Skirtingai nuo Vokietijos, Lenkijoje pirmaisiais chaotiškais pokario metais dauguma mokytojų buvo palikti ramybėje, nors šios profesijos atstovai karo laikais palaikė glaudžius ryšius su pogrindžiu.
Daugumoje Lenkijos vietovių nacių okupacijos laikais iš vaikų apskritai buvo atimta galimybė lankyti mokyklą – vokiečiai ketino paversti lenkus neraštingų baudžiauninkų tauta – ir daug vaikų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.
Atnaujinti normalų mokymą buvo laikoma nacionaliniu prioritetu. 1945 m. rugsėjį valstybės saugumo ministras Stanisławas Radkiewiczius net pasirašė vidaus potvarkį, kuriuo paskelbė, kad „dėl mokykloms padarytos didelės žalos“ slaptoji policija turi „suimti mokytojus tik jeigu tai visiškai būtina“, o jeigu juos vis dėlto būtina įkalinti, jų bylos turi būti tiriamos ir peržiūrimos kuo greičiau.
Tačiau ilgainiui prie ideologijos nesitaikantys lenkų mokytojai sulaukė bauginimų, grasinimų ir galų gale buvo atleisti iš darbo. Jų veiksmus ir elgesį stebėjo vietiniai slaptosios policijos pareigūnai, iš kitų vietovių atsiųsti mokyklos vadovai, jų pačių kolegos – ir net mokiniai. 1946 m. Švietimo ministerija sužinojo, kad mažame Čluchuvo mieste vieno slaptosios policijos pareigūno paauglys sūnus grasino ir savo mokytojams, ir savo bendraklasiams. Girdamasis „galįs be leidimo bet kada įeiti į UB [saugumo tarnybos] pastatą“, jis gąsdino vieną vaiką pasirūpinsiąs, kad šis būtų „uždarytas į cypę“, ir grasino kitam už tai, kad šis skambino pianinu „religinę“ Kalėdų giesmę („Tyli naktis“).
Kai kartą mokytojas per geografijos pamoką papasakojo apie „Rusijos istorinį veržimąsi Konstantinopolio link“, jis džiūgaudamas pasakė kitam mokiniui, kad „senis ką tik pats išsikasė sau duobę“. Nors mokėsi labai prastai („jis nemokėjo atlikti paprastų aritmetikos veiksmų… o prancūziškai išstenėdavo vos keletą žodžių“), berniūkštis gyrėsi, kad dėl savo tėvo įtakos baigs mokyklą visai nesistengdamas. Kai mokyklos vadovė pagaliau iškvietė berniuko tėvus ir pasiskundė jo elgesiu, ji pati po dviejų valandų gavo šaukimą į vietinį slaptosios policijos skyrių.
Šis konkretus atvejis buvo išspręstas mokyklos naudai, nes net slaptajai policijai nepatiko, kai jos tarnautojų vaikai grasindavo mokyklos draugams suėmimu. Tačiau kitos istorijos baigėsi ne taip laimingai – pavyzdžiui, kartais mokytojams būdavo priskiriama atsakomybė už mokinių politines pažiūras. Jeigu vaikai išsakydavo „reakcingą“ ar antikomunistinį požiūrį, mokytojai galėjo prarasti savo darbo vietas dėl tariamai darytos „blogos įtakos“ vaikams.
1947 m. sausį apytiksliai trisdešimt ginkluotų slaptosios policijos pareigūnų atėjo į vieną Lenkijos vidurinę mokyklą netoli Sobiešyno, įsiveržė į klasę, liepė visiems iškelti rankas ir išeiti į lauką. Kai kuriuos mokinius jie atskyrė, tardė ir mušė, nepaisydami mokyklos direktoriaus protestų. Vienas pareigūnas jam šiurkščiai paaiškino, kad šie mokiniai kilę iš „banditų“ šeimų ir kad keletas mokyklos mokytojų jau suimti. Kitaip tariant, šiuo reidu buvo siekiama nubausti visą įstaigą už tai, kad ji nepajėgė palaikyti ideologiškai teisingos atmosferos.
Tačiau 1948 m. nuotaika pasikeitė dar smarkiau ir Lenkijos švietimo ministerija ėmėsi tikrinti visų mokyklų vadovų, mokytojų ir pedagogų „ideologines ir profesines vertybes“, „stiprinti ideologinį puolimą tarp mokytojų ir studentų“ ir ugdyti būsimų mokytojų „sąmoningumą“. Apytiksliai tuo pačiu metu vienas vokiečių švietimo srities biurokratas paskelbė, kad sovietų švietimas po trisdešimties eksperimentavimo metų pagaliau pasiekė savo zenitą: Sovietų Sąjungos patirtis įrodė, kad švietimas, „pagrįstas socialistiniu humanizmu“, gali būti sėkmingas. Todėl visi Vokietijos mokytojai, kurie siekė tapti „kvalifikuotais pažangiais pedagogais“, turėjo „pažinti, studijuoti ir nepaliaujamai mokytis taikyti marksistinę edukologiją, kurią sukūrė Marxas ir Engelsas, skleidė Josephas Dietgenzas, Augustas Bebelis ir Karlas Liebknechtas ir toliau išplėtojo Leninas ir Stalinas“. Panašios programos buvo parengtos visų bloko šalių mokytojams.
Nuo 1948 m. visose bloko šalyse į mokytojų rengimo kolegijų mokymo programas buvo įtraukti Marxo, Lenino ir Makarenkos veikalai. Dabar daug dėmesio buvo skiriama naujų švietimo kadrinių darbuotojų klasinei kilmei ir stengiamasi parinkti „tinkamos“ klasinės kilmės mokytojus. Lenkijos švietimo ministerijos duomenimis, 1948 m. 52 procentai parengtų naujų mokytojų buvo darbininkų kilmės, 32 procentai – valstiečiai ir 7 procentai – „amatininkų“ vaikai. Jeigu šie statistiniai duomenys teisingi, tik 9 procentai tais metais rengiamų mokytojų buvo kilę iš „inteleligentiškų“ šeimų.
Užduotis proletarizuoti profesūrą pasirodė kur kas sunkesnė. Rytų Vokietijoje daug universitetų rektorių 1945 m. gegužę bandė atnaujinti veiklą, norėdami atkurti „vokiečių universitetų tradicijas“, bet jų kandidatūras beveik iš karto atmetė sovietų pareigūnai, kuriems kėlė siaubą jų „reakcinės filosofinės pasaulėžiūros“ ir ankstesni ryšiai su nacistais. Prasidėjo masinė denacifikacija – ir priverstinė, ir savaiminga, nes daugybė vokiečių dėstytojų pabėgo į Vakarus.
1946 m. sausį prasidėjus žiemos semestrui, trys ketvirtadaliai Berlyno, Leipcigo, Halės, Greifsvaldo ir Rostoko universitetų dėstytojų buvo išvykę, ir sovietų karininkai aktyviai ieškojo jiems pamainos. Nepajėgdami valdyti universitetų sistemos patys, jie sukūrė vokišką organizaciją – Centrinę švietimo administraciją, kuriai dažnai kėlė nerealius reikalavimus.
1947 m. kovą sovietų karinė administracija išleido įsaką „dėl naujos dėstytojų kartos rengimo“, kuriuo pareikalavo iš Centrinės švietimo administracijos per dešimt dienų rasti „200 aktyvių antifašistų“.
Kaip teigė vienas Vokietijos administracijos narys, „visoje Vokietijoje negalėtume rasti 200 aktyvių antifašistų, kurie būtų akademiškai kvalifikuoti“. Vis dėlto vokiečiai galų gale pasiūlė septyniasdešimt penkis „plačių politinių pažiūrų“ dėstytojus, bet sovietų administratoriai trisdešimt dviejų kandidatūras atmetė. Dauguma kitų buvo vyresni negu penkiasdešimties metų, taigi ne visai tinkami kandidatai dalyvauti mokomojoje programoje.
Nuo 1948 m. Rytų Vokietijoje, kaip ir Vengrijoje bei Čekoslovakijoje, valdžia pradėjo sistemingiau pulti istorijos, filosofijos, teisės ir sociologijos fakultetus ir pavertė juos ideologijos diegimo priemonėmis, kaip buvo padaryta Sovietų Sąjungoje.
Istorija tapo marksistine istorija, filosofija tapo marksistine filosofija, teisė tapo marksistine teise, o sociologija dažnai apskritai dingdavo. Dauguma išgyvenusių mokslininkų humanitarų tuo laiku jau buvo išvykę, bet tiksliųjų mokslų specialistus sovietų valdžia stengėsi išsaugoti. Kaip pasakė vienas Rytų Vokietijos kultūros srities biurokratas, „Kai [į Vakarų Vokietiją] išvyksta reakcinis filosofas ar istorikas, mes džiaugiamės, bet su gydytojais, matematikais ar technikais, kurių mums reikia ir kuriems neturime pamainos, padėtis yra kitokia.“ Tačiau mokslininkai buvo aukštojo mokslo įstaigų personalo dalis ir pokyčiai juos taip pat paveikė.
Vienas chemikas, nusprendęs išvykti į Vakarus, pasakė savo sprendimo priežastis dviem komunistų funkcionieriams. Viena iš jų, pranešė jie savo viršininkams, esanti ta, kad „jis nebegali prisiimti atsakomybės už tai, kad jo vaikams tenka mokytis mūsų vidurinėse mokyklose“. Dėl to ilgainiui Rytų Vokietijos universitetai beveik visiškai pasikeitė. Palyginti per trumpą laiką nauja karta daug jaunesnių dėstytojų – arba labiau ideologiškų, ciniškesnių, arba lengviau įbauginamų – užėmė visus mokomuosius etatus ir nuo jų sprendimo ėmė priklausyti, kas užims dėstytojų vietas ateityje.
Lenkijoje padėtis buvo kitokia, iš dalies todėl, kad karas, Varšuvos sukilimas ir Katynės žudynės smarkiau praretino lenkų inteligentijos gretas. 1939 m. nacistai nusiuntė visus seniausio šalyje Krokuvos Jogailos universiteto dėstytojus į Zachsenhauzeną (kur jie buvo įkalinti kartu su daugiau kaip tūkstančiu Prahos ir Brno universitetų studentų).
Lenkijoje atleisti iš darbo dėstytoją buvo ne taip paprasta, nes sunku buvo rasti jam bent minimalius kvalifikacijos reikalavimus atitinkančią pamainą, todėl universitetų fakultetuose karštų jaunų ideologų čia buvo kur kas mažiau negu Rytų Vokietijoje. Net 1953 m. teisės studentai Krokuvoje vis dar galėjo studijuoti daugumą savo dalykų, įskaitant Lenkijos teisės istoriją, teisės teoriją ir logiką, mokomi prieškario dėstytojų. Tik vieną ar du privalomus marksizmo-leninizmo kursus dėstė naujai paskirti asmenys.
Kaip savo puikioje studijoje apie stalinizmo apogėjaus laikų Rytų Europos universitetus atkreipia dėmesį Johnas Connelly, skyrėsi ir lenkų akademinio gyvenimo kultūra. Daugelis išgyvenusių dėstytojų per karą dirbo „skrajojančiuose universitetuose“, mokydami studentus slapta, ir jų patriotizmas neišblėso. Daugelis aukštojo mokslo įstaigų vadovų paprastai veidmainiškai deklaruodavo ištikimybę režimui, bet mokydavo, dėstydavo, samdydavo ir atleisdavo personalą visiškai neatsižvelgdami į politiką. Net penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje vyresni dėstytojai nuolat gindavo jaunesnius studentus ir kolegas nuo policijos tyrėjų. Šeimos, ištikimybės saitai ir akademinė įtaka dažnai pasirodydavo esanti stipresnė, bent jau užkulisiuose, negu baimė užsitraukti partijos ar slaptosios policijos nemalonę.
Tačiau komunistų partijoms daug svarbiau buvo proletarizuoti studentiją. Buržuaziniai dėstytojai galų gale turėjo išmirti, o tada juos galėjo pakeisti uolūs darbininkų klasės atstovai. Lenkiškai ši akademinės protekcijos banga buvo vadinama awans społeczny – šią labai gremėzdišką biurokratinę frazę apytiksliai galima išversti kaip „socialinė pažanga“. Ilgainiui šis terminas tapo nepaprastai svarbus, nes jį imta vartoti kalbant ir apie politiką – greitą aukštojo išsilavinimo suteikimą valstiečių ir darbininkų vaikams, – ir jos suformuotą „socialiai pažangią“ klasę. Panašaus pobūdžio socialinė pažanga buvo pagrindinis kiekvienos Rytų Europos šalies tikslas.
1949 m. sakydamas kalbą Rytų Vokietijos komunistų partijos kongrese, Grotewohlis pasiūlė išskirti ir remti „darbininkus ir valstiečius“ iš Jaunųjų pionierių organizacijos. Jie, pasakė jis, „nuo pat mažų dienų buvo visiškai kitaip auklėjami“, todėl galėjo tapti „iš tiesų naujoviška, demokratine, socialistine inteligentija… kurios mums reikės vadovaujant ekonomikai ir įgyvendinant socialistines priemones“.
Siekiant sukurti „naują, demokratinę, socialistinę inteligentiją“, kuri pakeistų seną, įtartiną, buržuazinę inteligentiją, buvo imtasi įvairiausių priemonių, nuo žavingų iki absurdiškų. Lenkijoje, kur nacių okupacijos laikotarpiu visų rūšių mokyklos buvo per prievartą uždarytos, pokario laikais neraštingumo lygis siekė net 18 procentų.
1951 m. partija pradėjo masinę „kovos su neraštingumu“ kampaniją, pirma įvykdžiusi mokyklų reformą, kuri sustiprino profesinį mokymą.
Šios programos pasisekimas įtikino daugelį intelektualų, kad partijos ketinimai geri. Vienas lenkas, buvęs mokyklos mokytojas, nors pats ir nebuvo komunistas, pirmaisiais savo profesinės veiklos metais mokė pabėgėlius iš Ukrainos suaugusiųjų raštingumo kursuose ir žavėjosi jų poveikiu: „Jie tapo kitokiais žmonėmis.“ Dalyvaudamas šioje kampanijoje jis patikėjo, kad partija, nors ir daro klaidų, iš tikrųjų vadovaujasi gerais ketinimais.
Bet tik skaityti ir rašyti išmokyti žmonės negalėjo suformuoti naujojo elito. Visose bloko šalyse buvo imtasi ir kitokių, agresyvesnių socialinio mobilumo skatinimo veiksmų. Darbininkų ir valstiečių vaikams buvo teikiama pirmenybė priimant į universitetus, mokymo kursus, darbą ir skiriant į aukštesnes pareigas.
Rytų Vokietijoje švietimo biurokratai aktyviai agitavo darbininkus ir valstiečius stoti į specialius kursus, skirtus sudaryti jiems sąlygas greitai kilti karjeros laiptais. Studentai galėdavo mokytis šiuose kursuose, kuriuose jie būdavo rengiami stoti į universitetą, jeigu turėjo tinkamos socialinės kilmės tėvus ir galėjo pateikti „demokratinių organizacijų“ – profesinių sąjungų arba jaunimo grupių – „politines charakteristikas“.
Lenkijos jaunimo sąjungos aktyvistai padedami „techninių sekretorių“ – t. y. funkcionierių, kurie buvo paskirti į dekanatus ir „pasiaukojamu darbu prisidėjo prie proceso tobulinimo“, – iš esmės ėmė kontroliuoti priėmimo į Lenkijos universitetus procesą. Dėl tokių priemonių 1945–1952 m. darbininkų ir valstiečių kilmės studentų skaičius Rytų Vokietijos universitetuose išaugo nuo 10 iki 45 procentų. 1949 m. darbininkų ir valstiečių kilmės studentų dalis Lenkijos universitetuose pasiekė 54,5 procento.
Siekdami dar labiau pagreitinti darbininkų ir valstiečių socialinę pažangą, Lenkijos komunistai taip pat steigė savas alternatyvias aukštojo mokslo įstaigas. Studentams be vidurinio išsilavinimo po šešių mėnesių mokslo Centrinėje partijos mokykloje buvo siūloma galimybė gauti lenkų bakalauro laipsnį – matura, panašų į vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą. Su šia vadinamąja „mažąja matura“ jie galėjo stoti į universitetą. Nors kitos įstaigos tuo laiku irgi siūlė greitesnių būdų įgyti išsimokslinimą – daug jaunuolių baigė dvejų metų parengiamuosius kursus, kurie suteikdavo galimybę stoti į universitetą nebaigus vidurinės mokyklos, – Centrinė partijos mokykla taikė kitokius kriterijus: „politinis sąmoningumas“ čia buvo laikomas daug svarbesniu dalyku negu gebėjimas gerai skaityti ir rašyti.
Šių pastangų rezultatas buvo toks, kokio ir derėjo tikėtis. 1948 m. Centrinis komiteto sekretoriatas skundėsi, kad apytiksliai 20 procentų Centrinės partijos mokyklos studentų, daugiausia vidurinio išsilavinimo neturintys jauni darbininkai, negali užbaigti kursų, nes neįstengia konspektuoti paskaitų. Pasakojama, kad šeštajame dešimtmetyje daugiau kaip penkiasdešimt Humboldtų universiteto Rytų Berlyne studentų ištiko nervinis pakrikimas.
Dėstytojai, ypač Lenkijoje, mokymo kurso pradžioje kartais tyliai patardavo jauniems darbininkams tuščiai negaišti laiko ir grįžti į savo gamyklas – girdi, vis tiek nieko nepešite. Taip pat būdavo pranešimų, kad kai kurie lenkų studentai klastoja savo socialinę kilmę: „Prekiautojų, buožių ir prieškario laikų pulkininkų sūnūs ir dukterys atėjo į egzaminus purvinais darbiniais drabužiais“, apsimesdami, kad jie darbininkai, pasipiktinęs rašė vienas pranešimo autorius.
Vengrijoje kai kuriems studentams iš buržuazinių šeimų buvo iš karto patarta iš pradžių truputį padirbti darbininkais ir tada vėl bandyti stoti į universitetą. Nedidelis ištikimybės demonstravimas, toks kaip vadovavimas jaunimo grupei, taip pat padėdavo gauti vietą universitete. Tačiau materialinis atotrūkis tarp darbininkų bei valstiečių kilmės universiteto studentų ir prieškario inteligentijos vaikų išliko – pirmieji dažnai gyvendavo skurdžiuose universiteto studentų bendrabučiuose, o antrieji – namuose, – ir abi grupės dažnai laikydavosi atokiai viena nuo kitos.
Vokietijoje kai kurie bandymai perkvalifikuoti darbininkus ir išmokyti dirbti kultūros srityje taip pat baigėsi fiasko. Kartą rašytojui Erichui Loestui buvo pavesta išmokyti grupę gamyklos darbininkų dirbti Volkskorrespondenten – liaudies korespondentais. Logika buvo paprasta: jeigu proletariatas išmoks žurnalistikos meno, laikraščiai savaime taps ideologiškai teisingi ir buržuazinių žurnalistų nebereikės. Bent jau taip turėjo būti teoriškai. Praktiškai įgyvendinti konkrečią Loestui pavestą užduotį – išmokyti darbininkus rašyti teatro spektaklių recenzijas – labai nesisekė:
Grupėje buvo penkiolika žmonių – dvylika moterų ir trys vyrai, visi darbininkai. Įmonėje jų buvo paklausta: „Mums reikia žmonių šiai grupei; kas iš jūsų mėgsta teatrą?“ Jie pakėlė rankas ir buvo išrinkti: „Gerai, Hildegarda, dabar tu esi šios grupės narė.“
Mes kartu apsilankėme teatre ir tą pačią ar kitą dieną vėl susitikome.
Aš paaiškinau jiems, bandžiau paaiškinti, kaip rašoma spektaklio recenzija. Ir paskui mes kartą parašėme. Tuo metu man buvo dvidešimt penkeri metai ir aš mėgau lankytis teatre… Tai buvo siaubinga. Visi buvome nusiminę.
Aš buvau nusiminęs, jie buvo nusiminę dar labiau… Jie turėjo parašyti spektaklio recenziją, bet nepajėgė to padaryti ir neišmoko iš manęs. Po pusės metų visas šis projektas žlugo. Mes pratempėme vieną žiemą.
Bet siauresniu požiūriu ši politika buvo sėkminga: galų gale ji pakeitė miesto inteligentijos sudėtį. Vienas lenkas pamena, kad jo elitinėje Varšuvos mokykloje šeštajame dešimtmetyje beveik visi mokiniai buvo kilę iš kaimo.
Kai mokytojas paklausė vaikų, kur jie ketina praleisti vasaros atostogas, visi beveik vienu balsu atsakė: „Aš atostogausiu pas senelius kaime.“ Jam prireikė daugelio metų suprasti, kad daugumoje Europos sostinių dauguma žmonių neturėjo senelių, gyvenančių mažyčiuose ūkiuose ir auginančių bulves.
Socialinės pažangos politika taip pat išugdė ištikimų, nors nebūtinai talentingų komunistų partijos vadovų kartą. Kaip aiškina vienas istorikas, kai kurie žmonės iš pat pradžių pamatė, kad sistema, jeigu jie žais pagal taisykles, gali suteikti jiems galimybę iškilti, nepriklausomai nuo jų kilmės ir gebėjimų:
Jie aktyviai dalyvaudavo partijos veikloje, visada turėdavo ką pasakyti per susirinkimus ir pasitarimus – ir jų pasisakymai visada atitikdavo „liniją“ ir būdavo „korektiški“, kaip mes tada sakydavome. Jie gindavo vadovų ir partinės organizacijos pozicijas, po darbo dalyvaudavo „kultūrinėje“ ir kitokioje visuomeninėje veikloje.
Nepriklausomai nuo jų darbo kokybės ir profesinio pasirengimo, jie greitai kilo, nors nebūtinai darbo vietoje. Dažniau jie būdavo paaukštinami perkeliant į vadovaujamas pareigas arba išsiunčiami į kursus… Kartais jie patekdavo į partijos aparatą.
