-ąją, kaip buvo teigiama, iškasė 102 tonas anglių per penkias valandas ir keturiasdešimt penkias minutes, keturiolika kartų viršydamas jam nustatytą gavybos kvotą. Apie Stachanovo pasiekimą buvo raportuota Stalinui, ir paskui buvo sukurtas miniatiūrinis šio darbininko asmenybės kultas.
Apie Stachanovą buvo rašomi straipsniai, knygos, spausdinami plakatai su jo atvaizdais, jo vardu buvo vadinamos gatvės ir aikštės. Vienas Ukrainos miestas jo garbei buvo pervadintas Stachanovu. Darbo didvyrius taip pat buvo imta vadinti stachanoviečiais, ir visoje Sovietų Sąjungoje buvo rengiami stachanoviečių lenktyniavimai.
Rytų Europos komunistai puikiai žinojo Stachanovo kultą, ir kai kurie iš jų labai tiksliai pamėgdžiojo jo modelį. Rytų Vokietijos „stachanovietis“ buvo Adolfas Hennecke, angliakasys, kuris 1948 m. nustebino savo draugus, kai įvykdė gamybos kvotą 287 procentų. Tai buvo daug mažiau negu Stachanovo rekordas – kaipgi vokietis galėtų pralenkti rusą – bet Hennecke vardas vis tiek netrukus pasirodė ant plakatų ir bukletų. Spalio 13-oji, jo didžiojo žygdarbio sukaktis, kelerius metus buvo švenčiama kaip valstybinė šventė.
Lenkija taip pat turėjo angliakasį spartuolį, vardu Wincenty Pstrowskis. 1947 m. jis įvykdė normą 273 procentais, o paskui įsiteikė valdžiai, paskelbdamas iššūkį: „Kas gali išgauti daugiau negu aš?“ Pstrowskis buvo toli gražu ne tokia vykusi figūra kaip Hennecke. Nors jo praeitis buvo ideologiškai švari – per karą jis emigravo iš Lenkijos ir Belgijoje įstojo į komunistų partiją – jis nebuvo visiškai patikimas propagandininkas.
Per viešus susitikimus jis dažnai verksmingai pasakodavo prisiminimus apie metus, praleistus emigracijoje, užuot skaitęs entuziastingai miniai paskaitą apie sunkaus darbo džiaugsmą. Dar blogiau buvo tai, kad 1948 m. jis netikėtai mirė, galimas daiktas, dėl nevykusios dantų operacijos. (Jis norėjo gražiau atrodyti fotografijose, bet, matyt, chirurgui iš karto ištraukus per daug dantų, kilo kraujo užkrėtimas.) Pstrowskiui mirus, lenkai sukūrė apie jį eilėraštuką:
Chcesz się udać na sąd boski
Pracuj tak jak górnik Pstrowski.
Apytiksliai išvertus: „Jeigu nori greit į dangų, dirbk taip pat uoliai kaip kalnakasys Pstrowskis“, tik lenkiškai tai rimuota. Vengrai sukūrė panašų eilėraštuką apie savo garsiausią spartuolį: „Merginos man jau neberūpi, man mieliau žiūrėti į Ignácą Piókerį.“
Piókeris buvo gamyklos darbininkas, 1949 m. įvykdęs normą 1470 procentų ir 1951 m. baigęs savo asmeninį penkmečio planą ketveriais metais anksčiau grafiko.
Tačiau ne visi iš jų juokėsi. Kurį laiką kai kurie Rytų Europos darbininkai iš tikrųjų rungtyniavo vienas su kitu, kad pakartotų Hennecke, Pstrowskio ir Piókerio žygdarbius, ir ne tik gamyklose. Vokietijoje, rašo vienas istorikas:
…viena septyniolikmetė išrūšiavo 20 000 cigarečių per vieną dieną, viršydama ankstesnį 14 000 rekordą. Vienas šešiolikmetis per valandą sumontavo 20 radijo lempų. Vienas Leipcigo traukinio konduktorius inicijavo „500 judėjimą“, kurio tikslas buvo su kiekvienu garvežiu nuvažiuoti 500 kilometrų per dieną. Sunkvežimių prižiūrėtojas jį nurungė: jis pradėjo „100 000 judėjimą“ – užsibrėžė tikslą, kad jo prižiūrimų sunkvežimių vairuotojai nuvažiuotų 100 000 kilometrų be gedimų. Nevalia pamiršti ir „4000 litrų judėjimo“, pradėto darbo didvyrės, kuri įsipareigojo kasmet primelžti 4000 litrų pieno.
Kadangi planai ir kvotos buvo nustatytos visoms įmonėms ir įstaigoms, galiausiai spartuolių atsirado – arba buvo sukurta – pačiose įvairiausiose srityse. Rytų Vokietijoje buvo rengiamas Hennecke akademinis lenktyniavimas moksleiviams ir Hennecke varžybos universiteto studentams, kurie rungėsi vienas su kitu, kuris užbaigs mokslus per rekordiškai trumpą laiką. Taip pat buvo „brigadų didvyrių“, tokių kaip Vengrijos „jaunimo brigada“ Stalinvarošo plieno gamykloje, kuri dirbo taip greitai, kad išnaudojo visas plytas.
Matydami, kad brigadai reikia dar 14 000 plytų, į pagalbą atėjo prie jos prijungti jaunimo aktyvistai: „Jie pamatė problemą ir mobilizavo jaunimą iš kitų statybų aikštelės dalių… nuo 10.30 val. ryto iki 2.30 val. nakties brigada per gilų, iki kelių siekiantį purvą ir smarkų lietų gabeno plytas ten, kur jų reikėjo. Taip jie padėjo brigadai įvykdyti savo pažadą ir pabaigti darbą vienu mėnesiu anksčiau.“
Trumpą laikotarpį sėkmingi darbo didvyriai iš tikrųjų buvo privilegijuota grupė, atlikusi svarbų vaidmenį komunistiniame naratyve. Geri darbininkai buvo giriami darbo vietose, o kartais ir visos šalies mastu, ne tik už pasiektus rekordus, bet ir už svarų indėlį kuriant visos visuomenės gerovę – arba, laikui einant vis dažniau, už nuopelnus partijai – ir apdovanojami buvo ne tik materialiai. Jų vardai puikavosi ant plakatų ir garbės lentų. Jie buvo pagerbiami laikraščiuose ir per radiją, dalyvaudavo viešuose renginiuose, paraduose, buvo rodomi per kino kronikas. Kartais jie sulaukdavo netikėtų privilegijų; viena tekstilės darbininkė iš Lenkijos atsiminė:
1950-aisiais ar 1952-aisiais… tiksliai neatsimenu… buvau išrinkta geriausia gamyklos stachanoviete. Aš įvykdžiau išdirbio normą 250 procentų… vieną dieną atėjau į darbą vilkėdama, savaime suprantama, kasdieniais drabužiais – kas gi eina į darbą sekmadieniniais drabužiais.
O jie įteikė man bilietą, sakydami, kad aš eisiu į stachanoviečių pokylį.
Aš pasakiau neisianti, nes nesu pasipuošusi, bet jie liepė eiti. Taigi aš nuėjau kartu su kitais. Tai buvo nuostabus potyris: aš, paprasta siuvimo cecho darbininkė, atėjau į priėmimą pas patį prezidentą Bierutą.
Bierutas pasveikino mus ir padėkojo už gerą darbą. Aš gavau pagyrimo raštą. Namo grįžome ryte. Motina puolė mane barti – girdi, kur tu buvai? Parodžiau jai raštą, bet ji netikėjo manimi. Apsiverkiau ir bandžiau įtikinti ją, kad buvau Varšuvoje pas Bierutą! Po kurio laiko ji patikėjo manimi. Ir kai patikėjo, taip didžiavosi, taip didžiavosi.
Tačiau grynai ekonominiu požiūriu darbininkų spartuolių judėjimas nebuvo naudingas. Viena vertus, jis sukūrė iškreiptus stimulus: darbininkai varžėsi, kuris baigs darbą greičiau, ir ignoravo kokybę. Todėl „socialistinis lenktyniavimas“ taip ir nepadidino ekonomikos produktyvumo – nei Sovietų Sąjungoje, nei kitose šalyse.
Ekonomikos istoriko Paulo Gregory vertinimu, SSRS stachanoviečių judėjimas apskritai neturėjo jokio poveikio darbo našumui: didelės premijos ir didesni darbo užmokesčiai stachanoviečiams neutralizuodavo tą vertę, kurią pramonė gal ir įgydavo dėl antžmogiškų atskirų darbininkų pastangų.
Politiniu požiūriu, šio judėjimo poveikis buvo įvairesnis. Kai kuriose vietose kasdienės kvotos tapo nesantaikos obuoliu, ypač dėl to, kad jos ėmė didėti greičiau negu darbo užmokestis ir gyvenimo lygis, ir partija turėjo atrasti naujų būdų įveikti nepasitenkinimą.
1952 m. viena didelė Budapešto gamykla pakvietė partijos aktyvistų skaityti darbuotojams paskaitos apie tai, „kaip darbininkai gyveno Horthy režimo laikais“, „kokia yra tikroji jaunų darbininkų padėtis šiandien“, „ką atneš ateitis“ ir apie „tarptautinę padėtį ir kovos už taiką pasiekimus“. Darbininkams buvo sakoma, kad blogi dalykai jau praeityje, aiškinama, kaip smarkiai pagerėjo gyvenimas ir kaip jis dar pagerės ateityje, kai tik bus nugalėtas kapitalizmas.
Vokietijoje partija atremdavo kai kuriuos nusiskundimus dėl aukštų kvotų naudodama Betriebsfunk, darbovietės radijo stotis. Partijos aktyvistai padėdavo darbininkams rengti radijo laidas, kurios būdavo transliuojamos visoje gamykloje per garsiakalbių sistemas.
1949 m. per vieną susirinkimą, sušauktą aptarti Betriebsfunk plėtojimą šalies gamyklose, Vokietijos radijo biurokratai sutiko, kad tokios laidos yra nepaprastai reikšmingos.
„Mes turime atrasti žodžius, kurie pasiektų sunkiai dirbančius žmones“, – pasakė vienas iš jų; galbūt tie, kurie „prarado pasitikėjimą radiju“, į savo pačių įmonių pranešimus žiūrės kitaip. Buvo numatyta organizuoti pietų meto laidas ir laidas, transliuojamas po darbo, kurių galėtų klausytis darbininkai, laukiantys transporto važiuoti namo. Sumanymas buvo „kiekvieną dieną įvertinti darbuotojų pasiekimus“ (nors kai kurie iš jų manė, kad „per daug politikos yra negerai“, net per Betriebsfunk, taigi jo programa buvo paįvairinta muzika ir lengvomis pramoginėmis laidomis).
Vis dėlto spartuolių judėjimas atnešė tam tikros politinės naudos. SSRS Stalinas panaudojo spartuolius kaip įrankį Sovietų Sąjungos technokratų ir vadovų klasei pakeisti. Kalboje stachanoviečių kongrese 1935 m. jis ragino susirinkusius darbininkus spartuolius „pralaužti kai kurių mūsų inžinierių ir technikų konservatyvumą“ ir „suteikti erdvės naujoms darbininkų klasės jėgoms“. Daugelis šių „inžinierių ir technikų“ paskui buvo apkaltinti dėl sistemos nepajėgumo užtikrinti greitos ekonomikos plėtros ir atsidūrė gulage.
Rytų Europoje spartuolių judėjimai atliko panašiai revoliucingą, nors truputį kitokią funkciją. Praktiškai jie dažnai supriešindavo jaunesnius, nepatyrusius, bet labiau „ideologiškus“ darbininkus su vyresniais ir labiau kvalifikuotais meistrais.
Vyresni darbininkai atsiminė prieškario gamyklos sąlygas, kurios ne visada buvo blogesnės, nors ne visada ir geresnės. Kai kurie iš jų kadaise taip pat buvo autentiškų profesinių sąjungų nariai ir žinojo, kad valstybės valdomos profesinės sąjungos, paklusnios vyriausybei, taigi ir gamyklos viršininkams, buvo visai ne tokios pat.
Daugelyje gamyklų vyresni darbininkai greitai tapo priešiški darbo lenktyniavimui, pagrįstai įtardami, kad jis buvo sumanytas norint priversti visus dirbti intensyviau už tą patį darbo užmokestį.
Šis priešiškumas atsispindi oficialioje vengrų stachanoviečio Jószefo Kiszlingerio biografijoje, kurioje pasakojama, kad tarp jo ir vyresnių darbininkų buvo kilęs atviras konfliktas: „Kartais jis dirbdavo su kitokiu peiliu ir sugebėdavo viršyti savo kvotą.
Vyresnieji puolė jį: „Gal tu psichiškai nesveikas? Tu sumenkini mus!“ Net vienas iš profesinės sąjungos pareigūnų atėjo jo įspėti: „Galvok, ką darai, sūnau. Elgiesi nelabai protingai. Neviršyk normos per daug.“
Mergina, kuri visa galva pasinėrė į darbo lenktyniavimą Eisenhüttenstadt susivienijime Vokietijoje – „mes visada kaip įmanydami stengdavomės nugalėti“, sakė ji vienam žurnalistui, ėmusiam iš jos interviu, – taip pat susidūrė su savo vyresnių bendradarbių vyrų priešiškumu. Vienas iš kolegų pasakė jai, kad jeigu gamyklos vadovybė kada nors pasodins medžių, „tu būsi pirma ant jų pakarta“.
Nesunku suprasti, kodėl entuziastingi jaunuoliai, kurie savanoriškai per purvą nešiojo plytas iki pusės trijų nakties, ėmė erzinti vyresnius darbininkus. Stengdamiesi jie sukūrė precedentą, kuriuo turėjo sekti ir kiti.
Šis kartų konfliktas buvo sukurtas sąmoningai, be to, sąmoningai kurstomas propaganda. Industrializacija vyko greitai, ir partija turėjo integruoti į darbo jėgos išteklius tūkstančius nepatyrusių, daugiausia iš kaimo kilusių darbininkų.
Budapešte Szabad Nép paskelbė, kad „stachanoviečių judėjimas pagimdė naują darbininkų padermę: pasirodė pirmieji naujos komunistinės darbininkų klasės ženklai… Matydami jų kasdienio gyvenimo praktiką dirbančiųjų masės supranta, jog tai, ką mums sako teorija – kad socializmo statyba… susijusi su darbininkų gerovės didėjimu – yra tiesa.“
1950 m. daugelis atsisakiusiųjų dalyvauti lenktyniavime ėmė dingti. Vengrijoje rugsėjį atlikus „sabotažo“ statybos pramonėje tyrimą, kaltė dėl vienos dambos griūties buvo priskirta šimtams vyresnių žmonių ir padaryta išvada, kad iš visos pramonės turi būti „išvalyti priešiški elementai“.
Varšuvoje 1951 m. apytiksliai 250 „prieškario meistrų“ taip pat buvo sąmoningai pašalinti iš savo darbo vietų. Jie buvo pakeisti jaunesniais, labiau ideologiškais kolegomis. Partija tikėjosi, kad ilgainiui jie įgis ir darbo įgūdžių.
